Šiuo metu dalis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų yra teisiškai ydingos, neatitinka Europos Žmogaus teisių Konvencijos nuostatų, reglamentuojančių asmens teisę į privatų šeimos gyvenimą, iškreipia balansą tarp geriausių vaiko interesų užtikrinimo ir šeimos integralumo išsaugojimo, numatydamos asmenų teisių apribojimus vaiko teisių apsaugos srityje nepaiso proporcingumo principo ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, prieštarauja šiuolaikinėms socialinio darbo mokslo teorijoms ir neatitinka pasaulinės gerosios socialinio darbo su vaiku ir šeima praktikos.
Įgyvendinant LR Vyriausybės programoje „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimo Lietuvoje“, kurios pagrindinis tikslas pateiktas pavadinime ir pagrįstas holistiniu požiūriu, buvo numatyta atlikti vaiko teisių apsaugos sistemos institucinę pertvarką.
Tačiau svarstant ir priimant šią reformą konceptualizuojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą šio tikslo siekimas buvo susiaurintas iki tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų smurto prieš vaikus užkardymo. Tai lėmė tuo metu visuomenėje nuskambėję smurto prieš vaikus atvejai. Tuo tikslu buvo įvestas unifikuotas grėsmės lygių nustatymas, kuris tapo pagrindiniu ir vieninteliu vaiko ir jo šeimos gyvenimo ir santykių kokybės vertinimo įrankiu.
Įvesta grėsmės vaikui lygių nustatymo tvarka numatė galimybę dirbti su šeima atskiriant vaiką nuo šeimos, kuri praktikoje buvo įgyvendinama remiantis imperatyvia įstatymo norma nustačius II grėsmės lygį visais atvejais vaiką paimti iš šeimos (40 str. 1 d.).
Tokia įstatymo koncepcija ir jo taikymo praktika prieštarauja vaiko išsaugojimo šeimoje prioriteto principui, yra neaptvirtinta socialinių mokslų duomenimis ir neatitinka gerosios socialinio darbo praktikos, kuri sako, jog vaiko atskyrimas nuo šeimos yra galimas tik tada, kai darbas su šeima yra jau nebeįmanomas. Moksliniai tyrimai šioje srityje rodo, kad atskyrus vaiką nuo šeimos daug sudėtingiau atstatyti šeimos ryšius negu neatskyrus, bet suteikus pagalbą tėvams (Doyle, 2007).
Be to, tiek psichologijos, tiek ir socialinio darbo mokslo paradigma sako, kad krizinė situacija yra indikacija, jog šeimai yra reikalinga išorinė pagalba pakeisti savo elgesį ar bendrą situaciją, o ne drausminamojo ar baudžiamojo poveikio priemonės. Įvykus konfliktinei situacijai tarp tėvų ir vaiko ar kitais atvejais, kai aplinkiniai praneša apie komplikuotą situaciją šeimoje, turi būti iš karto mažinama tėvų įtampa ir agresija bei nustatinėjama, kokia pagalba reikalinga šeimai ir pagalba iš karto imama teikti. Tokia koncepcija ir tokios metodikos taikomos Kanadoje, daugelyje Vakarų Europos valstybių (Devine, 2015). Tuo tarpu rizikos veiksnių vertinimas sukelia įtampą šeimai ir apsunkina pagalbos teikimą.
Įstatymu įvesta grėsmės vaikui lygių nustatymo metodika remiasi tėvų drausminimo ir baudimo, o ne pagalbos šeimai koncepcija. Metodologine prasme, grėsmės vaikui lygio nustatymas yra intervencijos į šeimą, bet ne pagalbos vaikai ir šeimai poreikio masto ir lygio matavimo būdas, todėl yra netinkamas instrumentas siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vaiko interesų sąvoka neapima šeimos ryšių išsaugojimo, nors JT Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnis sako, kad vienas iš svarbiausių vaiko identiškumo elementų yra jo šeimos ryšiai, kuriuos valstybė įsipareigoja saugoti nuo neteisėto kišimosi. Kaip pabrėžia Europos Žmogaus Teisių Teismas, „Nėra jokios abejonės, kad „geriausias kiekvieno vaiko interesas” yra augti aplinkoje, kuri jam ar jai leidžia leidžia palaikyti reguliarų santykį su abiem tėvais (žr. pirmuosius 7, 9 ir 18 Vaiko teisių konvencijos straipsnių paragrafus)” (Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją).
Pagal dabar galiojančias įstatymo nuostatas, nustačius II grėsmės lygį visais atvejais yra privaloma vaiką paimti iš šeimos (40 str. 1 d.), neatsižvelgiant į tai:
– ar iš tiesų egzistuoja realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei;
– kad vaiko paėmimas iš šeimos taip pat sukelia vaikui žalą, todėl jis galimas tik tada, kai vaiko paėmimu iš šeimos yra realiai išvengiama didesnės žalos;
– rizikos, kad palikus vaiką šeimoje jis patirs žalą, tikimybę,
– potencialios žalos dydį;
– o taip pat ar rizikos faktorių ar faktorius, dėl kurio aplinka vaikui tapo nesaugi, galima pašalinti kitais būdais, taip atkuriant saugią aplinką ir išsaugant vaiką šeimoje.
Toks reguliavimas neatsižvelgia į psichologijos mokslo duomenis, kurie teigia, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos, o ypač mažamečio nuo motinos, daro didžiulę, neatitaisomą žalą jo psichikai, raidai taigi ir ateičiai. Tai pagrindžia vaiko psichologijos, pediatrijos bei psichiatrijos klasikų darbai (Donald Winnicott, Penelope Leach, Ericho Neumann, Françoise Dolto, Donald Kalshed ir kt.), tai patvirtina ir modernūs mokslo tyrimai (dr. Alissa Jerud, dr. Louis Kraus ir kt.). Nėra nė vieno rimto tyrimo ar teorijos, neigiančios ar menkinančios vaiko atskyrimo nuo tėvų žalą.
Pagal dabar galiojančias įstatymo nuostatas į pranešimą apie galimai padarytą vaiko teisių pažeidimą turėjo pareigą reaguoti, pranešimą nagrinėti ir grėsmės vaikui lygį nustatinėti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus specialistas. Kelių mėnesių patirtis parodė, kad šie specialistai stokoja tinkamo pasirengimo, neturi krizių intervencijai reikalingų profesinių įgūdžių, pakankamų psichologinių žinių apie šeimos dinamiką, nemoka identifikuoti smurtinių santykių. Neteisingas situacijos vertinimas ir klaidingas rizikos faktorių gyvenamojoje aplinkoje identifikavimas ir lėmė pareigūnų klaidas nustatant grėsmės vaikiu lygį.
Perteklinių ir neproporcingų priemonių taikymas sprendžiant krizines situacijas šeimoje buvo susijęs ir su neaiškiai įstatyme apibrėžta policijos funkcija, nagrinėjant vaiko teisių pažeidimo atvejus.
Galiojančiose įstatymo nuostatose nebuvo aiškaus ir imperatyvaus reikalavimo, kad vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų galimas tik jiems dalyvaujant. Įstatymas (36 straipsnio 6 dalis) tik numatė pareigą pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos metu. Toks neaiškus įstatyminis reguliavimas sudarė prielaidas piktnaudžiavimui: pasitaikydavo atvejų, jog vaikas būdavo apimamas iš namų, ugdymo ar sveikatos priežiūros įstaigų be tėvų žinios, juos informuojant apie vaiko poėmį tik kitą dieną. Tokia praktika buvo ribojama įstatymuose numatyta tėvų teisė ir pareiga atstovauti savo vaiką. Be to, vaiko poėmio iš įstatyminių atstovų praktika jam esant ugdymo ar sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri pagal apibrėžimą yra saugi aplinka, akivaizdžiai neatitiko principo jog vaikas gali būti paimamas tik iš nesaugios aplinkos.
Galiojantis teisinis reguliavimas nedarė aiškus skirtumo tarp vaiko buvimo nesaugioje gyvenamojoje aplinkoje ir vaiko buvimo nesaugioje aplinkoje, kuri yra kita, nei jo gyvenamoji vieta. Dėl to, radus vaiką nesaugioje aplinkoje, kuri yra kita, nei jo gyvenamoji vieta, prieš gražinant vaiką tėvams visais atvejais buvo vertinama vaiko gyvenamoji aplinka ir nustatinėjamas grėsmės vaikui lygis. Kitaip tariant, nebuvo daromas skirtumas tarp dviejų skirtingų situacijų ir nagrinėjant pranešima apie vaiko teisių pažeidimą nebuvo atsižvelgiama, kada jis yra padarytas šeimoje, ir kada jis yra padarytas ne šeimoje. Tai sąlygojo perteklinį ir neproporcingą kišimąsi į privatų šeimos gyvenimą.
Dabar galiojančiame įstatyme numatyta tėvų ar kiti vaiko atstovų pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti su ugdymo, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiančiais specialistais, neatsižvelgė į tai, kad vaiko tėvai gali turėti kitokį supratimą apie vaikų ugdymą ir kitokią pedagoginę prieigą (vaiko gimdymas namuose, jo grūdinimas, skiepų atsisakymas ir pan.), kuri, jei nesukelia grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, yra konstitucinės tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, išraiška. Bendradarbiavimo pareigos nesilaikymas dažnai buvo laikomas rizikos faktoriumi, nustatant grėsmes vaikui lygį ir atskiriant vaiką nuo šeimos, neatsižvelgiant į to nebendradarbiavimo priežastis (pvz., jei tai yra natūrali neigiama psichologinė reakcija prieš intervenciją į privatų šeimos gyvenimą).
Naujai priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija nustatė visuotinę pareigą pranešti policijai arba vaiko teisių apsaugos tarnybai apie kiekvieną vaiko teisių pažeidimą. Toks teisinis reguliavimas neatitinka protingumo kriterijaus. Be to, įstatymas nepateikė sąvokos “vaiko teisių pažeidimas” apibrėžimo ir neišaiškino jos turinio. Todėl juo potencialiai galėjo buti laikoma bet kas, kas subjektyvia vertintojo nuomone neatitinka jo asmeninio įsivaizdavimo apie tai, kaip dera auklėti vaikus. Dėl šios priežasties tiek vaiko drausminimas, tiek atsisakymas tenkinti jo subjektyvius poreikius ar jų ribojimas, galėjo būti traktuojamas kaip vaiko teisų pažeidimas.
Tačiau ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas yra nusikaltimas. Toli gražu ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas nusipelno nusikaltimo tyrimui taikomo procedūrinio nagrinėjimo ir su tuo susijusios gilios intervencijos į šeimos gyvenimą. Dabartinis Vaiko teisių apsaugos įstatymas neproporcingai išplėtė pareigą reaguoti į vaiko teisių pažeidimus, o taip pat numatė policiniam veikimo modeliui taikomo procedūrinio nagrinėjimo galimybę bet kokio vaiko teisių pažeidimo atveju.
Dėl šios priežasties vien per keturis mėnesius buvo užregistruota 9235 pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, iš kurių daugiau kaip 4088 nepasitvirtino. Tai reiškia, kad maždaug 40 proc. atvejų pareigūnai eikvojo savo laiką ir valstybės lėšas nagrinėdami pranešimus, kurie buvo nepagrįsti, klaidingi ar net akivaizdžiai melagingi.
Nustatant tokią tvarką buvo argumentuojama, kad toks teisinis reguliavimas yra reikalingas prevencine prasme, kaip priemonė užkardyti galimus atvejus, kai vaikas šeimoje yra sunkiai sužalojamas ar miršta. Tačiau skundo pagrindu atliekama prievartinė šeimos patikra, kurią lydi intervencija į šeimos gyvenamąją aplinką yra policinio poveikio priemonė, nėra ir negali būti laikoma prevencijos forma. Socialiniuose moksluose intervencinė prevencija visų pirma suprantama kaip pagalba tėvams įgyjant reikiamus įgūdžius (pirminių tėvystės įgūdžių, tėvų elgesio korekcijos programos).
Be to, ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas yra nusikaltimas. Toli gražu ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas nusipelno nusikaltimo tyrimui taikomo procedūrinio nagrinėjimo ir su tuo susijusios gilios intervencijos į šeimos gyvenimą. Dabartinis Vaiko teisių apsaugos įstatymas neproporcingai išplėtė pareigą reaguoti į vaiko teisių pažeidimus, o taip pat numatė policiniam veikimo modeliui taikomą procedūrinį nagrinėjimą bet kokio vaiko teisių pažeidimo atveju.
Iš aiškinamojo rašto dėl VTPĮ pakeitimo.
Visą rašto turinį rasite ČIA
