Visi žino, kad su demografija Lietuvoje blogai. Kad esame antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje (po Bulgarijos). Kažkas yra paskaičiavęs, jog per šimtą metų Lietuvos nebeliks. Tiksliau, Lietuva, kaip valstybė, gal ir bus, bet joje gyvens ne lietuviai.
Lietuvos gyventojų mažėjimo negalima aiškinti vien tik didele emigracija. Kaip teisingai pastebėjo sociologas dr. Daumantas Stumbrys, mes „net ne Lietuvoje nenorime gyventi, o gyventi apskritai“. Tą liudija savižudybių skaičius.
Pasakysiu dar stipriau: mes ne tik nenorime gyventi, bet ir nenorime perduoti gyvenimo. Tą liudija mažėjantis gimusiųjų skaičius, tą liudija Lietuvoje itin išplitęs solo (viengungio) gyvenimo modelis.
Ir liūdna tai, kad neturime į ateitį orientuotos demografijos politikos. Praeitų metų gale LR Seimas priėmė Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Demografinės politikos prasme – tai oportunistinis dokumentas.
Kodėl taip sakau?
Pirmiausia, jame vengiama pasakyti tiesą. Užuot konstatavus, jog tauta nyksta ir yra būtina čia ir dabar imtis ryžtingų priemonių ją atkurti, dokumente kalbama eufemizmais: kalbama apie demografinį disbalansą, iškreiptą gyventojų amžiaus struktūrą, reikalą atkurti visuomenės demografinę pusiausvyrą, ugdyti demografinį atsparumą.
Kas yra demografinės pusiausvyros atkūrimas? Tai nėra Lietuvos gyventojų skaičiaus padidinimas. Tai yra darbingo amžiaus žmonių ir senjorų populiacijų santykio išlyginimas. T. y. kad vienam senjorui tektų bent vienas darbingo amžiaus (dirbantis) žmogus, o jei galima – ir daugiau. Strateginis tikslas – kad mažėtų spaudimas sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoms. Kitaip tariant, kad iš esmės nykstanti valstybė dar galėtų kaip nors funkcionuoti. Medicinos terminais sakant, kalbama apie valstybės (tautos) paliatyvią slaugą.
Liūdna, bet tenka konstatuoti – neturime viltingos Vaisingos Lietuvos vizijos. Kai kas paprieštaraus, būkime realistai. Tačiau kaip politikas, sakau, kad viskas prasideda nuo svajonės.
Jei turi svajonę, turi tikslą. Jei turi tikslą, galvoji apie tam tikslui reikalingas priemones. Jei neturi svajonės, neturi tikslo. Jei neturi tikslo, neturi ir priemonių. Arba kitaip pasakius, tikslas apibrėžia priemones. Jei tikslas yra viso labo „stabilizuoti Lietuvos gyventojų struktūrą“, tai ir priemonės bus orientuotos tik į tai ir nieko daugiau.
Koks svarbus yra tikslas, rodo Vengrijos pavyzdys.* Taigi, prieš trylika metų, kai gimstamumo rodiklis buvo vienas iš žemiausiu Europoje, Vengrija išsikėlė sau tikslą atkurti savo šalies demografinę struktūrą. Ir šio tikslo nuosekliai siekia. Nuo 2010 m., kai į valdžią atėjo V. Orbanas, Vengrijos gimstamumo rodiklis išaugo maždaug 25 proc. ir iš žemiausio ES tapo šiek tiek aukštesnis už bloko vidurkį – 1,5 gimusio kūdikio vienai moteriai (Politico.eu).
Galima turėti gerą tikslą, bet nepataikyti su priemonėmis. Pvz., jei žmonės nenori vaikų, tu nepriversi jų turėti. Visgi, apklausos rodo, kad tiek vyrai, tiek moterys Europoje nori turėti daugiau vaikų, nei iš tikrųjų susilaukia. Vadinasi, identifikavus tas kliūtis, kurios trukdo turėti vaikų ar turėti jų daugiau, o paskatas, kurios motyvuoja turėti vaikų, galima parinkti taikliausias skatinimo priemones.
Iš esmės tą ir padarė Vengrija, kurios šeimos politika yra grįsta mokslu grįstais duomenimis. Jie ištyrė, jog Rytų Europos gyventojai itin didelį prioritetą teikia privačios šeimos nuosavybės turėjimui (skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, kuriose šis faktorius nėra toks esminis). Atsižvelgdami į tai, šeimos politiką orientavo į šeimos būsto įsigijimo programą per valstybinį paskolų kreditavimą. Kol kas tai veikia (koks šios priemonės elastingumas (galimybių ribos), turbūt parodys laikas).
Demografijos politikoje nėra vieno recepto. Kas veikia Vengrijoje, nebūtinai veiks ir Lietuvoje. Skirtingoms valstybėms, turinčioms skirtingą kultūrinį ir socioekonominį kontekstą reikia skirtingų priemonių. Šioje vietoje pavyzdys būtų Japonija, taipogi kenčianti nuo demografinės anemijos. Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2022 m. Japonijos gimstamumo rodiklis sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio – 1,26 ir mažėjo jau septintus metus iš eilės.** Tai nacionalinis antirekordas.
Reaguodama į tai, Japonija praeitų metų pabaigoje nusprendė išplėsti daugiavaikių šeimų aukštojo mokslo subsidijavimą. Kaip paskelbė Japan Times, Japonijos Vaikų ateities strategijos taryba nutarė, kad nemokamas aukštasis mokslas bus suteikiamas bent vienam vaikui šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, neatsižvelgiant į jos pajamas, o tam tikromis aplinkybėmis – visiems vaikams. Anksčiau galiojusi tvarka numatė tik socialiai remtinų daugiavaikių šeimų aukštojo mokslo studijų subsidijavimą.***
Pagal šią politiką šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, pirmajam vaikui bus siūloma finansinė pagalba, kai jis įstos į aukštąją mokyklą, pvz., universitetą, gimnaziją, technikos koledžą ar profesinę mokyklą. Jei keli vaikai yra panašaus amžiaus, t. y., pavyzdžiui, vyresnysis mokosi ketvirtame kurse, o antrasis – pirmame, pagalba bus teikiama abiem vaikams, kad būtų sumažinta tam tikra finansinė našta, kurią patiria šeimos, kai keli vaikai vienu metu mokosi koledže. Jei vienu metu aukštojoje mokykloje studijuoja visi trys ar daugiau vaikų, pagalba bus teikiama visiems.
Tokį sprendimą lėmė socioekonominio konteksto analizė. Tradiciškai japonai didelę reikšmę teikia išsilavinimui. Tyrimai identifikavo, jog vaikų auginimo kaštai, ypač mokestis už aukštąjį mokslą, yra šeimas nuo didesnio vaikų skaičiaus atšaldantis faktorius (beje, kitas yra nėštumo komplikacijų baimė – sėkmingas lytinio švietimo programų diegimo rezultatas).
Kalbant apie Lietuvą, mokslu grįstos informacijos apie tai, kokios kliūtys trukdo turėti vaikų ar turėti jų daugiau, ir kokios paskatos visuomenei būtų paveikiausios, neturime. Apskritai klausimas – kas veikia ir kodėl veikia – iš viso nekeliamas. Siūlomi tradiciniai receptai. Štai Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050 skaitome: „palankių sąlygų kurti šeimą ir auginti vaikus Lietuvoje sudarymą“. Toliau detalizuojama: „didins būsto ir paslaugų šeimoms prieinamumą, daugiau dėmesio skirs daugiavaikėms šeimoms ir šeimoms su individualiųjų poreikių turinčiais vaikais ir kt.). Tai tradiciniai bendriniai demografiniai lozungai.
Apibendrinu: kol neturėsime mokslu grįstų duomenų (kliūtys, paskatos), neturėsime tinkamų priemonių, tik šaudysime su intervencijomis, kartais pataikydami, bet dažniausiai – ne.**** Tačiau net ir tinkamų priemonių identifikavimas nieko nepakeis, jei nebus noro ir išsikelto tikslo eiti demografinės situacijos atstatymo keliu.
Info apie Japonijos sprendimą subsidijuoti daugiavaikių šeimų vaikų aukštąjį mokslą ČIA.
_____
* Vengrijos šeimos ir migracijos politika išties gera, o kaltinimai fašizmu nepagrįsti. Ir tai neprieštarauja kitam faktui, kad Rusijos atžvilgiu Orbanas išvis elgiasi žalingai. Kaip sako bičiulis Vytautas Sinica: „žmogų, judėjimą, bet ką, galima smerkti už vienus dalykus ir sveikinti už kitus. Tiesą sakant, tai vienintelė adekvati laikysena“.
** https://www.japantimes.co.jp/…/2022-birthrate…/….
*** Japonijoje didžiausias gimstamumo rodiklis yra kaimiškose prefektūrose (Okinavoje (1,7), Mijazakio prefektūroje – 1,63, Totorio prefektūroje – 1,6.), o štai Tokijuje bendrasis gimstamumo rodiklis buvo mažiausias – 1,04. Egzistuoja tendencija, jog kuo didesnės šeimų pajamos, tuo mažiau yra turima vaikų. Taigi, prieš tai galiojančios priemonės buvo orientuotos į lygias galimybes, tai ši priemonė akivaizdžiai demografinės politikos priemonė.
**** Tokio „pataikymo“ pavyzdys buvo vaiko auginimo atostogos, kurios turėjo dalinį efektą dėl kultūrinio konteksto. Klausimas ar naujai kartai, užaugusiai kultūrinėje aplinkoje, kurioje skatinamas tradicinių lyčių vaidmenų neigimas ir patiriamas socialinis spaudimas daryti karjerą, ši priemonė būtų efektyvi)
