2024-12-23, Pirmadienis
naujienlaiškis

Ramunė Tolvaišytė. Svečiuose pas tautos dvasios sergėtoją

Paskutinį rugsėjo šeštadienį, lygiai 15 val., aukso spalvomis nutviskusią rudenišką aplinką atokiame dzūkiškame Rudnelės kaime nušvies liepsnojančio aukuro ugnys. Taip būna kasmet, ir skirta ši graži tradicija pagerbti vienam nepaprastam žmogui, Dievo valia jau pašauktam į amžinąjį pasaulį. Liepsnos sušildyti, čia susirinkę iškilios dailininkės Gražinos Didelytės bičiuliai vėl dalinsis prisiminimais, džiaugsis, kad Visagalis suteikė laimės su ja bendrauti ir vienas kitam pasakos apie tuos darbus, kuriuos pavyko nuveikti, supažindinant pasaulį su Didžiąja Kūrėja.

Andeinės galerija

Tautos likimas ir gamta – neišsemiami temų klodai

Savo darbų galeriją grafikė Gražina Didelytė pavadino Andeinės – Šaltinių deivės vardu. Gal todėl, kad menininkė dievino šaltinius, kurių almančių garsų melodijos mėgdavo klausytis, gal todėl, kad jos sodybą supančioje Dainavos girioje tų srovenančių gyvojo vandens versmių – ne viena ir ne dvi. Juk netoli dailininkės namų dzūkiškame Rudnelės kaime teka Skroblus, maitinamas šaltinių šaltinėlių. Gamta čia nuostabi: kaimelį supa dzūkiški miškai, žvilgsniui dovanojantys nepaprastą spalvų kaitą skirtingais metų laikais. Čia oras – begalinio tyrumo, pavasarį ir vasarą persisunkęs žydinčių žolynų aromatu, rudenį padvelkiantis grybų kvapu.

Čia tvyro nepaprasta ramybė ir tyla, gydantys sielą… Ne, neveltui šią vietą pasirinko savo gyvenimui ir kūrybai garsioji Lietuvos menininkė – ekslibrių, miniatiūrų, ofortų, piešinių kūrėja, knygų iliustratorė. Visą laiką svajojusi būti kuo arčiau gamtos (nes tokios galimybės neturėjo, gyvendama Kaune ir Vilniuje), vieną dieną atsisveikino su miesto šurmuliu ir persikėlė į savo įsigytą sodybą atokiame, nedideliame, bet labai mielame kaimelyje Dainavos girios medžių apsupty. Dabar sąlytį su gamta menininkė galėjo jausti ištisus metus. Nesibaimindama lapkričio vėjų ir darganų, žiemos šalčių ir sniego, užpustančio į kaimą vedančius kelius, viena palinkdavo prie grafikos lakštų, įamžindavusių tai, ką padiktuodavo laki menininkės vaizduotė.

Daugelį darbų dabar ir saugo čia esanti „Andeinės“ galerija. Iškilo ji dailininkei dar gyvai esant, vietoj seno sodybos ūkinio statinio. Gražina Didelytė, visuomet svajojusi įsirengti nedidelę savo darbų ekspoziciją pačioje Rudnelėje, pasikvietė visoje Dzūkijoje garsų medžio drožėją, tautodailininką Antaną Česnulį, ir jis surentė naują medinių rąstų statinį. Beliko jį uždengti stogu, papuošti langais ir… sunešti visa tai, ką dailininkė įkūnijo, dirbdama čia, Dainavos girios apsupty. Žinoma, tilpo tik dalis kūrinių, gimusių 1995 – 2006 metų laikotarpiu, kurį menininkė laikė pačiu laimingiausiu ir pačiu produktyviausiu savo kūryboje. Bet ir su jais susipažįstant, čia galima praleisti valandų valandas.

Vygandas Čaplikas

…Grožimės subtiliais, kupinais gilios prasmės, tokiais savitais ir su niekuo nesulyginamais Štai miniatiūroje įsikūnijusi žiema – su kerinčiai balta spalva, sniego pusnimis, švara ir begaliniu gaivumu. Gražina taip mėgo šį metų laiką! Štai tautos istorijoje pėdsakus palikusių tautos didžiavyrių atvaizdai… Kęstutis ir Vytautas, Darius ir Girėnas, kryždirbys Svirskis, Romas Kalanta… Gamta ir tauta – atraminiai Gražinos Didelytės kūrybos taškai.

Begalinė meilė gimtajam kraštui, jo praeičiai, gamtai, skausmas dėl tautos patirtų dvasinių kančių, grožėjimasis Visata su jos begalinėmis platybėmis – jausmai, trykšte trykštantys iš visų dailininkės kūrinių. Saugomas čia ir didžiulis albumas „Pasaulėvaizdis“ – menininkės dalyvavimo tarptautiniame projekte rezultatas. Tarp 128 žymiausių pasaulio dailininkų darbų jame yra ir Gražinos Didelytės grafikos darbas, atspindintis jos savitą pasaulio suvokimą. Ant sienų sukabintos iliustracijos suomių epui „Kalevala“, įsivaizduotos Žalgirio mūšio akimirkos, meniškai įprasminti Lietuvos nepriklausomybės atgavimo momentai – istorija jos kūryboje užima ypatingą vietą. „Gailių svaigulys“, „Sutemų karūna“, „Raisto vėduoklės“, „Gyvybės labirintas“, „Gervės rytas“, „Ugnies gimimas“, „Šaltinių versmės“ – na, argi neskamba šie grafikos kūrinių pavadinimai, kaip poezija?..

Iki valios prisigėrėję nepakartojama kūrinių dvasia, pasklindame po galerijos kiemą. Vėl grožimės nepaprasta gamta – didžiausiu dailininkės įkvėpimo šaltiniu. Akis patraukia iš lauko riedulių sumūrytas aukuras. Sodybos šeimininkė jį pasistatė pati, vos tik čia persikėlusi gyventi. Ant šio simbolinio atributo ugnelė sužibdavo per visas svarbiausias metų šventes – Kalėdas ir Naujuosius, sulaukus Pavasario ir Rudens lygiadienių, per Vėlines pagerbiant į dangų iškeliavusias sielas ar stebuklingųjų galių kupiną Rasos naktį… Aukuras liepsnojo ir per „Andeinės“ atidarymą 2005 – aisiais, kai čionai buvo sugūžėjęs visas būrys menininkės kolegų ir bičiulių. O dabar jis, kaip jau užsiminėme šio rašinio pradžioje, kasmet sužimba dailininkės atminimui – ir tai įvyksta kiekvieną paskutinį rugsėjo šeštadienį…

Tačiau jei dailininkei artimų žmonių dėka šis gražus susibūrimas vyksta griežtai nustatytu laiku, tai visai nereiškia, kad kitu metu atminimo aukuras nebūna žmonių apsuptas. Į Rudnelę nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atvyksta norinčiųjų prisiliesti prie tikrojo meno, susipažinti su aplinka, įkvėpusia kūrybai subtilios pasaulėjautos grafikę. Vienos vasaros maršrutai, šiltajam metų laikui kryptelėjus į antrąją pusę, čionai atvedė ir Vilniaus M.Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto lankytojus, vadovaujamus nenuilstančios šio fakulteto dekanės Teodoros Dilkienės. Vyresnio amžiaus žmonės jau kuris laikas aktyviai vykdo kruopščiai patvirtintą edukacinę programą, leidžiančią susipažinti su atskirų Lietuvos regionų literatais, dailininkais, keramikais…“

Nenuvykti į Rudnelės kaimą būtų buvę tiesiog neatleistina, – sakė Teodora Dilkienė. – Juk tai ne tik proga susipažinti su Gražinos Didelytės kūryba, bet ir pabendrauti su jos galeriją prižiūrinčiu ir šviesų menininkės atminimą puoselėjančiu jos bičiuliu Vygandu Čapliku, ir kaimynystėje įsikūrusiu rašytoju Kaziu Saja“…

Ąžuolų garbintojai

Vygandas Čaplikas mūsų jau laukė. Daugeliui Lietuvos kultūra besidominčių žmonių šis vardas gerai pažįstamas. Socialinių mokslų daktaras, Etninės kultūros globos tarybos narys, pedagogas daug dėmesio skiria Gražinos Didelytės kūrybinio palikimo išsaugojimui. Ji buvo jo ištikima draugė, bendramintė, bendražygė, ir apie jos meną bei asmenybės bruožus Vygandas gali kalbėti valandų valandas.

Gražinos Didelytės galerijoje

Tai šio žmogaus dėka po dailininkės iškeliavimo Anapilin išėjo knygos „Gražina Didelytė mūsų atminty“ (2008), “Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“ (2009), „Andeinė – Dainavos girios galerija“(2011), “Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ (2013). Šiuose leidiniuose – ne tik prisiminimai apie garsiąją menininkę, bet ir gili jos kūrybos analizė, jos pamėgtų simbolių prasmės aiškinimas, jos pasaulėjautos atskleidimas.

Nepaprastai gražiai apie dailininkę ir jos gyvenimą čia, girios apsupty, pasakojančiam vyrui lankytojai paprastai turi daug klausimų. Juk domina ir jo paties leidžiamas laikas čia, šiame kaime. Ar jam, vilniečiui, toks atsiskyrėliškas gyvenimas labiau priimtinas už buvimą sostinėje su jos kunkuliuojančiomis kultūrinėmis vilionėmis?

Be abejonės, mielesnis. Antraip nesiveržtų čionai. Vygandas sako, jog čia bemat sugrįžtančios jėgos, ypač kas rytą išsimaudžius tyrame Skrobluje, arba pasikaitinus ant jo kranto pasistatydintoje pirtelėje. Čia būdamas, gėriesi tyla arba paukščių giesmėmis, klausaisi bičių dūzgesio trikamienėje, sako, laimę dovanojančioje, liepoje, grožiesi vienas kitą keičiančiais laukinių gėlių žiedais. Arba apkabini ąžuolą ir pajauti, kaip iš jo kamieno į tave srovena stiprybė.

Vygandą Čapliką galima vadinti tikru ąžuolų garbintoju. Tokia buvo ir Gražina Didelytė. Abu šiuos plačios meninės prigimties žmones siejo didinga idėja pasodinti Jono Basanavičiaus gimtinėje Tautinio atgimimo ąžuolyną, suburti visus, kurie save vadina „ąžuolų bičiuliais“, rengti ta tema seminarus ir kitokius renginius. Gražiną drąsiai galima tituluoti „ąžuolų dailininke“ – jos kūryboje šie medžiai – mūsų senolių baltiškojo tikėjimo simboliai – užima išskirtinę vietą.

Ne veltui Vygandui Čaplikui ir knyga apie tai gimė. Rudnelės kaimą apskritai galima vadinti ąžuolų mylėtojų kaimu: čia kiekvienoje sodyboje ošia po gražuolį galiūną. Savuosius ąžuoliukus rodė ir Gražinos Didelytės sodybos kaimynystėje gyvenantis rašytojas Kazys Saja. Pati gi dailininkė savo kieme juos buvo pasodinusi iš gilių, parsivežtų iš savo tėvo gimtinės. Apskritai prie ąžuolų ji taip mėgdavo parymoti, pamąstyti, jų paunksnėje su bičiuliais švęsti šventes.

Gražina Didelytė

Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF

1 KOMENTARAS

  1. Ačiū autorei. Teko ir man dalyvauti rudeninės sueigose. Saugaus šiltus prisiminimus.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Marius Kundrotas. Santykio prasmė tiesos šviesoje

Šiuolaikinės socialinės erdvės kimšte užkimštos sentimentaliais gyvenimo pamokymais, jog santykiai – svarbesni už tiesą. Žmonės mokomi nusileisti, atsiprašyti,...

Vytautas Sinica: Siūlau oficialiai atidėti ES tvarumo direktyvos įgyvendinimą

Užregistravau Įmonių ir įmonių grupių atskaitomybės įstatymo pataisą, kuria siūloma atidėti ES tvarumo direktyvos įgyvendinimą. Tai suteiktų papildomo...

VTEK verdiktas: Škirpos lentą saugojęs A. Stankūnas etikos nepažeidė

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija (VTEK) 2024 m. gruodžio 18 d. patenkino Almanto Stankūno skundą ir panaikino Vilniaus miesto...

Vladimiras Laučius. Kokią kainą turi sumokėti rusai, jei sumanytų mus užpulti?

(Projektas „Suprasti Rusiją“. IQ ir Alfa.lt bendradarbiaujant su GSSC) Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai...