Permetęs akimis ilgą tekstą, kuriame daug atsikartojimų (jurispriudencijos bėda) pastebėjau, jog teismas vertino teisinio reguliavimo teisėtumą ir proporcingumą. Tačiau nebuvo vertintas teisinio reguliavimo būtinumas ir pagrįstumas.
Būtinumas apskritai yra LR KT jurispridencijos juodoji skylė, tą supratau dar ruošdamasis STI teisinei konferencijai Galimybių paso teisinio reguliavimo tema. O štai EŽTT praktikoje būtinumas kaip žmogaus teisių ribojimo sąlyga (“neccessary in democratic society”) yra vienas esminių elementų vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą.
KT teismas nevertino, ar taikoma priemonė (testavimas) leidžia pasiekti siekiamų tikslų (užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą). Kitaip tariant, nevertino teisinio reguliavimo pagrįstumo, bet laikė kad jis pagrįstas per se (kaip toks).
Pagrįstumas – toks teisinio vertinimo elementas, kuriam įvertinti reikalingos specialios ekspertinės žinios. Specialistams visada kėlė abejonių reikalavimo vakcinuotis ar testuotis nauda, o šiuo atveju – kaip priemonės, mažinančios užkrečiamos ligos plitimą, veiksmingumas. Kaip tik vakar buvo paviešinta informacija apie tai, jog išleidžiant vakcinas į rinką, nebuvo atlikti tyrimai, įrodantys, jog imunoprofilaktika riboja užkrečiamos ligos plitimą. Deja, LR KT taikė siaurą legalistinį požiūrį į žmogaus teisių ribojimo vertinimą ir nesirėmė ekspertine nuomone, ką šiuo klausimu ir reikėjo padaryti.
KT, nagrinėdamas ar ŽULPKĮ 18 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja LR Konstitucijai, pasirinko vertinti ne konkrečios priemonės (testavimas) pagrįstumą, bet bendrai patį įstatyminį reikalavimą darbuotojui pasitikrinti sveikatą kaip sąlygą dirbti.*
Akivaizdu, jog valstybė turi teisę reikalauti, jog asmuo pasitikrintų sveikatą, kaip sąlyga realizuoti teisę į darbą. Reikalavimas darbuotojui nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga ir teisėtas ir teisngas. Šito niekas neginčija. Bet tikrasis klausimas yra kitas: ar vakcinacija ar testavimas kaip priemonė užtikrinti, jog nekiltų grėsmės kitų darbuotojų sveikatai bei saugumui, nebūtų platinama užkrečiama liga, šiuo konkrečiu – Covid-19 ligos – atveju yra pagrįstas.
Žinant, kad šios užkrečiamos ligos plitimas nepriklausė nuo imunizacijos statuso, t.y. ją sėkmingai platino tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję asmenys, pasirinkta priemonė neleido pasiekti siekiamo tikslo – užkirsti kelią užkrečiamos ligos plitimui ir apsaugoti asmenų sveikatą, taigi, neleido užtikrinti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 53 straipsnio 1 dalyje garantuojamos kitų darbuotojų teisės į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Šitos aplinkybės (konkretikos) teismas nevertino.
Apibendrinant, KT pasirinko nagrinėti bendrybes (sąmoningai) ir tokiu būdu išsisuko iš jam užduoto klausimo. Mano nuomone, viena iš priežasčių, kodėl taip nutiko, yra netinkama Pareiškėjos (Seimo narių grupės) skundo argumentacija*, ir galimai netinkamas atstovavimas bylos nagrinėjimo metu. Galėjo pareiškimą padavę Seimo nariai ir susimesti ant atstovavimo.
_________
* Taigi, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymo argumentus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tirs, ar Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 4 dalies nuostata „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <…> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“ neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.
