„Bet aš pabandžiau parodyti, kad žvanginantys ginklais, ieškantys priešų ir juos persekiojantys kovoja su efemerinėmis grėsmėmis“, – sako Paulius Gritėnas, kalbėdamas apie kultūros karus Lietuvoje (ČIA).
* * *
Kam jūs bandote parodyti? Tiems, kurie nemato tų grėsmių ir jomis netiki, nereikia nieko įrodinėti. Tiems, kurie laiko jas realiomis, – jūs nieko neįrodėte ir net, sakyčiau, nebandėte. Visa, ką jūs padarėt, – tai pademonstravot savo lojalumą progresyviosioms jėgoms pasisakydamas už jas. Bet apie viską iš pradžių.
* * *
Kas yra kultūros karas? Kultūros karas, David James Hunter teigimu, tai visuomenės būklė, kurią charakterizuoja ryški, bet apylygė, nuomonių poliarizacija pamatiniais (hot button) klausimais. JAV tai yra abortai, ginklai, homoseksualumas ir dar ten kažkas. Lietuvoje tai yra, visų pirma, – kalba, šeima, vaikai, partizanai etc.
* * *
Esmė tokia – išsipoliarizuoja tarsi dvi skirtingos pasaulėžiūrinės visatos, kurios remiasi skirtingomis prielaidomis, skirtinga kultūrine logika ir skirtingomis moralinėmis nuostatomis. Tai situacija, kurią Rorty įvardija kaip „kalbos galimybių ribą“, kai jokie argumentatyviniai resursai nepakankami ir už jos belieka tik bejėgiškas pasyvyumas arba smurtas.
* * *
„Kultūrinio karo stovis… nuo 90-ųjų pradžios, kai tautos priešais buvo skelbiami visi, kurie išsakydavo tezes, netinkančias idealizuotam patriotiniam tautiniam naratyvui“, – pirma, tai nėra kultūrinio karo stovis. Represyvus patriotizmas? Dusinantis nacionalizmas? Galbūt. Bet tai buvo maksimalios vienybės laikotarpis, o ne kultūrinio karo stovis.
* * *
„Žvanginantys ginklais, ieškantys priešų ir juos persekiojantys kovoja su efereminėmis grėsmėmis“, – kultūros karai nėra vienpusiai, čia susiremia dvi pusės. Tai jei kalbama apie „žvanginančius ginklais prieš efemeriškas grėsmes“, reikėtų pasakyti: apie kurią pusę kalbama?
* * *
Vieniems priešas yra romantizuotas pasaulėvaizdis, suherojinti ir į neliečiamųjų rangą pakylėti istoriniai veikėjai, griežtai reguliuojama, tvarkoma ir norminama kalba bei viešoji erdvė. Kitiems priešas yra tie, kurie deda pastangas dekonstruoti šitą statišką, suromantintą pasaulėvaizdį, liberalizuoti kalbos politiką, kritiškai revizuoti tautos herojus, t.y. griauti tą simbolinę tvarką, kuri vieniems suteikia pamatinį saugumą, o kitus paprasčiausiai dusina.
* * *
Paulius Gritėnas mini kalbininkų sudaryta Didijį kalbos klaidų sąrašą kaip represyvią priemonę, neleidžiančią kalbai vystytis gyvai – ironiška, jo paties straipsnis primena tokį klaidų sąrašą: „Trečia, turime itin atsargiai žvelgti į bandymus herojizuoti… Ketvirta, neturime bijoti istorijos ir literatūros persipynimo…“ Quite pathetic, is not it?
* * *
O kalbant apie priešų paieškas, progresyviajai stovyklai reikėtų atsigręžti į save arba bent jau į veidrodį – šiandien screenshotų nekelsiu, bet ne kartą esu rašiusi, kokius laiškus gaunu, kokių komentarų sulaukiu už tai, kad a) neprašydama LMT grašio nuvažiavau ir atlikau tyrimą Solovkuose, b) už tai, kad mano tekstas pasirodė „Sage“ politikos mokslų enciklopedijoje, c) už tai, kad laimėjau keletą tarptautinių projektų, d) už tai, kad su nuliniu finansavimu iš LT parašiau 10 ISI, ir e) už tai, žinoma, kad lankiausi tam tikrų asmenų butuose. Tolerantiškieji, bl**.
* * *
P.S. Dar pamiršau – last but not least – permanentinis harassinimas ir sąmokslo teorijos iš progresyviosios stovyklos pusės apie mano „galias, kurių aš neturiu teisės neigti“, todėl nuolat kažkam kažką privalau, tik man niekada niekas nieko neprivalo.
* * *
Dėl to paskutinio (lankymosi tam tikruose butuose), draugai inteligentai, aš jums noriu pasakyt: jeigu jums nepatinka butai, kuriuose aš „lankausi“, tai kitąkart, kai tamsų šaltą lietingą vakarą atsisakysit pavežti mane iki Santariškių ir išmesit literaliai iš mašinos, nurodykit adresus ir pasakykit, kur man eiti, nes kaip dainavo Cojus, „ja neznaju kak mne byti’“.
