„Menkesnio išsilavinimo“ ir „žemesnių pajamų“ asmenys, siejami ir su pritarimu „nepažangioms“, „atsilikusioms“ idėjoms, seniai tapo ne kokia nors sociologine, o grynai ideologine kategorija, juokelius gaminančia kliše. Šalia to, kad tai nėra tiesa – antai inteligentija, proto darbininkai, daugiausia išsilavinimo įgiję, vis dar dažniausiai būna prastai apmokami, be to, puikiai žinome, kad gautų diplomų kiekis gali visiškai nekoreliuoti nei su kokiu nors gilesniu išprusimu, nei su dvasios aristokratiškumu – akivaizdu, jog toks, dabar aktyviai valkiojamas, apibūdinimas labiau skirtas politiniams oponentams sumenkinti. Juk ir liaudis sako – kaip durnas, taip biednas, kaip biednas, taip durnas…
Tariamas masių tamsumas, beraštystė, kartu su ekonominiu skurdu ir pasaulėžiūriniu atsilikimu, verti ne tik arogantiškos „apsišvietusiųjų“ paniekos, bet ir valdymo bei kontrolės, nukreipimo jiems reikalinga linkme. Kitaip tariant, čia dera didingo Apšvietos projekto, visuotiniu švietimu ir nuolatiniu proto lavinimu kovojusio ne tik su nežinojimu, bet ir su gajais praeities prietarais, įsitvirtinusiais užsispyrusių tamsuolių makaulėse, „atkerint“ juos nuo kvailumo ir bukumo chimerų, atgarsiai su dabartinės neoliberalizmo ideologijos nuostata atsakomybę bei kaltę už skurdą ir nesėkmes permesti patiems varguoliams, kurie neva per menkai įsitraukia į kapitalistines žiurkių lenktynes arba nėra pajėgūs to padaryti.
Trumpai tariant, susiklosto toks visuomenės modelis, kur yra aiški skirtis tarp turtų ir žinių (kad ir kokie jie būtų abejotini savo kilme ir kokybe) turėtojų iš vienos pusės ir skurdo bei tamsumo prislėgtųjų iš kitos, kas atseit suteikia pirmajai grupei teisę valdyti ir ideologiškai auklėti antrąją, siekiant ją neva ištraukti iš materialaus bei dvasinio purvo ir proto sutemų mainais į teisę vykdyti gamtinių ir/ar žmogiškųjų išteklių eksploataciją.
O tai labai primena kolonizatorių ir kolonizuotųjų santykį, šimtmečiais besiklosčiusį kur nors Azijoje, Afrikoje ar abiejose Amerikoje, iki kol neprasidėjo didysis tautų išsivadavimo iš Vakarų priespaudos ir nelaisvės žygis.
Argi beširdiškumas gamtos resursų atžvilgiu, plėšiant miškus ar nuodijant pesticidais vandenis ir dirvožemį, nors čia pat suokiama apie „žaliąjį kursą“, kartu su negailestingu iš darbo pajamų gyvenančių eksploatavimu per mokesčius, kurie ne investuojami visų gerovei kelti, ne sugrįžta per socialines paslaugas ar išmokas, o ištaškomi beverčiams projektams arba nusėda savųjų kišenėse, negali būti tiesiai pavadintas mūsų vidine kolonizacija? Nuo kurios masiškai bėgama užsienin, klaidingai, ir valdantiesiems parankiai, tai vadinant laisvu pasirinkimu. Kuri, beje, koja kojon žengia su sąmonės kolonizacija – vertimu atsisakyti savo papročių ir tradicijų, savo kalbos ir istorinės atminties, galiausiai pačios savasties.
Jei parazitinės politekonomijos (apie kurią esu rašiusi anksčiau) formavimąsi stebėjome pastaruosius keletą dešimtmečių, tai sąmonės kolonizacijos užmačios ypač išryškėjo pastaraisiais metais, Lietuvą valdant koalicijai, užsimojusiai pagal savo paveikslą ir panašumą perkalti ir į naująjį pažangos bei genderizmo tikėjimą atversti jau ir mūsų sielas. Tai ji, avangardinės Laisvės partijos vedama, skuba perrašyti ir įtvirtinti programą, vėl naujai apibrėžiančią, kas yra žmogus.
Tame, žinoma, nieko naujo – bolševikai irgi skubėjo perkalti savo meto visuomenę (tai buvo vadinama „perekovka“) ir sukurti valdžios norams bei sprendimams visiškai paklūstantį pilietį, kuris neturėtų savo minčių (ir abejonių), savo idėjų ir troškimų, ir be svarstymų, nekritiškai, priimtų visus šios „moksliškai pagrįstos“ ideologijos reikalavimus. Taigi komiškas savo esme šūkis „Tikėkite mokslu!“ buvo nukaltas anaiptol ne per kovidą, o žymiai anksčiau, įtvirtinant „mokslinį“ marksizmą-leninizmą…
Tik štai keistenybė – vidinė Lietuvos kolonizacija Laisvės partijos viešose reprezentacijose stebuklingu būdu dera su jos puoselėjamomis dekolonizacinėmis nuostatomis, papūgiškai perimamomis iš Vakarų. Juk jos palaikymas JAV kilusiam „Black lives matter“, vedant lietuviukų paauglių minią ir klupdant juos prie JAV ambasados „atgailauti“ už baltųjų rasizmą ten, anapus Atlanto, ir apraudant juodaodžio recidyvisto mirtį, buvo globalaus engiamųjų spalvotųjų dekolonizacinio vadavimosi iš sisteminės priespaudos atspindys, tiksliau – gana juokinga jo imitacija. Beje, ar žinojote, kad BLM buvo susijęs ne tik su nebaudžiamu minių siautėjimu ir vandališkais Amerikos miestų niokojimais, bet ir su vėliau iškilusiomis finansinėmis aferomis, saujelei judėjimo vadeivų pasisavinus geraširdžių naivuolių suaukotus milijonus (nieko neprimena?), ir su tuo, kad jis dvasiškai rėmėsi vudu – Haityje ir kitur paplitusiu afrakilmiu sinkretiniu kultu, kurio žynių atliekami ritualai turėjo pakenkti baltiesiems engėjams?
Dekolonizacija, skirta atmesti baltųjų civilizacijos pranašumą, tiesiogiai ar netiesiogiai sugrąžina į praktikas bei tradicijas, kur laisvai kapojamos galvos aukojamiems ožiams ar gaidžiams, o jų krauju apšlakstyti apeigų dalyviai papuola į transą, kurio metu, apsėdami gerųjų ar blogųjų dvasių, tampa lyg jų jodomais arkliukais. Šiuose ritualuose, rengiamuose siekiant pakeisti įprastinę sąmonės būseną, dažnai naudojamos ir įvairios narkotinės medžiagos (narkotikai jau seniai yra ir Lietuvos klubinės, ir ne tik, kultūros dalis, skirti ne tik malonumui, bet ir pseudodvasinėms patirtims įgyti, prisiliesti prie Transcendencijos. Tad nekeista, kad jų adeptai panorėjo tapti ir politiškai atstovaujami minėtosios Laisvės partijos asmenyje).
Taipgi, kaip sakoma, šventa vieta tuščia nelieka.
Atmetant savo protėvių tikėjimą, kalbą, vertybes ir tradicijas, darną ir skalsą, drovą ir kuklumą, išniekinant ir pajuokiant vietas, kur už laisvę, tą tikrąją, o ne pseudo, buvo kovota ir žūta (Lukiškių aikštės „supliažinimas“), neišvengiamai tenka ieškotis savasties surogatų, kuriais tampa niekaip kritiškai nesuvokiama ir nevertinama, svarbu tik, kad būtų madinga,… velniava. Kuri, tačiau, už savo teikiamas trumpalaikes malones pareikalauja užmokesčio, maitinasi Mamonos, Molocho ir kitokių senųjų rytietiškų ar afrikietiškų dievybių bei dvasių apsėstųjų gyvybiniais syvais.
Tebesitęsiančioje postsovietinėje būklėje įsitvirtinę įvairių importinių reiškinių imitacijų ir simuliakrų sluoksniai persidengia, kurdami keistus dekolonizacinės kolonizacijos hibridus, kurie turi pridengti vis labiau sustančios Lietuvos tikrovę. Tikrovę, kurioje pats nyksmo ir degradacijos faktas nebėra jokia paslaptis, bet, deja, ir joks impulsas veikti.
Nuorodoje – vienas pirmųjų vudu apeigas užfiksavusių dokumentinių filmų, 1954 m. sukurtų kino menininkės Maya Deren, kuri, filmuodama Haičio saloje, pati nekart patyrė ir aprašė dvasių apsėdimą ir, kaip manoma, mirė 44 metų amžiaus nuo piktnaudžiavimo amfetaminu.
