Mes džiaugiamės, jog per keturis metus valdžioje Laisvės partijai nepavyko įgyvendinti savo ideologinių pasiūlymų (homoseksualių asmenų partnerystė, narkotikų dekriminalizavimas, Stambulo konvencija). Tačiau žalą mūsų valstybei ši kairiąją ideologiją išpažįstanti partija visgi padarė, ir nemenką.
Būtent Laisvės partija yra atsakinga už prieš du metus įvykdytą darbo jėgos migracijos liberalizavimą, po kurio Vilnius (ir ne tik) prašneko rusų kalba ir pasipildė etnine ir religine įvairove.
Šios partijos lyderės Aušrinės Armonaitės vadovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerija prieš du metus į SocMino siūlomus Užimtumo įstatymo pakeitimus, skirtus spręsti struktūrinio nedarbo problemas, įdėjo nuostatas, kuriomis buvo išplėstos darbdavių galimybės įdarbinti užsieniečius.
Jais, o taip pat EIMino pasiūlytais Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimais buvo atidaryti vartai nekontroliuojamai darbo jėgos iš Baltarusijos ir Rusijos, postsovietinių Vidurinės Azijos valstybių bei tolimųjų Azijos ir Afrikos šalių.
Reforma buvo motyvuojama siekiu pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų darbuotojus, bet realiai prasidėjo žemą kvalifikaciją turinčios darbo jėgos importas. Naudingas tiems darbdaviams, kurie nori susimažinti gamybos kaštus, nenori kelti atlyginimų ir investuoti į gamybos/paslaugų kokybę.
Bet netgi ir tai galima būtų pateisinti, jei atsivežta darbo jėga atliktų savo funkciją ir grįžtų į savo kilmės šalį. Tačiau liepos 1 d. įsigalioję Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimai rodo, jog siekiama ne laikinai aprūpinti mūsų šalį reikalingais darbuotojais, bet įgyvendinti multikultūrinės Lietuvos projektą.
Kaip kitaip galima paaiškinti norą į Sveikatos draudimo sistemą įtraukti ne tik leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo tikslais turinčius asmenis, bet ir jų šeimų narius.
Pagal nustatytą teisinį reguliavimą, privalomu sveikatos draudimu bus draudžiami teisę laikinai gyventi Lietuvoje turinčio darbuotojo sutuoktinis/partneris ir nepilnamečiai šeimos nariai. Esant tam tikroms aplinkybėms (moters nėštumas, vaiko auginimas) jie paklius į valstybės lėšomis draudžiamų asmenų sąrašą. Taigi, už jų sveikatos draudimą bus mokama mūsų mokesčių mokėtojų pinigais.
Turbūt nesunku įsivaizduoti tokį vaizdelį: naudojantis šeimos susijungimo teise į Lietuvą atvyksta besilaukianti musulmono žmona. Tiesa, neturėdama darbo stažo, ji galės pretenduoti tik į 70 dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau) iki gimdymo ir 56 dienas po gimdymo sveikatos draudimą. Tačiau mūsų sveikatos draudimo sistema yra socialiai jautri, ir numato jog sveikatos draudimu valstybės lėšomis yra draudžiamas vienas iš tėvų, kuris augina vaiką iki 8 metų arba du ir daugiau nepilnamečius. Taigi, ji galės sau ramiai Lietuvoje gyventi ir gimdyti, o už jos ir jos vaikų sveikatos priežiūrą sumokėsime visi mes.
Praktinis to rezultatas bus tas, kad mūsų sveikatos draudimo sistemos apkrova tik didės. Kaip ir eilės, kuriose teks stovėti kartu su atvykėliais iš trečiųjų šalių.
Patikslinu: problema yra ne asmenų, turinčių teisę laikinai gyventi Lietuvoje darbo tikslu draudimas sveikatos draudimu. Jie turi jį turėti, o ir už jį susimoka privalomas sveikatos draudimo įmokas. Problema yra taip vadinamoji šeimos susijungimo teisė pagal ES teisės aktus. Ji imigracijos politikoje daro skylę, nes leidžia įvažiuoti į ES kitu nei darbo ar prieglobsčio suteikimo tikslu. Taip į Europą plūsta pridėtinės vertės nekuriantys ir socialinę bei sveikatos sistemą apkraunantys trečiųjų šalių piliečiai.
Nebent pridėtine verte laikytume jų atsivežamą kultūrinę ir religinę tapatybę.
Multikultūrinės Lietuvos projektas įgyvendinamas. Ne dienomis, bet valandomis.
Koks tikslas gauti nykstančios tautos statusą, jei tai nesuteikia tautai jokios apsaugos, nedraudžia nei savoms, nei užsienio/tarptautinėms institucijoms ją įpareigoti laikytis kokių nors įstatymų, kurie nebent didžiulei tautai nepavojingi?