Unikali ir vietovė, ir Kalvarijos
Lietuvoje yra trys Kristaus kančių kelius įamžinusios vietovės. Retas nesame apėję Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijų, o štai Ukmergės rajono Veprių vietovėje esančias koplytėles – Išganytojo pasiaukojimo simbolį – tikrai ne visi esame matę. O vertėtų, nes šis religinis objektas glaudžiai susijęs su įdomia šio krašto istorija, gyventojų puoselėjamomis tradicijomis, kultūra, ir yra tapęs neatsiejama vietos kraštovaizdžio ir visos gamtinės aplinkos dalimi.
Gamtą paminime ne atsitiktinai. Ji čia unikali. Ir Vepriai, ir Veprių Kalvarijos įsikūrusios…meteorito krateryje. Taip, mokslininkų jau neginčijamai įrodyta, jog prieš 165 milijonus metų į mūsų Žemę atskriejęs dangaus kūnas būtent Vepriuose paliko didžiausią pėdsaką. 200 000 Hirosimos bombų stiprumo smūgis išrausė pusės tūkstančio metrų gilumo ir gerų aštuonių kilometrų skersmens kraterį, sunaikindamas visa, kas gyva, gerų tūkstančio kilometrų spinduliu. Aišku, nuo to laiko praslinkę milijonai metų paslėpė jį po storiausiu nuosėdų sluoksniu, gyvybė vėl atgimė, bet jau pats faktas, kad buvo aplankyti tokio kosminio svečio, vepriškius verčia pasijusti išskirtiniais.
Na, bet grįžkime prie ne mažiau unikalių Veprių Kalvarijų.
Trys Kryžiaus kelio atsiradimo Vepriuose versijos
Veprių Kalvarijų, išsidėsčiusių Cedrono upelio ir to paties pavadinimo šilo bei Veprių ežero pakrantėse, atsiradimo istorija grindžiama keliomis skirtingomis versijomis.
Remiantis pirmąja versija, šis kraštovaizdžio tipo Kryžiaus kelias atsiradęs vietos dvarininko Ksavero Podbereskio dėka. Esą vienais metais per Velykas jis susapnavęs, kaip iš dangaus prie tvenkinio nusileidusi Dievo motina ir graudžiai verkusi. Jis davęs medžiagos koplytėlėms statyti. Tuo metu (maždaug 1844 m.) Veprių bažnyčioje klebonavęs kunigas Samuelis Vitkevičius, o zakristijonu dirbęs Juozas Sinickas. Pastarasis buvo lankęsis Jeruzalėje, matęs tenai Kristaus kentėjimo vietas ir parsivežęs iš tų vietų pašventintos žemės.
Pasak antrosios versijos, Kalvarijų kryžiaus keliui atsirasti Vepriuose galėjęs turėti įtakos netoliese buvęs domininkonų vienuolynas. Vienuoliai domininkonai rūpinosi vietos parapijiečiais, o kai jų vienuolynas po 1863 metų sukilimo caro valdžios buvo uždarytas, prisidėjo prie Kalvarijų įsteigimo. Senieji vepriškiai prisimindavo, kaip vienas vienuolis barstęs Veprių kryžiaus kelią pašventintomis žemėmis ir kalbėjęs apie jį savo pamoksluose.
Na, o trečioji versija – pati įdomiausia (ir gal realiausia).
Pasirodo, XIX a. viduryje kilo konfliktas tarp Jonavos rajono Upninkų vietovės tikinčiųjų ir Veprių parapijiečių. Mat rusų valdžia (Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos okupuota) uždarė apgriuvusią Upninkų bažnyčią, ir Vilniaus vyskupijos administratorius įsakė visą buvusį šios bažnyčios inventorių perkelti į Veprius ir čia įkurti parapiją. Vadovauti jai buvo patikėta kunigui Samueliui Vitkevičiui. Vieną dieną vepriškiai atvyko pasiimti jiems paskirto uždarytų Upninkų maldos namų inventoriaus, tačiau upninkiečiai, susirinkę prie bažnyčios, jos turto nė neketino leisti išvežti. Kilo riaušės, trūkusios pusantros paros. Laimėjo vepriškiai: jų buvo 50 vyrų su klebonu priešakyje. Nusiminę upninkiečiai paskelbė vepriškiams bankrotą: neisią į jų bažnyčią melstis, ir viskas! Tą ir darę.
Veprių parapijos tikintieji dėl to jautėsi nesmagiai ir ilgai suko galvas, kaip čia susitaikius ir upninkiečius prisiviliojus į savo parapiją. Pagaliau vienam vyrui šovusi į galvą mintis: o jeigu Vepriuose ėmus ir sukūrus Kryžiaus kančių kelią? Sumanymui pritarta, netrukus buvo nubraižytas Kalvarijų kelio planas ir pradėta statyti koplytėles…
Maldos ir atgailos kelias
Veprių Kalvarijas sudaro bažnyčia, 35 Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai, kryžiai, mediniai ir geležiniai vartai. Kalvarijų ilgis – daugiau kaip penki kilometrai.
Kristaus kančių kelias pirmąsyk buvo apeitas 1846 metais, švenčiant Sekmines. Nuo to laiko Sekminės Vepriuose – pati didžiausia šventė. Švenčiamos jos tris dienas: su valstybinėmis vėliavomis, su giliai įsišaknijusiomis senomis ir gimstančiomis naujomis tradicijomis.
Vienintelės šios Kalvarijos dar turi šalia ir Sopulingąsias stotis, skirtas Dievo Motinai. Vietiniai gyventojai jas vadina Marijos takeliais. Tai – 12 paskutiniųjų stočių šiame maldininkų lankomame maršrute. Marijos takeliai apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Jų ilgis – apie du kilometrai. Tai – retas ir įdomus katalikų religinis objektas.
Dalis Kristaus kančios kelio – privati teritorija. Taip jau susiklostė, kad maldininkai priversti vaikštinėti per žemės savininkams priklausančias valdas, o pastarieji – leisti jiems naudotis. Jokių draudimų ir konfliktų niekada nėra kilę.
Netrumpą Kryžiaus kelią nueiti nėra lengva, ypač pagyvenusiems maldininkams. Maždaug Kalvarijoms įpusėjus, tenka kirsti Cedrono upeliuką. Nors per jį nutiestas tiltas, dalis tikinčiųjų eina ne juo, o brenda į kitą upelio pusę tiesiai per vandenį. Tikima, kad Cedrono vanduo – šventas, turi gydomųjų savybių. Ne vienas tikintysis jo pasisemia ir, parsinešęs į savo namus, laiko garbingoje vietoje.
Priežiūra – pačių parapijiečių rūpestis
Veprių Kalvarijas prižiūri patys parapijiečiai. Ypač kruopščiai jos aptvarkomos prieš Sekmines: nupjaunama aplink auganti žolė, iškertami taip ir besitaikantys suvešėti krūmokšniai. Na, ir savas sodybas prieš šią garsią šventę vepriškiai išvalo, išgražina – juk tokia proga į miestelį suguža visi giminaičiai, svetur darbuotis išvykę vaikai, po Lietuvą išsibarstę draugai ir buvę kaimynai. Tuo laiku Vepriai tiesiog šurmuliuoja: šimtai tikinčiųjų eina Kryžiaus kančios keliu, melsdamiesi ir prašydami Išganytojo malonės.
Tikėti neuždrausi
Veprių Kalvarijos per savo ilgą istoriją yra regėjusios visko.
Negailestingų pėdsakų paliko Pirmasis pasaulinis karas, smarkiai nuniokojęs koplytėles. Darbščių tikinčiųjų dėka jas, vėl atstatytas, visą Nepriklausomybės laikotarpį gausiai lankė tikintieji. Vilnių ir jo kraštą okupavus lenkams, Vilniaus Kalvarijos daugeliui Lietuvos maldininkų tapo neprieinamos, taigi jų vietą užėmė Veprių Kristaus kančios kelias. Tarpukariu į čia suplaukdavo tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos.
Deja, likimas koplytėlėms netrukus vėl nepagailėjo išbandymų. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik nenukentėjusios, užkliuvo okupacinei sovietų valdžiai. 1962 metais aršių komunistų įsakymu Kryžiaus kelio stotys buvo nugriautos, o saugumas visais įmanomais būdais bandė užkirsti kelią per Sekmines Vepriuose vykusioms religinėms apeigoms. Tik tikėjimo prievarta neužgniauši – buvusių koplytėlių vietose išdygo kryželiai, prie kurių susirinkę žmonės melsdavosi.
Laimei, Lietuvoje vėl nušvito laisvės aušra, ir koplytėlės iš naujo tapo atstatytos.
Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas
Tai – miestelyje esantis Veprių šv. Mergelės Marijos Rožinio bažnyčios kompleksas.
Šie katalikų maldos namai iškilo 1909 – 1910 metais, kunigaujant Teofiliui Vasiliauskui, amžinajam poilsiui atgulusiam bažnyčios šventoriuje. Pagrindinis bažnyčios fundatorius buvo grafas Marijonas Broel Pliateris. Pagal architekto V. Stapulkovskio projektą iškilusi bažnyčia yra neogotikinio stiliaus, su masyviu varpinės bokštu. 1944-aisiais traukdamiesi vokiečiai tą bokštą susprogdino, apgadindami jame kabėjusius varpus. Dabar du suklijuoti senieji varpai saugomi bažnyčioje, o du iš naujo nuliedinti iškabinti šventoriuje.
Bažnyčia taip pat gali pasigirti unikaliais dailės kūriniais: XVIII a. nutapytu paveikslu „Švenčiausioji Mergelė Marija“, XIX a. medinėmis skulptūromis „Kristus prie stulpo“ ir „Nazarietis“.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Lietuvoje yra ne trys Kalvarijos. Viena iš čia nepaminėtų yra Kalvarijos už Kaltinėnų (Šilalės r.). „Ten ant aukštos kalvos pastatytas Kryžius simbolizuoja 1990 m. tautos prisikėlimą, tuo pačiu tai paskutinė Kryžiaus kelio iš unikalių stacijų, kurios iškaltos įvairių Lietuvos menininkų iš akmens dalis.”