2025-01-11, Šeštadienis
Naujienlaiškis

Ramunė Tolvaišytė. Atstatyta tai, ką buvo sunaikinęs laikas ir piktavaliai žmonės

Prieš dešimt metų, 2012-aisiais, tauragiškiai minėjo 200-ąsias visai Europai nepaprastai svarbaus istorinio įvykio – Tauragės konvencijos – metines. Kas gi buvo toji konvencija, išgarsinusi Tauragę visame Senajame žemyne?

Nuotr. kauno.diena.lt

XIX a. pradžioje kažkada galinga Prūsija virto satelitine Napoleono Bonaparto valdytos Prancūzijos valstybe. 1812-aisiais pradėjusi karą su rusų imperija, Prancūzija tikėjosi, kad Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III suformuos tris armijas, kurios padės jai kovoje ir saugos prancūzų okupuotus Rusijos kraštus. Tą daryti Prūsijos valdovą įpareigojo su Prancūzija pasirašyta sutartis.

Armijos buvo suformuotos. Vienai iš jų, turėjusiai saugoti Žemaitiją, vadovauti buvo patikėta generolui Johannui Davidui Ludwigui Yorckui von Wartenburgui. O šis, neatsižvelgęs į prūsų valdovo poziciją, savo kariuomenei paskelbė, jog dabar pasitaikė palanki proga prūsams atkurti savo nepriklausomybę. Tereikia tik susijungti su Rusijos armija.

Tas netrukus ir buvo padaryta: pasikvietęs Rusijos armijos generolą Ivaną Dibičių (dokumentuose jo vardas rašomas taip – Hans Karl Friedrich Diebitsch), jis pareiškė, jog Prūsijos karinės dalys, iki tol prancūzų armijos sudėtyje kariavusios prieš Rusiją, dabar norėtų užimti neutralias pozicijas. Dibičius, žinoma, apsidžiaugė: toks žingsnis juk stiprino rusų armijos galias, tad netrukus ir buvo pasirašytas aktas dėl kovos veiksmų nutraukimo tarp abiems generolams pavaldžių karinių dalinių. Sutartis gavo Tauragės konvencijos vardą, mat buvo pasirašyta šioje apskrityje esančiame Požerūnų malūne.

Aišku, toks priešininkų pozicijose kovojusių generolų savivaliavimas galėjo liūdnai baigtis, tačiau jis tapo Prūsijos išsivadavimo iš Prancūzijos pavaldumo pradžia. Į Europos istoriją šis veiksmas įėjo kaip simbolis, rodantis, kiek gali VIENO ASMENS pasiaukojimas, ryžtas ir atsakomybė už savo tautos ateitį. Ne veltui, sužinojęs apie Tauragės konvenciją, Napoleonas pasakė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu“.

Posūkį Europos istorijoje įamžinęs paminklas

Artėjant Tauragės konvencijos šimtmečiui, šį istorinį aktą pasirašiusio prūsų generolo provaikaitis Heinrichas Yorckas von Wartenburgas nusprendė, jog šį nepaprastą įvykį dera įamžinti paminklu. Konvencijos pasirašymo vietos – Požerūnų malūno – jau nebebuvo likę, tas paminklą nuspręsta įkurdinti kitame Ežeruonos upės krante, Staiginės kaime. Vokietijoje, Silezijos žemėje, nukaldintą paminklą teko gabenti traukiniu iki Lauksargių geležinkelio stoties, o iš jos sunkųjį krovinį jau traukė šešių arklių kinkinys. Ant paminklo buvo planuota pastatydinti ir abiejų konvencijos pasirašymo iniciatorių biustus, taigi drauge su paminklu atkeliavo ir prūsų generolo atvaizdas, tačiau paaiškėjus, jog rusai savojo generolo biusto neturi, sumanymo buvo atsisakyta. Įžymiąją vietą liko ženklinti vien kubo pavidalo paminklas su užrašais.

Atidengiamas Tauragės konvencijos 200-osioms metinėms paminklas. Sigito Šamborskio nuotrauka (Mokslo Lietuva)

Paminklas šioje vietoje išstovėjo iki 1947 metų, vėliau sovietų valdžia nusprendė jį nugriauti. Tik žymiai vėliau, 1970-aisiais, susigriebta, jog vis dėlto šio svarbaus istorinio įvykio vietą dera įtraukti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. Atmintiną vietą dar po kelerių metų paženklino naujas paminklas. Architektės D. Mačiulytės suprojektuotas kūrinys iškilo jau kitoje vietoje – mat Staiginės apylinkėse tuo metu buvo dislokuotas sovietinis karinis dalinys. „U“ raidės formos kuklus betoninis paminklas tebestovi iki šiol.

Tarsi Feniksas iš pelenų

Na, o autentiško paminklo atstatymo idėjos ėmėsi Tauragės „Rotary“ klubo nariai, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Artėjo Tauragės konvencijos pasirašymo 200-osios metinės, ir jas reikėjo deramai paminėti. Per tą laiką apie šį istorinį aktą jau buvo prirašyta nemažai straipsnių, sukurta dokumentinių ir vaidybinių filmų.

Aišku, gaila, kad malūnas sunyko, nors jo buvimo vieta žinoma tiksliai, archeologai upėje yra atkasę jo detalių, o žinių apie šį statinį rasta Senojo Tauragės dvaro dokumentuose. Tačiau „Rotary“ klubo nariams pavyko rasti senojo paminklo postamentą, kurį dengė 20 сm storio žemės sluoksnis, taip pat šio paminklo nuolaužų.

Surinkus lėšų, iš Prancūzijos buvo atgabentas granitas, o kūrinio apdailos darbams pasitelkti lenkų specialistai. Ir štai 2012-jų liepą vėl iškilo kubo formos paminklas, kaip ir seniau, pastatytas ant keturių rutulių, simbolizuojančių patrankų sviedinius. Viskas buvo atkurta kuo tiksliausiai, pagal senąsias nuotraukas ir kraštotyrininkų surinktus duomenis.

Ant naujai iškilusio kubo buvo iškalti tokie patys užrašai, kokie buvo ir ant originalaus paminklo – rusų ir vokiečių kalbomis. Ant vienos plokštės esantis užrašas skelbia: „Taip, Dievo valia, mūsų išsivadavimas prasidėjo ir pasibaigė“. Tai – Prūsijos generolo Johanno Davido Ludwigo Yorcko von Wartenburgo žodžiai, pasakyti prieš Tauragės konvencijos pasirašymą.

Dabar į paminklo stovėjimo vietą veda išasfaltuotas kelias, kuriuo atvyksta nemažai užsienio turistų, ypač vokiečių, prancūzų, rusų. Beje, Tauragės vardu pavadinta viena iš Berlyno gatvių.

nuotr. pamatyklietuvoje.lt

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia  SRTF

 

 

2 KOMENTARAI

  1. Straipsnyje įvardijamas svarbus įvykis, kalbama ir apie paminklą šio įvykio įamžinimui. Nuotraukos gražios, galima spėti, kad tai Tauragė (o gal ne?) ir gražus statinių ansamblis (gal Tauragėje, o gal ne?), daug teksto skirta paminklui, o nuotraukos taip ir nematome. Vienu žodžiu kažkoks jovalas.

  2. Ačiū gerbiamai Autorei už puikią informaciją. Būtų galima pridurti, kad abi armijos turėjo kautis paskutinę senųjų metų dieną per speigą. Dibičius buvo vokiečių kilmės, tad abiem vokiečiams nesinorėjo pralieti kraujo per naujuosius, todėl ėmė ir lengvai susitarė tuo metu Napoleonui su savo armija esant ties Kaunu. L. Bethovenas yra parašęs maršą, skirtą šiam susitarimui -Tauragės konvencijai atminti.

Komentarai nepriimami.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Kodėl negalima tikėti istorija?

Šis tekstas yra VU TSPMI prof. Alvydo Jokubaičio paskaita skaityta Ateitininkų federacijos, Laisvos visuomenės instituto ir Krikščionių profsąjungos...

Edvardas Čiuldė. Viešas džentelmeno skundas dėl moterų nepatikimumo

Moteris reikia gerbti net tada, kai baigiasi meilė! Užkeikimas tapęs niekiniu, subanalėjęs ir susidėvėjęs dėl pernelyg dažno vartojimo,...

Kviečiama į paminėjimą: nekaltumą vertina ne komisijos ar istorikai, o tik teismas

2025 m sausio 12 d. Ukmergėje, Lėno miestelyje ir Lėno miške minimas žymiausias Vyčio apygardos partizanų mūšis su...

Prof. Jonas Grigas. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso?

Energija yra pažangos varomoji jėga. Jos reikia vis daugiau. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso? Jei taip, ar turime...