Vakar prekybos centre sutikau savo laidos ir kūrybos gerbėją. Kartais mieste žmonės prieina, padėkoja, pagiria. Malonu, bet tai neišsklaido jau kuris laikas kamuojančio nerimo – ar verta rudenį tęsti „Atspindžius”?
Juos pradėjau kurti atsitiktinai, neatsispyrusi pagundai save išmėginti naujame amplua. Ir tuomet nedrąsi svajonė turėti aktualią solidžią intelektualinę kultūrinę švietėjišką laidą pranoko mano lūkesčius.
Puikūs pašnekovai, ir ne tik iš Lietuvos, profesūros žiedas, savo srities žinovai, gilios analizės ir įdomios įžvalgos – nė už vieną laidą negėda, nors, natūralu, būta ir nesklandumų, reikėjo įsivažiuoti, kaupti patirtį. Mes kai kuriais klausimais net pralenkėme laiką – antai kalbinau rusų politinį emigrantą, buvusį stalininių represijų aukų atmintį kaupiančio ir saugančio „Memorialo” atstovą Permėje, ir po dviejų dienų „Memorialas” gauna Nobelio taikos premiją. Kalbame apie litvinizmą, o jo keliamus pavojus visuomenė pradės atrasti tik maždaug po pusmečio. Jau nekalbant apie transhumanizmo temoms skirtą ciklą kartu su Daiva Tamošaityte. Ir t. t. Jau nekalbant apie naujausių knygų aptarimus su jų autoriais…
Tačiau buvo nelengva. Kiek kartų jau sutartas pašnekovas staiga atsisakydavo be jokių paaiškinimų, arba burbtelėjęs, kad čia gi „Komentaras.tv”. Kiek įtarinėjimų, trolinimo, pamazgų būta. Ir visa tai – pusantrų metų dirbant už dyką (per tą laiką tik keli žmonės parėmė laidą nereikšmingomis sumomis).
Ir, jei atvirai, ima svirti rankos. Vardan ko plėšytis? Gal išskyrus mane ir dar kelis reikalo svarbą suvokiančius asmenis, tai nelabai kam įdomu ir prasminga?
Kai pradėjau šį, kaip šiais laikais įprasta sakyti, „projektą”, buvo viltis, kad laida taps akstinu aplink burtis tautai neabejingą inteligentiją, bet tai, su labai retomis išimtimis, neįvyko.
Žmonės pripratę žiniasklaidą gauti dykai, vertinti paviršutiniškai – toks-anoks, patinka-nepatinka. Pripratę vartoti, nesusimąstydami, kiek tai išties atsieina. Patogiau pakritikuoti – tas ar anas negerai (kartą buvo juokinga situacija, kai prieš pat filmavimą ant baltos palaidinės netyčia užsilašinau kavos ir nors skubėjau dėmę išsiplauti, vis dėlto teko ją slėpti po skraiste ir, žinoma, sulaukiau komentatorių pastabų, kad nemoku rengtis)…
Negi nematote, į ką pavirto LRT, turėjusi atlikti šią tautiškumo palaikymo ir kultūros puoselėjimo misiją?
Belieka pogrindis, tiesiogine ir perkeltine prasme. Bet laidos nesidaro iš oro. Tai kainuoja – ne tik pinigus, bet ir laiką, pastangas, nervus.
Pinigai, kad ir minimalūs, simboliški, būtų ženklas, kad ne man vienai tai rūpi, bet dar labiau norėtųsi solidarumo – to jausmo, kad nesi paliktas vienas dilgėlėse. Kad yra panašiomis vertybėmis ir tikslais gyvenančių bičiulių, kurie palaiko laidą nebūtinai vien finansiškai, nes mato jos prasmę ir vertę.
Gal, juntant asmeninį įsipareigojimą lietuvybei, jau atėjo laikas paraginti panašiam įsipareigojimui ir kitus?
Tęsti ar netęsti? – štai kur klausimas. Ar tik man vienai skauda širdį dėl to, kas vyksta Lietuvoje?
Negi, kaip vienam renginyje sakė prof. Valdas Rakutis, ir aš tuomet mintimis jam nepritariau, – yra liaudis, ir yra tauta. Bet gal tikrai tautos, išskyrus pavienius žmones, nebelikę?
Tad ir tai tautai palaikyti dedamų pastangų niekam nebereikia? Jei tai tiesa, būtų skaudu, bet gal ir išblaivinantis šaltas dušas, kaktomuša su realybe.
P.S. Kokie galėtų būti praktiniai patarimai/pasiūlymai/pagalba?
Gerb. Rasa, ar galvojate, kad sėdint, kalbant, nedarant jokio veiksmo, vežimas pajudės? Net arkliui reikia pliaukštelt botagu, o čia kas? Gerai, kad padejuojate, kažkokį faktą numetate, bet tai tik tiek- vežimas lieka stovėti- klausytojų sąmonėje niekas neįvyko. Kad padėtis keistųsi į geresnę, reikia ne sėdėti, o judėti ir greitai bėgti. Kaip? Kokiu būdu? Paklauskite savęs.
Sėdit vienam kanale su „geopolitiku” V.Mikalausku ir dar stėbitės ko žmonės nenori ateit į jūsų laidą, patriotinių, konservatyvių pažiūrų, normalios psichikos žmogus nežiūrės nei LRT nei „geopolitiko” bliuznijimų, kad naciai Katynėje rado bolševikų nukankintas aukas ir išsikvietė Raudonąjį Kryžių teigiamais herojais jų nepaverčia.
P.s aplamai tai cirkas su ta viešaja Lietuvos erdve – turi žiūrėt, pritart arba vaivorykštiniams stribams arba tiems „nevienareikšmininkams” (ne tak vsio odnoznačno), kur pasidėt sveiko proto, dar nepraradusio sąžinės, atjautos žmogui – klausimas neatsakytas.
Kaip suprantu jus! Vieniems anksčiau, kitiems vėliau – bet kai atsiveria akys, tada širdis plūsta krauju, tu negali tylėti, o kad ir netyli – tavo straipsnius ignoruoja, ir atrodo: nejaugi aš tik viena suprantu, nejaugi niekas nemato, kas čia vyksta?! Bet atsiranda vienas kitas portalas, video pokalbiai, ir tada žmogus neišprotėji. Bet reikia vėl ir vėl sugalvoti naujas atsispyrimo formas. „Atspindžiai” iš pradžių labai patiko, bet kažkuriuo metu nustojau klausyti. Galvoju – kodėl? Gal todėl, kad gavau pagalbą, kai jos reikėjo, o paskui gyvenimas verpetais įsuko į naujus darbus, kuriuose radau prasmę? Negali žmogus vien sėdėti ir klausytis. Rezistencija tik prasidėjo, visi sunkumai dar priekyje. Ieškokite, miela Rasa, kur jūsų išminties labiausiai reikės. Ačiū, kad esate.
Vis labiau užknisa tokie pavapėjimai: viskas blogai, tauta žūsta, gelbėkimės… Ir jokių argumentų, faktų, konkretikos… Atrodo, viena Rasa visoje minioje teišliko kaip švyturys…
Nešnarėk čia. Eik, sukurt kanalą tame pačiame „TavoTelike”, laisvu nuo darbo ir visų reikalų laiku kurk rimtas ir turiningas laidas, kviesk adekvačius pašnekovus. Ir viską daryk nemokamai. O dar ateis va tokie „laurynai” ir laistys tave pamazgomis (ne už dyką žinoma – pats juk išmanai kiekfondinių moka už tokias provokacijas).
O mes „objektyviai” pakritikuosime tavo pastangas. Patys nieko nedarydami.
Ar žinai, kad niekas kitas nieko nedaro? Nusišneki. Jeigu darai (arba rašai), daryk gerai, bet ne pilstyk vandenėlio, visus kvailiais laikydamas… Va pats duok nuorodą, kad ką nors reikšmingo padaręs, a?
Gerb. Rasa Čepaitiene,
Nesustokite, nenuleiskite rankų.
Reikia, labai reikia tokių laidų ir straipsnių.
Ne visi prieina, parašo ar pagiria už drąsų žodį, bet širdyje siunčia Jums savo dėkingumą. Labai nedaugeliui suteikta drąsos ir sąžinės privilegija, užtai ji puolama minios.
Tauta yra, ją apibrėžia sąmoningumas. Minią valdo „mesijai”, sąmoningumas – yra asmeninis, pasirinktas. Sąmoningo žmogaus neina užvaldyti ir čia jo galia.
Ačiū Jums už drąsų žodį!