Prieš naujus metus norisi ko nors pozityvaus. Kartais geros naujienos ateina netikėtais būdais. Vieną tokią gerą naujieną padovanojo LTR, antrą Kalėdų dieną publikavusi savo užsakytos apklausos apie privalomą lytiškumo ugdymą mokyklose duomenis. Kadangi duomenys LRT matomai nelabai džiugina, straipsnis buvo publikuotas anksti ryte, kai visi dar miega (5:30), o po to greitai nukeliavo į archyvą. Pats apie jį sužinojau tik iš antrinio šaltinio – „Kauno dienos“, išleidusios straipsnį padoresniu laiku.
„Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa rodo, jog lytiškumo ugdymui mokykloje pagal Gyvenimo įgūdžių programos koncepciją mūsų visuomenė nepritaria. Daugiau negu pusė apklaustų mano, jog lytiškumo ugdymas yra šeimos reikalas ir jo mokykloje nereikėtų (57 proc.).
Gyvenimo įgūdžių programoje įtvirtinto principo, jog lytiškumo ugdymas dėstomas nuo pirmos klasės, mūsų visuomenė absoliučiai nepalaiko. Tam pritaria tik 6 proc. (kitoje diagramoje – 7,8 proc. apklaustųjų. Dalis visuomenės sutiktų su lytiškumo ugdymu pagal šią programą nuo penktos klasės – tam pritartų 18 su trupučiu proc. respondentų. Pridėjus pasisakančius už lytiškumo ugdymą nuo pirmos klasės – susidaro vos 26 proc. pritariančiųjų. Tačiau LRT randa, jog jų yra 43 proc.
Akivaizdu, kad LRT duomenys yra nepatogūs – todėl jie suvelti taip, kad neaišku, kas nuo ko ir kaip skaičiuojama (ar nuo visų respondentų ar tik validžių). Tačiau aišku, jog respondentai pagal klausimo turinį (raktinius žodžius) sugebėjo identifikuoti, jog yra klausiama ne apie bet kokią, bet apie Gyvenimo įgūdžių programoje įtvirtintą lytiškumo ugdymo koncepciją. Ir būtent šia koncepcija grįsta lytiškumo ugdymą mokykloje visiškai atmetė.
Taip sakau todėl, kad Laisvos visuomenės instituto užsakymu spalio mėnesį atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė visiškai priešingus rezultatus, t. y. tai, kad visuomenė neprieštarauja lytiškumo ugdymui mokyklose su sąlyga, jog jo turinys atitiks šeimos įsitikinimus, t. y. yra tikimasi, kad jis bus orientuotas į brandžios asmenybės ugdymą, atsakingo požiūrio į lytinius santykius formavimą, ugdant jaunuoliams nuostatą atidėti juos brandesniam gyvenimo tarpsniui (plačiau nuorodoje).
LVI atliktas tyrimas parodė, jog visuomenėje egzistuoja prigimtinės šeimos samprata grindžiamo lytiškumo ugdymo lūkestis. O LRT tyrimas parodė priešingą visuomenės lūkestį – kad lytiškumo ugdymas, toks koks numatytas GĮUP – nebūtų įgyvendintas.
Kaip į šiuos apklausų duomenis sureaguos (ir ar iš viso sureaguos) Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, neaišku. Tačiau akivaizdu, jog jos bandymas su niekuo nesiskaitant primesti visuomenei lytiškumo ugdymo koncepciją, kuri neatitinka visuomenės (šeimų) išpažįstamų vertybių – patyrė totalų fiasko. Būdamas ŠMSM ministru po tokio fiasko aš rimtai pagalvočiau apie programos lytiškumo ugdymo dalies perrašymą ir jos įdiegimo modelio keitimą. Naivu tikėtis, kad tai bus padaryta prie dabartinės valdžios, bet apklausų rezultatai yra signalas būsimam ŠMSM šeimininkui. Jie rodo, jog programos performatavimui visuomenės pritarimas yra.
LRT straipsnyje yra bandoma ieškoti kaltų dėl tokių apgailėtinų rezultatų. Linksniuojami politikai, akcentuojamas visuomenėje vykstantis susipriešinimas vertybiniu pagrindu (Stambulo konvencija, civilinė sąjunga), teigiama, jog socialiniuose tinkluose buvo platinamos melagienos apie programą. Bet visa tai nepaaiškina kodėl pagal LVI apklausą, visuomenė lytiškumo ugdymui mokyklose iš esmės pritaria, o pagal LRT – ne. Atsakymai yra du. Pirmąjį jau pasakiau – visuomenei nepriimtinas lytiškumo ugdymas, paremtas techniniu žinių apie lytinius santykius ir apsisaugojimą nuo jų perdavimu, neturintis savyje vertybinio ir dvasinio matmens. Kitaip tariant, lytinis švietimas be vertybinio ugdymo.
Antroji priežastis – tai, kad visuomenė nepritaria prievartai, ypač susijusiai su jai svetimų idėjų brukimu. GĮUP numatyto lytiškumo ugdymo ypatybė – kad jis numato lytiškumo ugdymo dėstymą pagal vieną visiems privalomą koncepciją ir nesudaro galimybės tėvams pasirinkti lytiškumo ugdymo.
Kaip rodo LVI apklausa, visuomenė (šeimos) yra linkusi (ios) pritarti lytiškumo ugdymui mokykloje būtent tada, kai yra gerbiamos šeimoje puoselėjamos vertybės ir leidžiama rinktis jos įsitikinimus atitinkantį lytiškumo ugdymo turinį.
Kaip rašiau LRT publikuotame straipsnyje, lytiškumo ugdymas – tai pasaulėžiūros dalykas. O su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kažkokiu mokomuoju dalyku be tėvų žinios ir sutikimo. Todėl gera pedagoginė praktika reikalauja tiek sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.
Tada klausiau skaitytojo: jeigu Katalikų Bažnyčia, pripažindama, kad mokyklos vaidmuo ugdant lytiškumą visada yra antraeilis, leidžia tėvams pasirinkti tarp lytiškumo ugdymo programų, tai kodėl to neleidžia sekuliari valstybė, kurioje nėra ir negali būti vadovaujamasi viena pasaulėžiūra ir ideologija?
Kito atsakymo apart to, kad norima visuomenei primesti viena pasaulėžiūra grįstą lytiškumo ugdymą, aš neturiu.
Ir visuomenė tokiai diktatūrai nėra linkusi pritarti.
______
P.S. Straipsnyje cituojamas 2014 metais atliktas tyrimas „Spinter“, pagal kurį 90 proc. apklaustųjų manė, kad lytinis švietimas turėtų būti privalomas. Man jis nežinomas, bet jo duomenys verčia abejoti jo patikimumu. Kaip galima suprasti, jis buvo užsakytas socdemų, kurie tuo metu siekė įteisinti lytinį švietimą.
