Rasa Čepaitienė. Katakombos… seime

– Kas valgė čipsus ir ledus? – pastebėjus į šiukšliadėžę išmestas pakuotes klausiu sūnaus.

– Čia ne aš! – dievagojasi pričiuptas (tokių dalykų stengiamės nevartoti, ypač, kaip rodo išmestos dėžutės, nemenkais kiekiais).

Matyt, bus užsikrėtęs čianeašizmo virusu – pagalvoju sau. – Šitas virusas dabar vis smarkiau oro lašeliniu būdu plinta.

– Čia ne aš! – antai aiškinasi seimo pirmininkė, opozicijos paklausta, kada atsistatydins kaip nuteistos korumpuotos partijos vadovė.

– Čia ne aš, o mama! – rėkia seimūnas, pričiuptas vogęs vandenį.

– Čia ne aš! – išdidžiai purto galvą dar vienas seimo narys, krikdemas, neseniai renginyje paklaustas, kaip jis gali atstovauti koaliciją, vykdančią atvirai antikrikščionišką, antidemokratinę ir antilietuvišką politiką.

Labai patogu – susergi čianeašizmu ir jau esi nepakaltinamas ir už nieką neatsakingas.

Bet, kai reikia dalintis postus, pinigus ir privilegijas, tai tas virusas kažkodėl jau tampa besimptomiu. Matyt, laukia, kada vėl galės išlįsti ir klastingai prigriebti ligonį. Neužsikrėskite ir būkite sveiki.

Tąsyk mus pasikvietė baltarusiai, surengę krikščioniškos kultūros festivalį ir norėję pasikalbėti apie krikščionišką atsaką su smurtu susidūrus. P. Saudargo pavardė renginio programoje atsirado tik ryte ir man tada iškilo dilema. Nenorėjau nei įžeisti, nei nuvilti organizatorių atsisakydama dalyvauti protesto vardan, nei juolab kelti skandalo. Laiške jiems paaiškinau savo nepasitenkinimo būsimu pašnekovu priežastis ir, kad jiems būtų suprantamiau, šį vietą seime iš tėvo paveldėjusį politiką palyginau su jų Kolenka (Lukašenkos sūnumi, rengiamu paveldėti prezidento postą). Palikau jiems nuspręsti, ar sutinka, jei diskusijos metu iškelsiu krikščionimis besivadinančių politikų veidmainystės bei cinizmo temą, o gal man geriau išvis nedalyvauti? Tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau, matyt, užsiėmę neturėjo laiko pasitikrinti pašto. Tad teko važiuoti.

Diskusijoje, kurią vedė mano studentė EHU, dar neseniai pati buvusi politinė kalinė, pirmai žodį suteikė man. Kalbėjau nedidelei auditorijai apsuptyje veidų – daugybės piešinių, vaizduojančių dabar Baltarusijos kalėjimuose laikomus politinius režimo oponentus. Kalbėjau apie smurto ir prievartos aplinką, kurioje, patys to nebejausdami, nuolat gyvename, nes šis blizgus kapitalistinis pasaulis išties yra gana žiaurus ir negailestingas, ypač silpniesiems. Kalbėjau apie išmoktą bejėgystę, tą sunkų totalitarinių metų palikimą, iki šiol verčiantį gūžtis prieš galią turinčius, kurie naudoja pačias įvairiausias priemones žmogaus orumui, sąžinei ir valiai palaužti. Apie krikščionis, kaip prieš daugelį amžių vėl užčiaupiamus, persekiojamus ir grūdamus į katakombas. Ir svarsčiau, koks galėtų būti krikščioniškas atsakas smurtui ir ką reiškia Jėzaus žodžiai atsukti kitą skruostą tave mušančiam. Prisiminusi mūsų didžiuosius krikščionybės mokytojus su smurtu susidūrus – Nijolę Sadūnaitę, Česlovą Kavaliauską, Adelę Dirsytę ir kitus – kėliau klausimą, ar ir kaip galime mylėti priešus? Juk štai – šalia sėdintis Paulius, nors jo asmeniškai nepažįstu, yra man politinis priešas, atstovaujantis partiją, kurios sprendimai dažnai yra atviras spjūvis į veidą visiems už Lietuvą kovojusiems mūsų partizanams, kankiniams ir šventiesiems. Prisipažinau auditorijai apie savo nenorą eiti į šią diskusiją (salėje juokas), nes nematau jokios galimybės prisibelsti iki tokių politikų širdies, kadangi jie nuo kritikos arba arogantiškai užsiblokuoja, arba oponentus a priori laiko valstybės išdavikais ar priešui naudingais idiotais, su kuriais joks dialogas neįmanomas (sovietmečiu paplitusi oponentų kriminalizavimo ir psichiatrizavimo strategija tebeklesti…).

Atsakydamas man Saudargas pirmiausia paskleidė čianeašizmo bacilas – pasirodo, krikdemai seime, būdami koalicijoje su kraštutiniais leftistais, nieko žalingo Lietuvai nedaro! Dar daugiau – seimas jiems, įsivaizduokite, yra tapęs katakombomis, iš kurių jie skleidžia krikščionybę. (Pamėginau mintyse išplėtoti šį vaizdelį – vargšai seimo katakombų krikščionys karts nuo karto yra ištraukiami į stūgaujančią areną, kur jų jau laukia sudraskyti Auksaplaukis Liūtas ir Sijonuota Hiena su visom savo šakalienėm. Kankiniai, ne kitaip!)…

Pokalbis tąkart baigėsi mandagiai, paspaudėme viens kitam rankas, nors matėsi, kad seimo narys, atėjęs papasakoti apie savo keliones į buvusios SSRS gilumą saugant politinių kalinių ir tremtinių atminimą, ir buvo sutrikęs, nes tokio posūkio nesitikėjo. Baltarusiai man po to sakė puikiai supratę, kas ką tik įvyko ir palaikantys mano poziciją.

Bet esmė juk ne kokiose nors varžybose, o galimybėje kalbėti iš esmės, paliečiant ir klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymą. Kokius, pavyzdžiui, uždavė rusijoje dabar gyvenanti menininkė, kuri komiksų ir multiplikacijos pagalba mėgina saugoti represijų atmintį – kaip kalbėti apie istorines traumas, jų pasekmes ir gydymą valstybėje, kuri yra naujos kolektyvinės traumos ir nusikaltimų žmoniškumui generatorius? Ką šioje vietoje gali padaryti krikščionys, jei jie netampa sudėtine smurtą teisinančios Bažnyčios dalimi, o mėgina išties sekti Kristų net ir tokiomis sąlygomis? Daugiau klausimų nei atsakymų… Tačiau gal labiausiai įstrigo renginio vedėjos pasakojimas iš jos buvimo kalėjime, kur prižiūrėtojai kasryt keldavo kalines baisiais keiksmais ir riksmais, o jos kameros draugė visada atsakydavo mandagiu pasisveikinimu. Ir žiū – po kurio laiko anie irgi pradėjo žmogiškai sveikintis…