Netiesa, kad Švietimo ministras nežino kiek yra lyčių. Žino. Jis paprasčiausiai bijo į šį klausimą atsakyti.
Tai yra prisitaikėliškumo kultūros pavyzdys. Iš vienos pusės su šiuo fenomenu seniai susiduriu, matydamas, kaip valstybės tarnautojai suka uodegą pagal tai, iš kur pučia vėjas.
Tačiau šis Švietimo ministro interviu epizodas man priminė JAV Senato klausymus, kuriuose kandidatei į JAV AT teisėjas Ketanji Brown Jackson buvo užduotas klausimas, kas yra moteris. Pastaroji atsakė kaip mūsų švietimo ministras, kad nėra šio dalyko ekspertė.
Klausimą uždavusi senatorė pakomentavo, kad „faktas, jog jūs negalite duoti tiesaus atsakymo į tokį fundamentalų klausimą, iliustruoja progresyvaus švietimo, apie kurį mes girdime, pavojus.“
Noras ko nors neįžeisti verčia viešai išduoti tai, kas yra tiesa.
Taigi, toks atsakymas yra progresyvios švietimo paradigmos produktas. Ir iliustracija fenomeno, kuris vadinamas post tiesa, kada noras ko nors neįžeisti verčia viešai išduoti tai, kas yra tiesa.
Progresyvi švietimo sistema rūpinasi mokinių emociniu gerbūviu ir „saugių erdvių“ (safe zone) kūrimu, tuo tikslu taiko savicenzūros ir „žeidžiančios“ nuomonės išstūmimo iš viešosios erdvės mechanizmus. Ji nesirūpina dorybių formavimu ir kolektyvinės tiesos sieku, kurie nuo seno buvo švietimo tikslai.
Filosofas Jonathan Sacks knygoje „Moralė“ rašo, jog „nors universitetai ir studentai yra kitame politinio spektro gale nei Vladimiras Putinas, jie regis artėja prie požiūrio, kad liberalizmas, kurio esminis komponentas yra žodžio laisvė, atgyveno.“
Tai, kas darosi JAV švietimo sistemoje yra ten pradėto diegti socialinio emocinio ugdymo, vadinamo SEL’o (social emotional learning), pasekmė.
Socialinis emocinis ugdymas savo koncepcija yra praeito amžiaus aštuntajame-devintajame dešimtmečiais JAV populiaraus savigarbos („self-esteem“) judėjimo, kurį įkvėpė Abrahamo Maslow poreikių piramidės teorija, tęsinys.
Vienas savigarbos judėjimo pasireiškimų buvo „vertybių išsiaiškinimo“ („values clarification“) pedagoginė taktika JAV mokyklose. Susodinęs vaikus ratu, mokytojas klausinėdavo jų nuomonės apie vieną ar kitą dalyką, pabrėždamas, kad visos nuomonės yra vienodai vertingos ir gerbtinos.
Ši taktika rėmėsi amerikiečių psichologo Carlo Rogerso propaguotu „besąlygišku pozityviu požiūriu“. Jei kas labai autentiškai gerai jaučiasi kokioje nors santykių modifikacijoje – kas gi gali išdrįsti paabejoti tokios savijautos, o ir veiksmų gerumu? Sunku būtų sakyti, kad šios dvasios nėra dabartinėje Gyvenimo įgūdžių programoje.
Emocijų pažinimu, o ne valios ugdymu paremtas pedagoginis požiūris tapo trendu švietime.
Ir nors, kaip rašo Sacksas, Abrahamas Maslow prieš pat mirtį suabejojo savo paskatintu judėjimu, o Carlas Rogersas irgi apsigalvojo pamatęs, kad jo požiūris skatina nuolaidžiavimą sau, šis emocijų pažinimu, o ne valios ugdymu paremtas pedagoginis požiūris tapo trendu švietime.
Dabar šis trendas, kurį kritikai vadina „buitine psichologija iš kavos puodelio“ ateina į Lietuvą.
