Bistrampolio dvaras – didžiausias naujam gyvenimui prikeltas materialinio paveldo objektas Panevėžio apskrityje. Pasinaudojus ES struktūrinių fondų paramos lėšomis, jis pakilo tarsi Feniksas iš pelenų ir šiandien domina visus lankytojus, užsukančius ne tik susipažinti su įspūdinga šios dvarvietės istorija, bet ir pasidžiaugti jame vykstančiu intensyviu kultūriniu gyvenimu.
Bistramų giminės valdos
Minėtoji dvarvietė buvo žinoma jau XV šimtmečio pabaigoje, tačiau Bistramų giminei, kurios vardą nešioja, ėmė priklausyti tik nuo XVII a. pabaigos. Vieni istorikai Bistramų giminę kildina iš Prūsijos, kiti nurodo jų lenkišką kilmę. Lietuviškosios Bistramų atšakos pradininku reikėtų laikyti šalies valdovo Vladislovo IV dvariškį Joną Kazimierą Bistramą. Būtent jo sūnus Jonas Evaldas 1695 nusipirko palivarką, anuo laiku vadintą Barklainiais, ir tik vėliau, XVIII a. antrojoje pusėje, pramintą Bistrampoliu.
XIX a. dviems broliams Bistramams mirus bevaikiais, dvaro žemes perėmė kita tos pačios giminės atšaka. Iki mūsų dienų išlikusio dvaro įkūrėju laikomas Panevėžio bajorų maršalka Karolis Bistramas (1819 – 1887), pastatydinęs naujus mūrinius klasicistinio stiliaus dvaro rūmus ir ūkinius pastatus, įkūręs parką. Iš viso dvaro ansamblį sudarė net 22 statiniai, pastatyti per 13 metų. Dvaro parke iki šių dienų stovi apvali rotonda. Po ja esama rūsio, kuriame seniau dvarininkai laikė daržoves ir vyną. Pasak legendų, rotondos rūsį su dvaro rūmais jungė požeminis tunelis. Dabar daug kas tai laiko prasimanymu, tačiau galimo tunelio mūro likučių išties buvo aptikta tvarkant parką. Gal ir tiesa, kad dvarininkas slapčia nuo savo žmonos vakarais vis patraukdavo tuneliu į šį rūselį gurkštelėti vyno…
Bistramų šeima garsėjo kaip didelė literatūros mylėtoja ir meno gerbėja. Dvare buvo sukaupta daug meno vertybių, surinkta vertinga ginklų kolekcija, o didelėje bibliotekoje tilpo per du tūkstančius knygų, daugiausia lenkų ir prancūzų kalbomis. Būta ir turtingo giminės archyvo.
Karolis Bistramas prijautė 1863 metų sukilimui. Sukilime dalyvavo jo vienintelis sūnus Vladislovas. Jis kovėsi viename iš šio sukilimo mūšių, vykusių netoli Bistrampolio, už dvejų kilometrų nuo dvaro esančiame miškelyje. Sukilėliams pralaimint, Vladislovas Bistramas, persirengęs rabinu, bėgo į Prūsiją. Iš ten jis nuvyko į Vokietiją, kur baigė mokslus. Caro valdžia, už tai atsikeršydama, į kalėjimą įkišo Vladislovo tėvą. Iš Karolio Bistramo buvo atimti jo dvarai, kuriuos pavyko atgauti tik užtarus įtakingiems rusų veikėjams. Vladislovas sugrįžo po kelerių metų, bet dvaro valdomis ne itin domėjosi, o daugiausia laiko praleisdavo Varšuvoje. Vėliau dvaro valdos atiteko Vladislovo sūnui Tadeušui, kuris su šeima gyveno Vilniuje.
Šios garsios dvarininkų giminės vardas siejamas su nemažu skaičiumi žinomų asmenybių. Pavyzdžiui, giminystės ryšiais Bistramai susiję su garsiuoju lenkų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Henriku Senkevičiumi; jis dažnai lankydavosi šiame dvare, čia rinko medžiagą savo garsiajai trilogijai „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“ ir „Ponas Volodyjevskis“, ir čia šiuos romanus rašė. Tą žinodami, į Bistrampolį mėgsta užsukti lenkų literatūros gerbėjai. Tiesa, dvaras susijęs ne vien su Lenkija, bet ir su Rusija. Trys šios dvarininkų giminės atstovai, turėję generolų laipsnius, kovėsi Borodino mūšyje.
Paveldas sovietmečiu niekam nerūpėjo
Sovietmečiu šio dvaro, kaip ir kitų Lietuvos dvarų, negandos neaplenkė. Bistramų rūmuose įsikūrė nauji šeimininkai – Hidromelioracijos mokomojo ūkio vadovybė, kolūkio kontora, antrasis aukštas buvo skirtas daugiavaikių šeimų bendrabučiui. Dvarininkų patalpas užėmę žmonės nebuvo linkę saugoti Bistramų paveldo – jis sunyko. Restauruojant rūmus, pavyko palikti tik autentiškus laiptus su jų mediniais turėklais bei trečiojo aukšto palėpės gegnes, kažkada tašytas rankomis.
Daugelį metų dvaras keliavo iš rankų į rankas, kai kada likdamas visai be šeimininko. Pagaliau atiteko Panevėžio rajono savivaldybei. Ši bandė rasti Bistramų šeimos palikuonių, kurie galbūt galėtų perimti kažkada jų giminei priklaususį dvarą. Po ilgų paieškų 1991-aisiais pagaliau pavyko susisiekti su vienu galimu paveldėtoju, tačiau šis, tuomet gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, atsisakė perimti šeimos turtą, teisindamasis esąs pensininkas ir neturįs iš ko šio dvaro tvarkyti.
O dvaro būklė vis prastėjo. Centrinių rūmų antrasis aukštas jau kone krito į pirmąjį, ir, jei ne dar tvirtokas stogas, pastatas būtų visiškai sugriuvęs. O kiti dvaro statiniai jau net stogų tuo metu nebeturėjo. Situacija buvo išties kritiška. Nepadėjo dvaro atgaivinti net iš Panevėžio rajono savivaldybės jį perėmusi Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Organizavus talkas, naujieji šeimininkai kiek aptvarkė aplinką, išasfaltavo keliuką, tačiau esminių restauravimo darbų nesiėmė dėl lėšų stokos. Tiktai 2002-aisiais VŠĮ Jaunimo integracijos galimybių centrui ėmus rengti projektus, pavyko gauti Europos Sąjungos fondų paramą dvarui tvarkyti.
Atgimimas
Centrinių rūmų restauracija prasidėjo 2008 metais. Restauratoriai bandė remtis išlikusiais istoriniais ir rašytiniais šaltiniais, praėjusių šimtmečių fotografijomis, tačiau tą daryti nebuvo lengva, nes informacijos stigo. Pavyko sužinoti, kad pirmajame rūmų aukšte būta didelės salės ir svečių kambarių, antrajame – kelių salonų, valgomojo, bibliotekos, darbo kabineto. Dvarininkai rūmų patalpas apšildydavo koklinėmis krosnimis ir židiniais. Priėmimams skirtos salės kažkada buvo apmuštos audiniu, daugiausia su gėlių raštais. Audinio likučių išliko, taigi restauratoriai specialiai paliko intarpus, rodančius, kokių sienų būta prieš restauravimą.
Restauratoriams atkūrus patalpas, teko pasukti galvą: o kuo gi jas apstatyti? Senoviniai baldai, šviestuvai, kilimai, paveikslai, esantys mūsų antikvariatuose, be galo brangūs, jų įsigyti nebuvo galimybių. Laimei, kažkam šovė į galvą mintis pasidairyti po analogiškas prekybos įstaigas kitose šalyse. Ir ką jūs manote – buvo atrasta Argentina, tuo metu išgyvenusi finansinę krizę ir turėjusi nuvertėjusią savo valiutą. Už prieinamą kainą tąsyk buvo galima įsigyti vertingų buities reikmenų. Šitaip iš tos tolimos Lotynų Amerikos šalies į Bistrampolį atkeliavo nemažai europietiškų dirbinių, atitikusių XIX a. pab.- XX a. pr. laikotarpį.
Iš 9 pastatų 7 šiuo metu jau yra restauruoti ir pritaikyti naudojimui. Visa dvaro teritorija dabar užima apie 10 hektarų; čia triūsia 32 darbuotojai, įdarbintos ir 4 ukrainietės, pasitraukusios nuo karo baisumų savo šalyje. Kartais Bistrampolyje apsilanko ir dvaro statytojo proproproproanūkis, lenkų režisierius Tadeušas Bistramas, drauge su lietuviais sukūręs porą dokumentinių filmų.
Virte verdantis nūdienos gyvenimas
Dvare niekada nestinga lankytojų – ir ekskursantų, ir čia rengiamų konferencijų, seminarų ir kitokių renginių dalyvių, ir jo aplinką gražinančių menininkų. Štai dvaro parko teritorijoje puikuojasi net 19 menininko Vlado Kančiausko sukurtų skulptūrų. Vienas iš šio skulptoriaus darbų yra „Laisvės kalavijas“, skirtas 1863 metų sukilimo mūšiams ir jų dalyviams atminti. Iš sostinės atkeliavo „Vilniaus drugelis“, stovėjęs prie Vrublevskių bibliotekos, ir „Smėlio laikrodis“, taip pat puošęs sostinę. Tačiau bene labiausiai visų akis traukia šv. Onos figūrėlė, prieš kelerius metus atvežta iš vieno Jeruzalės antikvariato. Jos istorija išskirtinė. Skulptūrėlė ilgai stovėjo vieno Jeruzalės krikščionio namų sode, tačiau šiems namams perėjus į musulmonų rankas, pateko į antikvariatą. Čia ją ir atrado po Jeruzalę keliavęs Bistrampolio dvaro direktorius. Ši bronzinė figūrėlė matyt laikyta troškimus pildančia, nes jos viršugalvis, veidas ir ranka nuo žmonių prisilietimų net blizga. Lietusieji šias skulptūrėlės kūno vietas matyt tikėjo, jog išsipildys jų svajonės. O Bistrampolyje savo vestuves švenčiantys jaunavedžiai šv. Onai išsako savo viltis ir lūkesčius. Neveltui šv. Ona stovi prie tiltelio, per kurį jaunavedys perneša savo išrinktąją. Sako, troškimai išsipildo: juk šv. Ona – šeimų globėja.
Dvaro rūmuose šiuo metu įkurtas viešbutis, turintis 13 kambarių, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą. Pavyzdžiui, palėpėje esantys 8 kambariai pavadinti Bistramų vaikų vardais. Dar 19 kambarių bei nedidelis SPA su sauna, sūkurine vonia bei masažo kabinetu įrengtas buvusioje karietinėje. Atokesnių apartamentų esama sodininko namelyje. Na, o buvusioje ledainėje dabar veikia lankytojų centras. Čia sukauptos išsamios žinios apie šį dvarą ir jo šeimininkus Bistramus.
Dvare veikė viena iš pirmųjų elektrinių Aukštaitijoje. Jos buvusiose patalpose dabar įrengta koplytėlė bei knygnešystės muziejus, kurio pagrindinis eksponatas – per šimtą metų turintis kryžius. Tai prie jo, dabar truputį parestauruoto, mirė Lietuvos knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis. Koplytėlė išgražinta freskomis, pasakojančiomis apie spaudos draudimo laikotarpį bei knygnešystę. Jų autorius – garsus dailininkas Antanas Kmieliauskas. Koplytėlėje nevyksta mišios, tačiau kai kurios religinės apeigos – krikštas, jubiliejinių santuokų laiminimas – organizuojamos. Vyksta čia ir kultūriniai renginiai, užsiėmimai moksleiviams.
Dvaro apylinkėse tebestūkso dar sovietiniais laikais pastatytos ūkio reikalams tarnavusių lėktuvų, vadinamųjų „kukurūznikų“, dirbtuvės. Iš šių lėktuvėlių kažkada buvo barstomos trąšos. Šiuo metu dalis buvusių dirbtuvių pastato yra paversta sandėliu, o kita jų dalimi naudojasi privačių lėktuvų pilotai.
Tęsiamos žirgininkystės tradicijos
Bistrampolio dvare žirgynas gyvavo nuolat. Veikia jis ir dabar, ir įrengtas tikrai prabangiai. Pritaikytame senojo dvaro ūkiniame pastate atsirado erdvūs ąžuoliniai gardai, iškloti specialia gumine danga, pakabintos automatinės girdyklos; į savo gardus žirgai vedami trinkelėmis padengtu koridoriumi. Jojikų patogumui lauke įruošta erdvi aikštė; beje, galima jodinėti ir dvaro parke. Po treniruočių raiteliai persirengia naujoviškose kabinose, jie taip pat naudojasi moderniomis dušinėmis ir sanmazgais. Beje, dvaro žirgyno patalpose duris atvėrusi ir šiuolaikiška 400 vietų salė, skirta koncertams, konferencijoms ir kitiems renginiams. Čia kas vasarą organizuojamas Bistrampolio klasikinės muzikos festivalis.
Viename iš dvaro ūkinių pastatų planuojama įrengti maniežą, kuriame būtų galima jodinėti bet kuriuo metų laiku.
Kasmet Bistrampolio dvare rengiamos konkūrų varžybos. Dvaro žirgyne gyvena skirtingų veislių žirgai, ir bene įdomiausias iš jų – lipicanų veislės žirgas Trojus, retas savo veislės atstovas Lietuvoje. Lipicanai gimsta beveik juodi arba tamsiai pilki, bet metams bėgant jų kailis šviesėja. O sulaukęs kokių 25-erių metų, gyvulys tampa visai baltas.
Didelis mažųjų lankytojų džiaugsmas – gyvūnai
Kas pavasarį Bistrampolio dvaro ūkis praturtėja: mažylių atsiveda alpakos ir ožkytės, jiems vėliau renkami vardai. Taigi dvare gyvenančių gyvūnų skaičius didėja, ir tuo labai džiaugiasi į ekskursijas atvykstantys žmonės su vaikais. Mažieji čia turi galimybę gyvūnus paglostyti, su jais nusifotografuoti.
Dar dvare gyvena miniatiūrinės škudų veislės avytės, danieliai, triušiai, šuo, papūga, naminiai paukščiai. Bistrampolį 2021 metais itin išgarsino ožka, vardu Cerinta. Ji buvo pripažinta gražiausia Lietuvoje. Jos išvaizda įdomi: ji – beragė, su nulėpusiomis ausytėmis. Paklusni, vedama už pavadėlio nesispyrioja, tačiau kartu ir labai linksma bei judri.
Bistrampolio dvarą neseniai buvo ištikusi baisi tragedija, kai į danielių aptvarą įsisukęs agresyvus kovinis šuo išpjovė kone visą danielių bandą. Išsigelbėti pavyko vos trims gyvūnams. 22 danielių netekęs Bistrampolio dvaro savininkas Rimantas Gudelis keletą naujų gyvūnėlių įsigijo iš danielių bandas auginančių žmonių, porą danielių gavo dovanų. Banda atkurta, ir reikia tikėtis, kad tokia nelaimė niekada nepasikartos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
