Mane iš tikrųjų neramina didėjantis Europos žmogaus teisių teismo spaudimas Europos žmogaus teisių konvencijoms šalims narėms priimti ideologinę besivystančių žmogaus teisių paradigmą.
Štai praeitų metų gruodžio mėnesį EŽTT priėmė du sprendimus prieš Lenkiją. Sausio 12 d. byloje Przybyszewska ir kiti prieš Lenkiją EŽTT nusprendė, jog Lenkija pažeidė EŽTT, nes neįvykdė pareigos užtikrinti, kad pareiškėjai turėtų specialią teisinę sistemą, numatančią jų vienalyčių sąjungų pripažinimą ir apsaugą.
Priminsiu, kad pradžioje EŽTT sakė, jog vienos lyties asmenų civilinių sąjungų (partnerysčių) įteisinimo klausimas yra tik šalių narių reikalas (Schalk ir Kopf prieš Austriją, 2010).
Kiek vėliau, po to, kai Italija priėmė partnerystės įstatymą, tačiau jo apimtis vienalyčių porų netenkino ir jos jį apskundė EŽTT, pastarasis pasakė, kad turi būti užtikrintos bazinės vienos lyties asmenų teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją (2015), bet nepasakė, kokia forma.
Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023) EŽTT pirmą kartą pasakė, jog šalys turi pozityvią pareigą (t. y. privalo) savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (cit. pabaiga).
Byloje tiesiai šviesiai buvo pasakyta, jog šalys iš esmės turi numatyti santuokai alternatyvų teisinį institutą – civilinę sąjungą ar partnerystę.
O štai byloje Przybyszewska ir kiti prieš Lenkiją (2023) EŽTT pasakė, kad vienos lyties porų santykių reguliavimas per privačias sutartis nėra pakankamas, kad užtikrintų jų teises. Byloje tiesiai šviesiai buvo pasakyta, jog šalys iš esmės turi numatyti santuokai alternatyvų teisinį institutą – civilinę sąjungą ar partnerystę. Štai taip.
Byloje buvo remiamasi Fedotova prieš Rusiją (2023) bylos precedentu. Tačiau skirtingai negu Rusijos, Lenkijos teisinė sistema iš esmės buvo palanki vienos lyties asmenų porų teisių apsaugai.
Nors Lenkijoje iki šiol nebuvo nei civilinės sąjungos, nei partnerystės įstatymo, joje buvo pripažįstama tos pačios lyties porų kohabitacija, vienos lyties porai buvo galima naudotis atskiruose įstatymuose numatytomis teisėmis (teisė į informaciją sveikatos priežiūros įstaigoje ir pan.), taip pat vienos lyties asmenų poros, siekdamos savo teisių ir teisėtų interesų apsaugos, galėjo sudaryti privačias sutartis. Nebuvo tik vieno – specifinio teisinio rėžimo (teisinio instituto) reguliuojančio vienos lyties asmenų porų santykius. Šiuo EŽTT sprendimu buvo įsakyta, jog tokį rėžimą Lenkija turi turėti. Kaip visada, ši EŽTT inovacija buvo grindžiama „besivystančių teisių“ argumentu.
Tradiciškai, teismas šį reikalavimą grindė privataus gyvenimo apsauga. Tačiau viena – yra asmenų teisė į privatų gyvenimą: niekas negali reguliuoti, su kuo asmuo gyvena ir kaip gyvena. Tačiau visai kas kita yra reikalauti, jog būtų sukurtas specifinis teisinis rėžimas (teisinis institutas).
Privataus gyvenimo formų gali būti įvairių. Pvz., garsi aktorė Bridgite Bardot pasitraukusi iš aktyvios veiklos, gyveno privatų gyvenimą su krūva kačių. Tačiau tai nereiškia, kad tam, jog apsaugoti jos kačių interesus, reikia sukurti specifinį teisinį rėžimą.
Jei reikia kokius nors tarpusavio dalykus apsaugoti, tai tam pakanka sutarčių. Jei sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir pareigų, taip prašom. Taip buvo tvarkomi reikalai Lenkijoje.
Galiausiai, jei paimsime bet kokį visuomeninį reiškinį (santykius), jo atžvilgiu teisinė sistema gali turėti skirtinas prieigas. Teisine prasme jis gali būti arba legalus, arba nelegalus (pvz., prostitucija ar narkotikų vartojimas). Jei jis yra legalus, tai jis gali būti reguliuojamas arba nereguliuojamas. Galiausiai – jis gali būti reguliuojamas ne bet kokia, bet tam tikra forma.
Kalbant apie vienos lyties porų bendrą gyvenimą, tenka stebėti itin įdomų reiškinį: ne tik siekiama pripažinti, kad tai legalus gyvenimo būdas (jis toks de facto ir yra), ne tik norima jį reguliuoti, bet net ir norima jį reguliuoti specifiniu būdu.
Tradiciškai, dalykai, kurie yra privačių santykių sritis – yra nereguliuojami. Tam tikrais atvejais, kai kuriuos santykių aspektus įstatymai reguliuoja, siekdami apsaugoti silpnesnę santykio pusę ar garantuoti jos teises (apsauga nuo smurto). Tačiau toks teisinis reguliavimas atlieka apsauginę funkciją, bet nereguliuoja ir nenustato privačių santykių pobūdžio (pvz. nesikiša į tai, kaip vesti seksualinį gyvenimą, kiek turėti vaikų ir pan.).
Su vienos lyties porų bendro gyvenimu gaunasi atvirkščiai. Siekiama reguliuoti tai, kas yra privataus gyvenimo dalis. Dar daugiau, ne tik reguliuoti, bet įstatymiškai reglamentuoti tam tikrą santykių formą.
EŽTT atveju, akivaizdu, jog jis siekia padaryti ją privaloma visoms Konvencijos šalims narėms.
Ir čia reikia dar kartą priminti, EŽTT nereguliuoja vienos lyties asmenų bendro gyvenimo. Apie tai konvencijoje nėra nė vieno žodžio. Dėl to 1950 m. pasirašydamos Sutartį šalys narės NESUSITARĖ. Konvencija numato valstybės nesikišimo į privatų asmens ir šeimos gyvenimą principą. Bet ne pozityvią pareigą privataus ar šeimos gyvenimo turinį reguliuoti. Visa tai yra EŽTT išradimas, neparemtas Konvencijos tekstu. Kitaip tariant – tai, kas išeina iš Susitarimo ribų.
Klausimas, ką su tuo darysime?
