Kol įspūdžiai iš Vengrijos neužsimiršo, norisi jais pasidalinti, juolab kad geriau kartą pamatyti pačiam nei dešimt kartų išgirsti per lėrėtė.
Vos išlipus iš lėktuvo, Budapešto oro uostas pasitiko spalvotais ekranais, kur užrašai įvairiomis kalbomis skelbia, kad „Vengrija palaiko šeimas“. Tas pats ir išvykstant – už skrydžių registracijos punktų matyti didelės nuotraukos su laimingomis šeimomis, nėščiosiomis ir vaikais.
Labai patiko Pešto, kur gyvenome pačiame centre, atmosfera – jis gyvas, judrus, pilnas lankytojų, bet tuo pačiu ramus ir atsipalaidavęs. Didinga miesto imperinė architektūra pasirodė ne itin prižiūrima, apdulkusi, bet, skirtingai nuo Romos, visur buvo švaru ir gana tvarkinga, nemačiau apleistų namų ar šiukšlių. Apskritai nebuvo justi noro priblokšti naująja statyba ar pasirodyti super moderniems, kaip kad pas mus – jokios pompastikos. Reklamos taip pat buvo negausu ir ta pati neįkyri.
Krito į akis tai, kad mieste labai daug klasikinio stiliaus paminklų ir statulų – pažaliavusių nuo laiko ir nebūtinai, – visokių, matyt, jų ten nieks nevarto ir nebado pirštais, net jei įamžinamieji ir nebūtų šiuolaikinių cenzorių reikalaujamo krištolinio tyrumo. Taip pat daug viešųjų erdvių, išpuoselėtų gėlynų, fontanų ir skverų, miestiečių mielai išnaudojamų poilsiui. Užrašai, net ant produktų pakuočių, visur vengriški, tik labai retai kur dubliuoti anglų kalba, tad užsieniečiams tai nėra patogu, bet akivaizdu, kad tautinė savimonė ten stipri ir palaikoma be kompromisų. Vietiniai mums sakė, kad čia beveik nėra imigrantų, dominuoja tik turistai, nors mūsų viešbutyje kambarinės buvo iš Tailando, o pusryčių stalus, greta malonaus ir paslaugaus vengrų jaunimo, aptarnavo ir vienas juodaodis.
Kalbėjome su vengrais ir apie V. Orbano valdymą. Bent jau mūsų pašnekovai juo buvo labai patenkinti, sakė, kad prioritetas šeimoms nėra vien deklaracija, o realiai vykdoma valstybės politika. Pavyzdžiui, jau nuo antro vaiko ir daugiau motinos atleidžiamos nuo mokesčių, šeimoms teikiamos įvairios soc. paslaugos, vaikams yra daugybė nemokamų būrelių. Žodžiu, žmonės ten jaučiasi saugūs ir gerbiami. Viena mūsų pašnekovė – paprasta, bet labai nuoširdi ir šilta pardavėja, kilusi iš Transilvanijos vengrų – minėjo ir tai, kad Orbanas labai palaiko vengrus ir vengriškumą užsienyje. Pasirodo, aplinkinėse šalyse jų gyvena apie kelis milijonus.
Konferencijos metu kaip tik žiūrėjome dokumentinį filmą apie vengrų bendruomenės, gyvenančios Rumunijoje, surengtą kasmetinį festivalį, kuriame, greta politinių bei visuomeninių reikalų aptarimo (o debatuota buvo, jei gerai supratau, daugiausia apie nacionalinės savimonės išsaugojimą ir kovą su globalizmu bei genderizmu), vyko ir daug kultūrinių renginių – koncertų, diskotekų, liaudies šokių ir t. t. Apsilankė ir pats Orbanas, minios sutiktas ovacijomis. Filmo pabaigoje festivalio dalyviai – daugiausia jaunimas – į kamerą išdidžiai sako: aš – vengras (-ė). Tai, po tam tikros pauzės, pasako ir pati filmo autorė, jam pasibaigus pakomentavusi, kad važiavo į šį renginį tikėdamasi pamatyti „monstrus“ ir „fašistus“, bet tokių ten nesutikusi. Ji jau daug metų gyvena užsienyje, berods Anglijoje, ir nesiruošia grįžti, tačiau net ir tokią liberalią leftistę renginio dalyvių nuoširdumas, pasirodo, pramušė ant nacionalizmo .
Nors tarptautinė nacionalizmo tyrimų konferencija, kurioje dalyvavau, vyko Centrinės Europos universitete, įkurtame G. Šorošo, paaiškėjo, kad šiame pastate po to, kai Orbanas juos išvijo iš šalies, belikusi tik administracinė ir mokslinių centrų dalis, o studijos ir biblioteka, kartu su CEU leidykla, yra perkeltos į Vieną ir Prahą. Tačiau nei britų organizuotos konferencijos, kuri vienais metais vyksta JK, o kitais – kur nors užsienyje, pranešimuose, nei plenarinėse ar sekcijinėse diskusijose leftizmas nedominavo, – priešingai, buvau sužavėta teorinio-metodologinio kolegų iš viso pasaulio pristatytų tyrimų lygmens bei organizatorių šilto betarpiškumo.
Nusipirkau knygą apie Orbano ir Šorošo priešpriešą – įdomu, kad abi viena kitą eliminuojančios dabarties ideologinės tendencijos gimė toje pat vietoje, o abu antagonistai buvo asmeniškai gerai pažįstami…
Paprastai turiu įprotį kur nors lankydamasi viduje „pasimatuoti“, ar man toje šalyje jauku, ar galėčiau čia gyventi (nors emigruoti niekur neketinu). Tai, paviršiniu turisto žvilgsniu žiūrint, kol kas Vengrija pasirodė esanti arčiausiai to, kur būtų maloniausia ir geriausia būti. Ir kaip tai kontrastuoja su mylima Tėvyne, valdoma įsislaptinusių tautos ir tautiškumo nekentėjų, persisunkusia nuodinga visų kovos su visais, nuolatinės įtampos, įtarinėjimų ir pykčio aura. Tai, grįžus iš svetur, ypač rėžia akį ir širdį. Pasirodo, šiame vis labiau beprotiškėjančiame pasaulyje kažkur vis dar įmanoma gyventi oriai, ramiai ir tiesiog NORMALIAI…
