Verkių regioninį parką galima vadinti išskirtiniu. Ne vien todėl, kad jis – vienas mažiausių Lietuvoje, užimantis vos 2670 hektarų plotą, o, pirmiausia, dėl jo teritorinės padėties. Mat yra Vilniaus miesto ribose ir visiems nesunkiai pasiekiamas. Svečiai, atvykę iš daugelio Europos Sąjungos miestų, stebisi, kad ES dar esama sostinių, kurios gali pasigirti turinčios tokią gamtos apsuptį su tokiu turtingu istoriniu – kultūriniu paveldu.
Čia, kur gimė žynys Lizdeika
Išties, tiek natūralios gamtos šiandien jau retai kur beišvysi: net 77 proc. Verkių regioninio parko teritorijos užima miškai, smaragdine žaluma spindi čia raibuliuojančių Žaliųjų ežerų akys, parko kalneliai ir jų pašlaitės. Neries ir ežerų pakrantės yra tapusios gimtaisiais namais daugeliui retų, jau kitur nesutinkamų augalų ir gyvūnų rūšių. Keturios parko vietovės (Neries upės šlaitas ties Verkiais, Ežerėlių kompleksas, Riešės upelio slėnis ir Žaliųjų ežerų apylinkės) yra įrašytos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo sąrašą. Verkių apylinkėse esama Ežerėlių geomorfologinio draustinio su gausybe ežeriukų ir pelkių, netoliese vingiuoja Neries upė su savo įspūdingais šlaitais, vingiais ir žaviais intakais. Daugiausia gamtinių objektų susitelkę šiaurinėje parko dalyje, na, o pietinė traukia istorinio – kultūrinio paveldo tyrinėtojus.
Legendomis apipinti Verkiai nuo seno visiems žinomi kaip žynio Lizdeikos gimimo vieta. Kažkada čia būta senosios šventyklos, kurios vietą dabar ženklina aukuras. Tiesa, šiandien Verkių vietovė pirmiausia mums visiems asocijuojasi su čia buvusiu garsiu dvaru, kuriame daugybę metų rezidavo Vilniaus vyskupai. Tačiau ir be šio klasicizmo stiliaus dvaro ansamblio su parku ir tvenkiniais, čia yra tokių istorinio – kultūrinio paveldo objektų, kurie visiems laikams tvirtai įaugo į mūsų tėvynės istoriją. Tai – seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, garsiosios Vilniaus Kalvarijos.
Ką ir kalbėti, pažintiniu požiūriu ši vietovė nepaprastai įdomi. Neveltui žmonės nori ir su ja susipažinti, ir joje pailsėti. Juolab, kad tam šio parko direkcija yra sudariusi kuo puikiausias sąlygas: keliauti galima ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir automobiliais. Čia nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, išstatyti informaciniai stendai, įrengtos poilsiavietės ir trumpo atokvėpio aikštelės. Keliauti po parką galima ir individualiai, ir gidų lydimiems.
Balnokim, bičiuliai, dviračius!
Jau seniai svajojome išmėginti parko direkcijos tinklalapyje siūlomą Santariškių – Verkių – Žaliųjų ežerų dviračių tako maršrutą. Žygį pradėjome nuo miesto centro. Reikia pastebėti, kad dviračių takas Jeruzalės link buvo visai neprastas, nors tarpais ir nutrūkdavo. Aišku, automobilių reikėjo pasisaugoti. Privažiavę daubą, vedančią Verkių dvaro link, įsibėgėjome ir nesunkiai užvažiavome į kitą jos galą. Tiesa, dviračių takas čia gerokai siauras, tad reikia saugotis, kad nesusidurtum su priešais važiuojančiais dviratininkais. Netrukus išvydome baltą pastatą – tai jau buvo vienas iš Verkių dvaro statinių. Kadangi šis dvaras – vienas iš svarbiausių mūsų žygio objektų, ryžtingai pasukome jo link.
Verkių dvaras nuo seno garsėjo XVIII a. iškilusiais rūmais, kuriuos projektavo ir statė itin garsūs architektai – Laurynas Stuoka-Gucevičius ir Martynas Knakfusas. Be rūmų, Verkių dvaro sodyboje būta ir ūkinės paskirties statinių, kurių dalis, nors ir gerokai pasikeitusi, stovi iki šių dienų: paštas, kumetynas, tarnautojų namas, karvidė, užvažiuojamieji namai, paviljonas arba Mažieji rūmai.
Rūmai nesyk buvo sugriauti ir perstatinėjami, šiuo metu Centrinių rūmų funkcijas atlieka pats puošniausias – rytinis ansamblio pastatas. Šalia jo pasistatę dviračius, užsukame. Grožimės ištaigingomis rūmų salėmis – Žaliąja, Renesansine, Barokine, Raudonąja, Ampyrine, Juodąja, Baltąja – gėrimės ąžuoliniais drožiniais, paveikslais, freskomis… Rūmų interjeras aiškiai byloja, kad čia gyveno išsilavinę, puikų meninį skonį turėję žmonės. Rūmuose dabar įsikūręs Botanikos institutas.
Apžiūrime kitus dvarui priklausančius statinius, pasigėrime įspūdingu parku, nuo įrengtos regyklos atsiveriančiu puikiu Neries upės, Trinapolio bažnyčios, miškų vaizdu, paklaidžiojame sutvarkytais parko takais. Nueiname pasižiūrėti senųjų Baltų tikėjimo simbolio – aukuro, atsiradusio Lizdeikos šventyklos vietoje. Viskas čia labai įdomu, mielai praleistume visą dieną, deja, turime paskubėti – laukia kiti dviračių maršruto objektai.
Dviračių takas nuo Verkių rūmų sukasi kairėn. Vykstame į Ežerėlių geomorfologinį draustinį, siekiantį apie šešis procentus visos Verkių regioninio parko teritorijos. Čia barstyte pribarstyta mažų ežeriukų, besiskiriančių savo dydžiu, gyliu ir kitais parametrais.
Šie uždari, tarpusavyje nesusisiekiantys vandens telkinukai – ledynmečio laikotarpio palikimas. Ežerėliai – labai nevienodi: vieni – vandeningi, kiti – pamažu virstantys pelkėmis, treti – jau senokai užakę. Už Sausojo ežerėlio dviračių takas nutolsta nuo Žaliųjų ežerų gatvės ir pasuka į natūralų pušyną, kiek pakilę aukštyn privažiuojame poilsio aikštelę, šalia kurios išvystame nepaprasto grožio daubą: iš ežeriuko besiformuojančią pelkę. Duburyje – ežero liekanos, vėliau seka aukštapelkės plotas, o pakraščiais driekiasi žemapelkė. Šis unikalus, pelkėmis ir ežerėliais nusėtas, kalvomis ir daubomis pasidabinęs kraštovaizdis – retas, jokiose Rytų Europos upių slėniuose nesutinkamas, taigi itin saugotinas. Na, o čia esančios pelkės – tikras rojus retiesiems augalams klestėti.
Pakilę ant kalvos, išvystame Also ežerą. Jis – didžiausias iš Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerų grupės, užimantis 3,5 ha plotą, su pelkingomis pakrantėmis. (Kitas didesnis draustinio ežeras yra vadinamas Sausuoju ir yra šalia Žaliųjų ežerų gatvės.)
Pamiškėje dviračių takas baigiasi. Atsargiai stačiais Riešės upelio šlaitais nusileidžiame į Gulbinų gatvę, kuri veda link Balsio ežero, priklausančio jau Žaliųjų ežerų grupei. Ne taip dažnai kur sutiksi ežerų virtinę, įvardintą bendru pavadinimu. Šeši neįprastos smaragdo spalvos ežerai, skirtingo dydžio ir gylio, tyvuliuoja Vilniaus šiaurinėje pašonėje. Žalias jų vanduo yra nuo didelio karbonatų kiekio požeminiuose šaltiniuose, maitinančiuose šiuos ežerus. Balsio ežeras – populiariausias tarp vilniečių. Jis ir pats didžiausias bei giliausias. Giliausia jo vieta, siekianti apie 39 metrus, yra visai netoli poilsiautojams įrengto paplūdimio. Šalia, pietvakarinėje ežero įlankoje, auga ypač retas šiurpinis žvakidumblis, kurio niekur kitur Lietuvoje jau nepamatysime.
Palikę dviračius pailsėti, išsimaudome ir atsipučiame, stebėdami, kaip čia poilsiauja gausiai susirinkę žmonės. Vieni irstosi valtimis, kiti žaidžia krepšinį ir tinklinį, treti miklina kojas bėgiodami. Ežeras pasižymi staigiai žemyn smingančiais povandeniniais šlaitais, o jo viršvandeniniai šlaitai, apaugę medžiais, yra iškilę net 40 metrų. Ant rytinio šlaito yra įrengta regykla, nuo kurios matosi puikus ežero vingis.
Aplink Balsio ežerą dviračiais važiuojame natūraliu miško keliuku, kuris tai pakyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn ir lyg žaltys vingiuoja tarp Balsio bei Gulbino ežerų. Riedėdami juo, tai priartėjame prie pat pakrantės, tai vėl nutolstame. Kelias aplink ežerą apaugęs žaluma, galime grožėtis brandžiu liepynu, skarotomis eglėmis, kurios sukuria taigos vaizdą ir kaitrią dieną dovanoja malonų pavėsį. Balsio ežerą apvažiavę ir sustoję pailsėti regykloje, grožimės ežero žaluma. Smagu!
Su mašinomis – šiukštu!
Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis – unikalus, ir Verkių regioninis parkas daro viską šiam jo unikalumui išsaugoti. Itin propaguojama, kad per šią teritoriją būtų važinėjama tik dviračiais arba vaikščiojama pėsčiomis. Čia nesama oficialiai įregistruotų kelių, yra tik miško takeliai, į kuriuos, deja, labai linkę brautis mašinomis ratuoti parko lankytojai. Parko darbuotojai mėgina statyti visokiausias užtvaras nepageidautiniems įsibrovėliams, tačiau šie ne visada jų paiso.
O tik įsileisk čionai automobilistus – kaipmat neliks nenuniokotos gamtos, kuri tiesiog pakeri savo unikalumu. Vykdami rytiniu Balsio ežero krantu dviratininkai ir pėstieji patenka į Tarpuežerio teritoriją su tokiu gamtinių resursų bagažu, kuris daugelyje urbanizuotos Europos šalių jau niekur nesutinkamas. Jei čia žmogus atsidurtų užrištomis akimis, nežinodamas, kur yra vežamas, jam būtų sunku patikėti, kad ši teritorija yra pačios sostinės pašonėje.
Atsivėręs vaizdas primintų arba Sibiro taigą, arba vaizdus iš ikiistorinių reliktinių miškų: apsamanojusios eglės, kerpėmis apaugę kitų medžių kamienai, vešlūs paparčiai, svaiginanti žaluma. Štai čia auga plačialapė klumpaitė, saugoma visoje Europoje. Parko darbuotojai deda daug pastangų šiam augalui išsaugoti. Sutvarkius miškų šlaitus, gėlės augimvietės dar labiau išsiplėtė, ir ši informacija pakliuvo į spaudą. O tada… į direkciją pasipylė skambučiai su reikalavimais pasakyti, kokioje konkrečioje vietoje plačialapė klumpaitė auga. Pasak parko darbuotojų, daugiausia atakavo ne norintys ja pasigrožėti žmonės, ne vienas atvirai sakė: išsikasiu ir pasisodinsiu savo sode… Dirvožemis netiks? Atsivešiu ir jo…
Pakrantėmis, palei upelius
Vakariniu Balsio ežero krantu grįžtame į šio ežero galą, o vėliau pradedame minti pedalus palei nuostabų Riešės upelį. Kertame Žaliųjų ežerų gatvę ir važiuojame Turniškės kraštovaizdžio link. Norime išvysti retoką reiškinį: Riešė, prieš įtekėdama į Nerį, išsišakoja į du atskirus upelius. Išties, likus 2,9 km iki Riešės žiočių, nuo jos atsiskiria Turniškės upelis. Jo aukštupyje, giliame slėnyje, yra įrengtas 3,4 hektarų ploto Naujųjų Verkių tvenkinys, kurio vanduo naudotas seniausio veikiančio Lietuvoje popieriaus fabriko poreikiams. 1690 metais vyskupas Konstantinas Bžostovskis įkūrė pirmąją popieriaus dirbtuvę, kuri vėliau plėtėsi. XIX a. čia jau buvo vienas stambiausių popieriaus fabrikų Vilniaus krašte. Po daugelio istorinių kataklizmų ir rekonstrukcijų ši įmonė pasiekė ir mūsų laikus: čia ilgai veikė Naujųjų Verkių popieriaus cechas, priklausęs „Grigiškių“ akcinei bendrovei.
Žemiau popieriaus gamybos įmonės tvenkinio upelis pradeda vingiuoti pro gilų, miškingą slėnį. Tai – tikras natūralios gamtos kampelis su stačiais mišku apaugusiais upės šlaitais, sunkiai pereinama jos vaga, gūdžiais eglynais. Dar žemiau slėnis praplatėja. Netrukus Turniškės upelis išsišakoja į dvi dalis: kairioji kriokliu krinta per aukštą akmeninę užtvanką, kerta Verkių gatvę ir nuskuba Neries link, o dešinioji dar kartą patvenkta ir yra virtusi tvenkiniu.
Riedėdami dviračiais žemyn palei Turniškės upelį, išvystame daugiau tvenkinių. Iš pradžių Verkių dvaro pastatai ir parkas su savita tvenkinių sistema susikūrė žemutinėje Neries terasoje. Tik 1700 metais vyskupui K. Bžostovskiui perkėlus rūmus iš Neries slėnio ant kalno, pamažu žemutinė dvarvietės dalis virto ūkine ir pramogine. Tvenkiniuose buvo auginamos žuvys, jie naudoti ir maudymuisi, plaukiojimui.
Apžiūrėję tvenkinius, senuosius Verkių dvarvietės pastatus: vilutę, malūnininko namą, oranžerijos liekanas, Verkių gatve grįžtame iki aukštojo Verkių kalno, kurį apsukame vakariniu šlaitu. Čia srovena pats mažiausias Verkių regioninio parko upelis – Verkė. Su savo mažaisiais intakais, giliais slėniais ir raguvomis – tai tikras civilizacijos nepaliestos gamtos kampelis, kurį stebėti – tikra atgaiva sielai. Aukščiau Verkės upelio žiočių kažkada būta dviejų užtvankų. Iki šių dienų yra išlikęs vandens kėlimo stoties pastatas su senuoju mediniu vandens ratu. Jį ir prie pat žiočių esantį vandens malūną projektavo garsus architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius. Pačiame didžiausiame Verkių dvaro malūne dabar yra įrengtas alaus restoranas, dar išsaugojęs dalį senojo malūno interjero ir įrangos detalių.
Užlipę ant prie malūno esančios užtvankos tiltelio ir pasiklausę krintančio vandens kaskados garsų, palei Verkės upelį sugrįžtame prie buvusių Verkių dvaro arklidžių pastatų, kur mūsų dviračių maršrutas ir baigiasi.
Apie dviračių žygių maršrutus medžiagos galima rasti internete.
Kiekvienąsyk – nauji įspūdžiai
Lankytojų srauto Verkių (ir Pavilnių taip pat) regioniniai parkai susilaukia išties daug. Vieni, kaip mes, vyksta dviračiais, kiti traukia pėsčiomis. Ypač daug keliautojų būna per išeigines dienas. Vyksta atskiros lankytojų grupės, kolektyvai, moksleiviai… Ir tai tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų, taigi drąsiai galima sakyti, kad, ko gero, retos vietovės Lietuvoje tiek tūkstančių keliautojų dėmesio sulaukia. Beje, dalis žmonių šiuose žygiuose – ne naujokai ir jau yra išbandę visus lankytojams siūlomus maršrutus. Ir ne po vieną kartą, o po keliskart, kiekvienąsyk atrasdami vis ką nors nauja savo širdžiai, atkreipdami dėmesį vis į kitas detales. Esama tokių žmonių, kurie, sukorę maršrutą dviračiu, nusprendžia jį dar kartą išmatuoti savomis kojomis. Juk, tarkim, neįmanoma dviračiais apvažiuoti visų Ežerėlių geomorfologinio draustinio ežerėlių ir pelkių, o pėsčiomis traukiama nuo vieno prie kito. Apeinami Gulbino ir Balsio ežerai, žingsniuojama palei Riešės upelį link jo įtekėjimo į Nerį, apžiūrimas Staviškių pilkapynas, senieji etnografiniai kaimai, šaltiniai, Verkės upelio ištakos… Na ir, žinoma, pėsčiomis apeinamas išskirtinis objektas, kuriuo nuo seno garsėja Verkių regioninis parkas. Tai – įžymiosios Vilniaus Kalvarijos…
Lankytojus į žygius traukia ir tai, kad ekskursijos gamtoje siejamos su tautos etnokultūrinėmis tradicijomis. Verkių parke kasmet organizuojamos tradicinės Rasos šventės sutraukia tūkstančius žmonių, per Vėlinių žygį einama aplankyti pilkapių, uždegti žvakelių, pagiedoti, o Pavasario lygiadienio šventės paprastai švenčiamos ant piliakalnio. Lankytojai tokius nestandartinius žygius ir ekskursijas labai :mėgsta: jų metu ir nuoširdžiai prisibendraujama, ir dainos ant piliakalnių nuskamba. Parko svečiai skatinami giliau pažinti, mylėti savo kraštą, jį saugoti ir puoselėti pagal senolių papročius.
Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija propaguoja ir naują pažintinio turizmo formą – pėsčiųjų žygius su šiaurietiškomis lazdomis. Tik reikia išmokti naudojimosi šiomis lazdomis technikos. Mat lygioje vietovėje naudojama viena šiaurietiško ėjimo technika, kylant į kalną – antra, leidžiantis nuo jo – trečia.
Susidomėjimas šia ėjimo rūšimi nuolat auga. Nenuostabu – jis labai naudingas sveikatai, o kai dar suderinamas su realizuojamu pažinimo potraukiu – nauda būna dviguba. Tad ir skuba žmonės visa, ką išmokę, sėkmingai pritaikyti pažintiniuose žygiuose.
Patogūs parko keliukai ir miško takeliai – puiki galimybė išbandyti ir kitas alternatyvias keliavimo priemones. Smagu nuo kalniuko skrieti riedžiumi ( segway ) ar riedučiais. Žinoma, visų parko kampelių taip neišžvalgysi, bet patirti įspūdžiai atmintyje išliks ilgai. Tik svarbu nepamiršti, kad tikras keliautojas nekelia aplink save betikslio triukšmo ir be reikalo netrikdo laukinės gamtos ramybės.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
