Andai važiuoju vakare namo sausakimšame autobuse ir akį patraukia iškaba, reklamuojanti Guns n’ Roses koncertą. Akimirkai užsisvajoju, kad gal verta būtų nueiti, tada žvilgteliu į vietą ‐ Kaunas. O kur gi daugiau? Tenka pripažinti, kad laikinoji sostinė jau seniai daug kuo aplenkusi amžinąją. Ypač valstybine mąstysena ir jos praktine išraiška – laikysena. Kol dabartiniai Vilniaus šeimininkai griovė, apleido ar tebevilkina statybą salių, kur toks koncertas galėtų būti be gėdos surengtas, kol „statė“ nacionalinį stadioną ar įrenginėjo nomenklatūrinių menotyrininkų taip išliaupsintą kanalizacijos vamzdį, turintį pakeisti visus bent kokį ideologinį įtarimą keliančius paminklus, kol lyg niekur nieko žaidė kruvinoje smėlio dėžėje, pastatytoje priešais rūmus, kurių rūsiuose dar taip neseniai buvo kankinami ir žudomi žmonės, kol siaurino gatves „kaip Amsterdame“ ir t. t. ir pan., demonstruodami ne tik cinišką gobšumą, bet ir reto infantilumo ir nejautrumo savam miestui ir sostinei aukštumas bei išmonę, Kaunas ramiai ir be pompos įsirenginėjo valstybinės reikšmės objektus ir atminties ženklus, kuriuos ne sarmata nei pačiam pamatyti, nei kokiam draugui iš užsienio su pasididžiavimu parodyti (išbandyta, veikia).
Ir kodėl taip susiklostė? Galbūt atsakymas paprastas ir jis slypi demografijoje? Jeigu Kaune liko daug pirmąją Respubliką menančių žmonių, kurie tą atmintį ir valstybinę savimonę sugebėjo, bent iš dalies, perduoti savo vaikams, tai Vilnius, nors vėlyvuoju sovietmečiu buvo pagaliau sulietuvintas, bet tos valstybingumo ir išskirtinio miesto statuso pajautos taip ir neišsiugdė. Nes senųjų vilniečių beveik nebeliko (o jei ir būtų likę, jie veikiausiai būtų buvę visai kitos tautinės, kalbinės ir politinės savimonės nešėjai), tad miesto gyvasis audinys tvėrėsi ir augo iš naujo, ant atvykėlių iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų pečių. Taigi ir ant jų provincinio mąstymo, intelektualinio horizonto, estetinių preferencijų, gyvenimo įpročių bei papročių, atmieštų pastangomis būti „tikrais“ didmiesčio gyventojais, su visa iš to išplaukiančia kaimietiškai-miesčioniška fanaberija ir komišku susireikšminimu bei pasipūtimu prieš „anuos kaimiečius“, likusius, kaip įsivaizduojama, gyvalioti už sostinės ribų. Daugiausia čia sutelktų resursų gimdė ir poreikį juos pasiekti, nesibodint dėl to lipti per kitų galvas, tuo pat metu veidmainingai tauškiant apie siekiamą visuotinę pažangą, gerovę, tvarumą, da(u)rnumą ar ką ten konkrečiu metu bepirštų propagandinė dienotvarkė.
Todėl šiandien ir turime tokius politikus, aukštuosius biurokratus ir vadybininkus, dėl pinigų ir karjeros, o tai dažniausiai vienas ir tas pats, pasiruošusius išpildyti bet kokį, net ir kvailiausią, kokio nors viršininkučio įgeidį. O jei tas viršininkutis dargi sėdi kur nors aukščiau, pavyzdžiui, Berlyne, Briuselyje ar Vašingtone, tai jo nurodymai vykdomi dar uoliau ir be jokių paskaičiavimų, kiek tai galėtų būti naudinga, ar žalinga, Lietuvai. Todėl ir bent menkiausias valstybinio mąstymo judesys čia turi būti užtryptas pačiose užuomazgose, ypač kovojant su baisiaisiais „nacionalizmo recidyvais“, vietoj to pasiūlant kokią nors, svarbu, kad tik būtų kuo labiau iššaukianti ir drastiška, eilinę „pažangią“ nesąmonę, a lia Lukiškių aikštės bunkeris, kurių dažnai, laimei, paskui nebeužtenka smarvės įgyvendinti. Todėl ir miesto savivoka bei savivaizdis būtinai turi būti siejami su apsinešusios vaizduotės suregztais g taškais, vaivorykštinėmis perėjomis, šaltibarščių baseinais ar apsimyžusiais buduliais, besidergiančiais šį nuostabų miestą neva reklamuojančiuose video klipuose, o ne su kuo nors gražiu, unikaliu, subtiliu, sakraliu ar, ginkdiev, didingu. Todėl ir turim tokius urbanistinius sprendimus, baigiančius plotus, likusius neužstatytais tarp senamiesčio, Naujamiesčio ir miegamųjų rajonų, paversti paties baisiausio ir nykiausio tvartinio tipo daugiabučių dėžių sankaupomis, parduodamomis neadekvačiai brangiai.
Juk kas yra šiandieniniai vilniečiai? Tai tie, kurių tėvai atvažiavo čia studijuoti „ruskių laikais“ iš kokių nors Svėdasų ar Užvenčio ir pasiliko pagal paskyrimą, kas leido jiems čia gimti ir vien dėl šio fakto laikyti save „tikriniais“ proto ir dvasios aristokratais beigi varikliais progreso, neretai nusirašyto nuo trečiarūšių ir jau gerokai senstelėjusių Vakarų vadovėlių, ar veikiau nuklausyto nuo užsienio politikų ir įtakotukų kalbų. Arba dar tik pirmos kartos atvykėliai, mėginantys čia žūtbūt įsitvirtinti ir dėl to pasiruošę paaukoti bet ką, ypač – savo šaknis ir savastį. Kurie visada nemąstydami uoliai seks bet kokia eiline ideologine linija, net jei ji pareikalautų atsisakyti savos tautybės, kalbos, kultūros, galiausiai, sveiko proto, sąžinės ir gėdos, vardan menamo „šiuolaikiškumo“, „kietumo“ ir „šaunumo“, kurie turi būti kuo plačiau demonstruojami tikintis kada nors už tai gauti visuotinį pripažinimą, kokią nors premijytę ar medaliuką iš tuomet galią turinčių, tokių pat dvasios baudžiauninkų, rankų.
Šiandien jau panašu, kad Vilniaus nulietuvinimas, pridengtas jo „daugiakultūriškumo puoselėjimo“ figos lapeliu, nuvalstybinimas, naikinant bet kokius sostinės pajautos ženklus ir atributus, ir numiestinimas, paverčiant beveidžių ir bedvasių dėžių spiečiais, yra sąmoningai vykdoma politinė programa. Kuri gal dar taip nekristų į akis, jeigu nebūtų… Kauno, kuris dėl šio kontrasto senojo Vilniaus darkytojus ir dvasios prievartautojus taip erzina ir net sukelia jiems neslepiamą įsiūtį. Matyt, dėl to taip puolamas ir Kauno meras, kuris, žinoma, joks ne šventasis, tačiau, jo darbų savajam miestui fone, dabartinių Vilniaus valdytojų menkystė ir vidinis skurdas tampa nepakenčiamai ryškūs, o jų demaskavimas netoleruotinas…
P. S. Baisus ne pats kaimietiškumas ar provincialumas – pati esu kaimietė ir provincialė iš mažo miestelio – o kvailas mėginimas jo atsisakyti, apsimetant kažkuo kitu, kuo nesi, bet įsivaizduoji, kad gali būti, ir tragikomiškai perspaudžiantis menamo miestietiškumo kūrimas. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis urbi ir ad se ipsum.
Skubotas Vilniaus užstatymas stiklo dėžėmis, visų pirma didžiausios urbanistinės vertės vietose, prasidėjęs dar pradinio valstybės skurdo laikais , iš tikro apgailėtinas ir sunkiai pataisomas. O dėl visko kitko – Autorė manding pernelyg įsijautė į dviejų sostinių gyventojų mentaliteto skirtumus ir – „gero” Kauno ir „blogo” Vilniaus priešpastatymą. Skirtumo buvimas yra naudingas ir, kas be ko, išryškina ir Kauno konservatyvų provincialumą – dėl ko Kaune mažiau akį rėžiančių klaidų, taip matomų be rimto pasirengimo „ryškiai” ir skubiai modernizuojamame Vilniuje. O VAMZDŽIO šiukštu nelieskite . Jo išvaizdos brutalus agresyvumas yra pamokantis visiems. Ir gerbėjams ir neigėjams.