Saugiais klestėjimo laikais politiką beveik visiškai užgožia poreikių vadyba, o rinkimai iš esmės yra turgaus žaidimas kvazipolitinėje rinkimų rinkoje. Tokia situacija buvo 2019 m., o rinkimus laimėjo kandidatas, pasiūlęs didžiajai daliai priimtiną poreikių tenkinimo modelį, įvardytą kaip „Gerovės Lietuva“.
Po 2019 m. daug kas pasikeitė. 2020 m. pradžioje prasidėjo Covid-19 pandemija, buvo paskelbta ekstremalioji situacija, o vėliau visuotinis karantinas. Karantino metu įvesti drąstiški piliečių teisių apribojimai sukėlė nemažos visuomenės dalies pasipiktinimą. Vėliau visuomenę suskaldė skirstymas į vakcinuotus ir nevakcinuotus ir epidemiologinio pagrindo neturinti Galimybių paso taikymo politika.
2020 m. rudenį valdžią perėmus TS-LKD, LLS ir LP koalicijai, į Seimą buvo atnešta ideologinė darbotvarkė, kurios dauguma Lietuvos piliečių nei laukė, nei tikėjosi. Bandymus keisti šeimos sampratą (Partnerystės, o vėliau civilinės sąjungos įstatymas) ir dekriminalizuoti narkotikus, žmogaus embrionų redukcijos, medikamentinio aborto ir hormoninio lyties keitimo ir lytinio švietimo įvedimo iniciatyvas paprastas lietuvis priėmė kaip vidinę grėsmę savo gyvenimo būdui ir tapatybei.
Negana to, 2022 m. vasarį Rusija užpuolė Ukrainą. Kaimynystėje vykstantis karas ir jo keliama išorinė grėsmė lietuvio egzistencijai suformavo labai rimtą situaciją, kurioje poreikių tenkinimo pasiūlymai nuėjo į antrą planą, užleisdami vietą išgyvenimo klausimui.
Bloga valdžia buvo sutapatinta su valstybe, už valdžios nuodėmes buvo kaltinama valstybė ir jos institucijos.
Dar daugiau, valdžios susipriešinimas su piliečiais, kuriems ji pašaukta tarnauti, padarė visuomenę neatsparią kaimyninės priešiškos valstybės dezinformacijai. Jos įtakoje bloga valdžia buvo sutapatinta su valstybe, už valdžios nuodėmes buvo kaltinama valstybė ir jos institucijos. Šis sutapatinimas gimdė nusivylimą Lietuva, jos pasiekimų neigimą ir nostalgiją sovietmečiui.
Ir viso to rezultatas, susiklostė situacija, kurios Kremliui tarnaujanti penktoji kolona Lietuvoje ilgai laukė. Ir čia pasirodė gelbėtojas Vaitkus.
Jis (o tiksliau jam dirbantys polittechnologai) labai taikliai įvardino politinę situaciją, įvertino teisingai. Pirma, Lietuvos žmonės išgyvena egzistencinę grėsmę, antra – žmonių norą gyventi savo valstybėje.
Šituos dalykus jau seniai teigia ir Nacionalinis susivienijimas. Tai faktas, jog esame tarp girnų: Lietuvos valstybės likučius siekia panaikinti tiek ES „federalistai“, tiek Rusijos imperininkai. Tačiau atsakymas, kurį žmonėms siūlo Vaitkus, yra Trojos arklys, skirtas Lietuvą nuvesti į pražūtį (o tiksliau – į Rusijos glėbį).
Kaip teisingai pastebėjo kolega Vytautas Sinica, jis siūlo du dalykus: pirma, nuolaidžiavimo politiką, antra, neutralitetą.
Vytautas sako, jog nuolaidžiavimo pozicija (jei tylėsim, tai nemuš) yra naivi, nes Rusija visas nuolaidas supranta tik kaip bailumą, silpnumą ir paskatas tęsti agresiją. Tą rodo kad ir 1940 m. okupacijos istorija.
Nors neutralitetas nėra diskredituotas visuotinai, tačiau ne Lietuvos atveju, ne mūsų geografinėmis sąlygomis. Lietuva ne Šveicarija ir ne Suomija. Tarpukariu jau atsikandome neutraliteto – pasekmės buvo pusė amžiaus okupacijos.
Reikia pridėti, jog Vaitkaus siūloma nuolaidžiavimo ir neutraliteto politika yra apsimestinė, skirta sukurti tariamo saugumo atmosferą, kuri iš tiesų, yra reikalinga Rusijai ruošiantis susigrąžinti tai, kas jos manymu jai priklauso. Vaitkus yra ne kas kita kaip naujasis Paleckis.
sm6npt