Ramutė Bingelienė. Jei Tapinas sako, kad „Valstybė – tai aš“…

Andrius Tapinas – žurnalistas, laidų vedėjas, publicistas, buvęs LRT televizijos laidos „Pinigų karta“ vedėjas, dar neseniai, atrodė, suaugęs su šia 12 metų kurta laida, per vienerius metus labai kryptingais veiksmais susiejo savo pavardę su žodžiu laisvė: pernai įsteigtą interneto televiziją pavadino Laisvės TV, sumanė ir įgyvendimo Laisvės pikniką.

Kažin būčiau atkreipusi dėmesį į Laisvės piknikui reklamuoti skirtą žinutę, jei kurį laiką jos nebūtų platinę su grotažyme #ValstybėTaiAš.

Štai tokia gal ir ne paties surašyta, bet labai tikėtina, bent kartą skaityta žinutė apie šių metų LAISVĖS PIKNIKĄ, kokį mėnesį platinta įvairiose platformose.

laisvespiknikas.lt

Visiškai sutinku: mėginti suprasti, kas tuo nuo savigyros apsunkusiu tekstuku norėta pasakyti apie tai, kas neva vyksta ir kokia viso to vyksmo vertė, prasmės tikrai nedaug – juk tokie tekstai rašomi ne žiniomis ar įžvalgomis apie dalykų padėtį dalytis. Jie skrieja ir praskrieja dažnai net nepastebimi. Tačiau apie tą, kuris taip apie aprašomą pasaulį kalba, jis kai ką vis dėlto pasako – visų pirma, kaip tas žmogus suvokia ir mąsto pasaulį, kaip jame mato patį save ir kitus.

Štai kad ir pirmoji pastraipa – sakyčiau, tuštybės pilnoji, bet sykiu ir iškalbinga. Tik įsiskaitykite: vieni įsivertinimai ir pasiglostymai, saiką pametę epitetai ir jų „vėriniai“.

„Pernai lygioje vietoje atsiradęs ir milžiniško palaikymo sulaukęs Andriaus Tapino „Laisvės piknikas“ tapo vienu netikėčiausių ir didžiausių renginių, kuriame apsilankė 10 000 žmonių iš visos Lietuvos kartu su Respublikos Prezidente, politiniu ir visuomeniniu elitu, žymiausiais muzikos atlikėjais“.

Pagrindinis rūpestis net nepridengiamas: kad ir šiemet prisirinktų kuo / dar daugiau dalyvių. Kodėl? Negi daugiau yra geriau? Suprasčiau, jei festivalis būtų komercinis, bet dabar juk sakoma, jog pilietinis, idėjų… Pusdienį pasistumdęs minioje niekas nepasidarys geresnis pilietis? Greičiau, atvirkščiai. Nusivylusius, bendro tarimosi, veikimo vengiančius, nusišalinusius susigrąžinti į bendruomenę gali tik per asmeninį santykį. Tai kam tada tas tuščias masiškumas? Norima padaryti įspūdį? Pasirungti? Kad šis vaizdelis žiūrint iš aukštybių būtų įspūdingesnis nei… Naisių per jų vasaros festivalį?

Kita vertus… lyg ir nuoseklu: tekstukas apie renginį, kaip ir pats renginys, skirtas – priimkim pagrindinį šūkį užu gryną pinigą – valstybei, kuriai trūksta idėjų, kitoks nei tuščias ir būti negali… Juk jei tvirtinama, kad,aš / sakykim, [Tapinas] ar kitas aš [tarkim, Linas ar Lina ir t.t.] yra valstybė, o valstybei trūksta idėjų, vadinasi, tų idėjų turėtų trūkti ir man [Tapinui] / kitam aš [Linui ar Linai ir t.t.], nebent atskirų individų, kurie patys paparastai idėjų trūkumo nejaučia, turimos idėjos, vos tik imama jomis dalytis, kažkaip [kažkur pakeliui?] ima ir tiesiog pranyksta?Gal ir taipi: padėtis bloga – idėjų stygius, gal net badas… Bet jei padėtis tikrai tokia bloga, reikia liautis apsigaudinėti, tarkim: kuo pagrįsta viltis, kad jei vienas beidėjinis aš [sakykim, Tapinas], piknike susitikęs kitą beidėjinį aš [tarkim, Liną ar Liną ir t.t.], įsitaisys kur nors ant pievutės ar palapinėje ir nei iš šio, nei iš to ims ir sugeneruos kokią valstybei taip reikalingą idėją? Dar daugiau – šįkart jis jau sugebės tą idėją perduoti valstybei (sau?), t.y. padarys tai, kas iki šiol be galo sunkiai pavykdavo… Nes juk „valstybė tai – aš!“

Ar ne todėl ir grotažymė #ValstybėTaiAš iš įvairių „pikniko“ puslapių nepastebimai nunyko arba liko tik antrame plane, ant suvenyrinių daiktų, pavyzdžiui, apyrankių, spėju, užsakytų kur kas anksčiau, nei susivokta, jog viskas kur kas painiau nei iš pirmo žvilgsnio susirodo.

Tačiau galima tik spėlioti, koks buvo tikslas piršti savo sekėjams perdėm individualistinį santykį su valstybe – pretenzingą, užaštrintą iki krašutinumo? Juk šūkis #ValstybėTaiAš šiomis dienomis trenkia save suabsoliutinusio individo pretenzija užimti jei ne Saulės, tai bent saulutės vietą, atmeta, ir tai ne mažiau svarbu, kitokio santykio su savimi, kitu, bendruoju reikalu įsivardijimo galimybes. O jų yra, ir ne viena. Jei reikia šūkio, dovanai: ir Valstybė – tai mes, ir Valstybė – tai tu, galų gale net Ir aš esu valstybė deda iš esmės visiškai kitus akcentus – pernelyg didelės atskirties ir neteisingumo suskaldytoje mūsų visuomenėje pabrėžia Kito vertę, bendruomeniškumo svarbą.

„Vertybės nesikeičia – piknikas nemokamas“. Lyg tarp kitko mestelėta frazė – dar viena A. Tapino atvertis. Ką dar čia bepridursi… Nebent tik tiek, kad nemokamos, dykai dalijamos laisvės išvis nebūna – už ją jau sumokėta pačia aukščiausia, gyvybės, kaina, ir jei prireiks, ir vėl mokėsime.

Galų gale, ir ne apie laisvę šis piknikas – tikroji laisvė ne pramoga ir ne žaidimas. Tikroji laisvė – auka ir pareiga kasdienė, ir ištverminga, atkakli. Džordžas Orvelas pridurtų: ir „galimybė pasakyti tai, ko nė nenorima klausyti“. Nors rizikuoji likti vienas, net atstumtas, bet vis tiek kalbi. Ne piknikuose ir ne šou TV.

Šis piknikas apie galią, įgyjamą ir per žodį. Per žodį ir išsivaduojama.