Marius Ivaškevičius, interviu, „Lietuva suskaldyta ir pasidalijusi.“
***
Atsakydamas į kritinius laiškus, esą jo knyga niekina partizanų atminimą, Ivaškevičius atsako, kad 99 proc. žmonių rašo tuos laiškus knygos net neskaitę, dar daugiau, one step further, patologizuoja ir demonizuoja tuos rašytojus, esą tai yra „tokie žmonės, kuriems reikia turėti priešą“, tokia natūra, suprask, nu trauma, neadekvatus žmogus, problema yra ne su knyga, problema yra su žmogumi.
***
Kokiu būdų gerbiamas autorius prieina tokių toli siekiančių apibendrinimų? Kokiu metodu jis nustatė, kad „99 proc. rašo knygos neskaitę“? Jūs galit atsakyt už savo žodžius? Galit juos pagrįsti konkrečiais faktais, konkrečiais duomenimis? Jei ne, tai žinot, kaip tai vadinasi – tai vadinasi melu ir šmeižtu.
***
Kai kultūros autoritetai viešai daro tokius pareiškimus, kaip man paaiškinti studentams, kad savo žodžius reikia pagrįsti, ir už juos atsakyti? „Iš kur jūs gavote duomenis, kad didžioji dalis nepritaria? Kur tie duomenys?“ „Kaip jūs nustatėt, kad žmonėms ši reklama nedaro poveikio, kokiu metodu – interviu, focus grupė – kaip jūs galit savo teiginį pagrįst?“ Žmogus, išgirdęs šiuos klausimus, žiūri į mane kaip į ufonautą – pagrįst savo teiginius, kas per velnias? Intelektualinio gyvenimo žavesys – gali, be jokios atsakomybės, ką nori, tą šnekėt (pvz. kurpti sąmokslo teorijas, platinti šlykščius gandus ir rašinėti Rasai Baločkaitei asmeninius laiškus apie „jos neeilinės moters statusą ir jos galias, kurių ji neturi teisės neigt“ – nes tu su savo sabutylninkais užstalėse taip susigalvojai).
***
Toliau, „tokiems žmonėms reikia nuolatos turėti priešų, kažkokį taikinį.“ Go on, gerbiamas Ivaškevičiau, jei jau žinot, kur šuo pakastas, tai sakykit iki galo – kokiems žmonėms? Kokia tų žmonių problema? Potrauminis sindromas? Asmenybės sutrikimas? Aš nežinau, tai nespėliosiu – jūs žinot, jūs ir pasakykit. Lig šiol, nesu girdėjusi, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga reguliariai užsipuldinėtų žmones, for no reason, bet gal tiesiog aš nežinau.
***
Ir klasikinis argumentas – „knygos neskaitė“. Na ir kas, kad neskaitė? Čia kaip su Castelluci spektakliu „Jėzaus veidas“ – sako, protestuotojai pirma turėtų spektaklį pasižiūrėti. Leiskite paklausti, kam? Tam tikri epizodai – tiek knygos, tiek spektaklio – buvo pakankamai aiškiai nušviesti, percituoti ir ištransliuoti viešojoje erdvėje. Tai buvo būtent tie epizodai, kuriuose matoma tai, ką galima pavadinti „transgression of traditional moral boundaries“ (net ir atsižvelgiant į tai, kad moralės ribos trapios bei nuolat keičiamos, buvo pažeisti, sakykim, įprastiniai ilgalaikiai moraliniai susitarimai). Šio veiksmo – konvencinių tradicinų moralės ribų peržengimas, simbolinės tvarkos pažeidimas – pilnai matomas duotame epizode. Šiuose epizoduose, žmonės mato dalykus, kurie, jų manymu, peržengia tradicinės moralės ribas, dalykus, kurių jų manymu, neturėtų būti – įvyko, kas įvyko, – ir čia jau neturi jokios reikšmės, kas vyko pirmame spektaklio veiksme ar trečiame romano skyriuje.
***
Dabar, epiloginė dalis.
***
Kol mano kolegės doktorantūros studijų metais ramšdtadrylinosi po stažuotes (trūkt trūkt fondų peršertą snukį, cypt cypt „aš moteris, aš diskriminuojama, aš auka, Niujorke manęs paprašė išplauti kavos puodelį, manęs Paryžiuje nepakvietė vyno gerti), aš tuo metu sėdėdavau paprastoje kontoroje, tvarkydavau dokumentus, apskaitydavau prekes, maketuodavau reklaminius leidinius ir vis galvodavau apie tuos „bold, beautiful and inteligent“, apie tas stažuotes, apie Niujorkus, Londonus ir Paryžius ir apie tuos itin protingus žmones, kurie tokie protingi, kad man nu niekaip neina jų net suprast.
***
Dabar matau, kad čia tiesiog nėra ką suprast.
Tokių kaip Baločkaitė apkvailintų propagandos yra nemažai. Žmonės, kurie laužia iš piršto problemas ir kaltina knygos autorių, neturėdama jokio sąžinės, gėdos ir suvokimo apie knygos tikslą. Autorius prieš rašydamas knygą, susipažino su pokario metų buvusią situacija, kalbėjosi su daug patyrusių tais metais skriaudas žmonėmis. Jis aiškiai pasakė, kad partizanus vaizdavo kaip gyvus žmones, o ne sterotipus – idealizuotus kaip tik tėvynės gelbėtojus, bet ir nekaltų žmonių žudymą.
Aš nemanau, kad tokį smirdžių reiktų vadinti kultūros autoritetu ar gerb. žmogumi. Smirdžius yra smirdžius.