Atėjo laikas apžvelgti nueinančius metus, tačiau kadangi jie buvo ypatingi – su daug rinkimų – verčiau aptarti bent keturių-penkių metų laikotarpį, juolab, kad jis buvo išskirtinis, galima sakyti, net epochinis.
Kas per tą laiką pasikeitė? Pirmiausia, žinoma, pasikeitėm mes – senstelėjom ir pabjaurėjom (arba pagražėjom ir praturtėjom – čia jau kaip kam pasisekė ir piniginė išnešė). Kai dabar pagalvoji, kokie vis dėlto sunkūs tai buvo metai, visiems atnešę reto kietumo moralinius išbandymus. Tai ir covido vadinamoji pandemija, kurios globalus valdymas, kaip jau oficialiai įrodyta, buvo nevykęs (gal kai kam ir labai vykęs), korumpuotas ir nusikalstamas, pasižymėjęs masiniais žmogaus teisių pažeidinėjimais ir atsisakančių paklusti persekiojimu bei viešu išjuokimu propagandoje. Laimei, mums su sūnumi pakako proto geriau klausyti savo intuicijos ir atsispirti spaudimui leistis klinikinių bandymų nepraėjusius preparatus. Be to, mūsų sisteminių geradarių taikyti metodai man, tyrinėjančiai XX a. totalitarizmą, iškart padvelkė pažįstamu kvapeliu, tad pasakiau: ačiū, ne.
Deja, tai buvo ne vienintelis institucinės prievartos ir indoktrinacinio spaudimo paklusti bei žengti koja kojon su nulenktomis masėmis atvejis, taikytas per šituos metus. Tokių propagandinių kampanijų būta ne vienos. Valdančiųjų geradarystė liete liejosi per kraštus. Tai ir agresoriaus užpultos tautos moralinio ir finansinio palaikymo monopolizavimas, demonstratyviu ir iki nepadorumo išpūstu menamu proukrainietiškumu dangstant vidaus valdymo klaidas, problemas ar atvirus nusikaltimus, apie kuriuos (visi tie baltkepai, fokspėjai, neregėti anūkienės viršpelniai iš valstybės kišenės, „didžioji patrioto“ anūkėlio vila Graikijoje, įsigyta karo išvakarėse, ir t. t.) sužinojome tik gerokai vėliau, prieš pat rinkimus, kas irgi kelia daug klausimų, kas tai nutekino ir kodėl.
Tai ir mėginimai performatuoti visuomenės sąmonę, diegiant jai svetimą ir priešišką genderistinę ideologiją, dangstomą žmogaus teisių figos lapeliais. Tyčiojantis, pjudant ir represine valstybės galia persekiojant prigimtinės šeimos gynėjus. Tokio įžūlaus, chamiško, visuotinio ir neadekvataus puolimo organizavimas vienoje labiausiai nykstančių pasaulio tautų iki šiol kelia daug klausimų… Bet jo pasekmės efektyvios – gimstamumas dar labiau sumažėjo…
Tai ir tylus, su visuomene nei aptartas, nei jai pristatytas ar pagrįstas, masinės imigracijos įsileidimas ne tik iš postsovietinių slavų šalių, bet ir iš Trečiojo pasaulio (dažnai žlugusių, ar tik nominalių) valstybių, veikiai gręsiantis atsirūgti socialinėmis ir ypač saugumo pasekmėmis.
Vienašališkai nutraukus ar demonstratyviai ignoruojant dialogą šiais ir kitais ne mažesnės reikšmės klausimais su visuomene, ypač – su aktyviausia ir politiškai neabejinga jos dalimi, tuometiniams valdantiesiems beliko kliautis jų užvaldytąja rankine žiniasklaida bei teisėsauga ir, žinoma, gerai projektais, atlyginimais bei premijomis pašerta savo partinių suporterių bei aukštosios biurokratijos armija – disciplinuota ir savo sėdimąja kūno dalimi itin jautria bet kokiems sukurtosios parazitinės sistemos pokyčiams ir pirmiausia asmeniškai suinteresuota jos išlaikymu.
Rezultatas – supjudyta ir suskaldyta visuomenė, išmokyta kitame pirmiausia ieškoti vidaus priešo, išdaviko, kolaboranto (ne veltui kolaborantų tema buvo itin užaštrinta ir naujojoje istorijos politikoje, „desovietizacijos“ dingstimi pasišovusioje nubraukti ir į istorijos šiukšlyną išmesti visus sovietinės Lietuvos kultūros ir mokslo pasiekimus bei nuopelnus, palikus neliestą tik vieną tokį tarybinį profesorių…). Išmokyta kabinti propagandos paslaugiai pakištas etiketes – vatnikas, antivakseris, maršistas ir t. t. ir pan. – turinčias nenutrinamai paženklinti ir iš gerųjų tarpo išstumti bet kurį sukurtosios tvarkos kritiką ar besipriešinantį jai.
Bet ir to nepakako. Buvo imtąsi ir smurto. Ne tik institucinio (prisiminkime policiją, vijusią vaikus su rogutėmis nuo kalniukų ar grėsmingai demonstravusią riaušių malšinimo ekipuotę taikiuose mitinguose), bet ir spontaniško, kylančio „iš apačių“, matyt, turėjusio galutinai užčiaupti nepritariančiųjų burnas. Buvo organizuojamos viešo pjudymo kampanijos, užpultajam ar nekaltai apšmeižtam nepaliekant jokios galimybės apsiginti. Socialinių tinklų prievaizdai duodavo komandas „fas“ naujiesiems chunveibinams šlykščiausiais būdais pulti oponentų paskyras, jos buvo nuolat skundžiamos ir mėginamos uždaryti. Patys valdantieji ir jų šeriami įtakotukai apdairiai užsiblokuodavo nuo visuomenininkų, galinčių jiems suteikti nepageidautiną kartų feedbacką, likdami savo saldžiabalsių palaižūnų apsuptyje. Galiausiai, prieš protestuotojus leido sau ne tik žodžiais, kaip tai jau buvo tapę įprasta mūsų toleruomenėje, bet ir fiziškai smurtauti šių metų Vilniaus praido parado metu, matyt, tikintis paskatinti prisidėti ir kitus pažangiuosius.
Visa tai padėjo suklestėti ir ištarpti baimės, visų nepasitikėjimo visais, nuolatinių įtarinėjimų ir masinės paranojos atmosferai, kurioje bet kokia abejonė, svarstymas, blaivi įžvalga košiama per siaurą propagandinių klišių sietą. Apmaudu, kad taip į vieną krūvą buvo sumesta kritika, kylanti iš nuoširdaus rūpesčio valstybe, ir tikrųjų jos priešų išsakoma, siekiant ją diskredituoti. Per pastaruosius ketverius metus buvo padaryta viskas, kad Lietuvoje žmonės kuo labiau nusisuktų nuo viešųjų reikalų, rūpestis kuriais būtų pirmiausia siejamas su pavojumi, nesaugumu, pajuoka, išstūmimu… Lietuva, kaip ir daugelis totalitarinių bei autoritarinių valstybių, įrodė, kad formaliai demokratija gali būti ir be demoso.
Tačiau pastarųjų rinkimų rezultatai atskleidė, kad žmonės nuo viso šito jau pavargo ir ieško alternatyvų. Ar tie lūkesčiai išsipildys, kol kas sunku pasakyti. Vengiant tiesos apie save ir kitus, apie sukurtąją lietuvišką tvarką, kurioje vėl randasi ponai ir runkeliai, kurioje lietuviams nebėra vietos ir jais skubama atsikratyti, tuo pat metu lankstantis ir uoliai vykdant valstybei nenaudingus ar net žalingus užsienio didžiūnų nurodymus, vargu ar kas keisis iš esmės.
Bene svarbiausias pasibaigusio politinio sezono rezultatas – dešimtmečiais kurto TS-LKD mito apie save kaip „vienintelius patriotus ir teisiuosius“ žlugimas, neišvengiamai artėjanti moraliai supuvusio ir dvokiančio landsbergizmo eros pabaiga. Kita vertus, pilietinė visuomenė (ta tikroji, ne fondososinė) patiesta guli nokdaune ir vargu ar greitai atsigaus. Galbūt, naujiesiems valdantiesiems užsiėmus ūkio reikalais, jai bus leista kiek atsigaivelėti, o gal ir liks paslika, nes taip juk visiems patogiau ir įprasčiau, ar ne? Bet, kita vertus, minėtasis praido incidentas neliko be pasekmių – ten šokinėjęs gaidelis teisme nebuvo paglostytas, tuo nubrėžiant tolerancijos ribas. Tikėkimės, teismui pakaks proto išteisinti ir vadinamųjų „riaušių“ bylos kaltinamuosius, tuo pačiu nuvalant didelę gėdą Lietuvai, pastačiusiai ją į vieną gretą su Baltarusija ir kitomis politinius oponentus ir protestuotojus persekiojančiomis autoritarinėmis šalimis.
Šviesių ir blaivių ateinančių!
Jinai pasakė ačiū, ne, totalitarizmui – ir totalitarizmas susigėdo…
O metų pabaigai dar šiūpelis supuvusių ir dvokiančių šiukšlių į komunistų rūpestingai 30+ metų kurstomą nusivylimo Landsbergio Lietuva laužą
Pradžioje, komunistų supratimu, nepriklausoma Lietuva buvo nedamuštų smetoninių buržuazinių nacionalistų provokacija. Kai vis tik pavyko, tai, komunistų aiškinimu , Lietuva turėjo atgimti kaip nuostabi, pasaulį stebinanti gėlelė. O kad atgimė maždaug kaip 14 kitų SSSR respublikų, kuri 50, kuri 70 metų išbuvusi komunistų valdžioje, tai čia to neišmanėlio užsispyrėlio Landsbergio klaidos ir kaltė. Nuo permainų pakrikusi tauta, kuri ne tokios Lietuvos tikėjosi, su dėkingumu priėmė ir sugėrė nuodingą komunistų užuojautą. Ir, keršydama Landsbergiui, grąžino valdžion gaspadoriaus AMB komunistus: tegul žino tas mūsų gražios tarybų Lietuvos sugriovėjas! Nuo tada taip ir gyvename – keikdamiesi, gerdami, rūkydami, emigruodami – ir negimdydami vaikų. Tai vis iš pykčio Landsbergiui. Net ir komunistai pradžioje buvo nustebę dėl tokios sėkmės, bet greitai priprato ir atgal suįžūlėjo.
Gerb., DEZUOTASIS misteri 1992, Landsbergis=Brazauskas, LDDP=TSLKD=TSKP=KGB.
O KGB tai Putinas
KGB=Vladimiras Kriučkovas=Vladimiras Putinas.
KGB infiltravo į Sąjūdį Landsbergį, kad tas sugriautų SSSR, o paskui KGB persigalvojo ir pasiuntė Putiną į Rusijos prezidentus , kad Putinas vėl surinktų SSSR į krūvą
Taip.
Kad taip tvirtai užtikrintum
KGB infiltravo i Sajudi Landsbergi , beje ,per prisipazinusi KGB agenta Cekuoli , kad tas sugriautu Lietuvoje uzgimstancia demokratija , ka ir matome ..
Demokratiją pamėgę lietuviai 1992 metais grąžino į valdžią komunistus ir demokratija buvo atstatyta.
KGB infiltravo i Sajudi Landsbergi , beje ,per prisipazinusi KGB agenta Cekuoli , kad tas sugriautu Lietuvoje uzgimstancia demokratija , ka ir matome ..
Prastai atrodo ir skamba, kai skirstoma pagal „partinę” priklausomybę, ideologijos suvienodėjo, nebeliko aiškių kriterijų, „partijose” dėl postų nuolatinė prekyba. Nuosmukis prasidėjo nepasibaigęs, tik persikėlė į įsivaizduojamos nepriklausomybės laikotarpį. Kodėl taip pesimistiškai? Ogi esu naivus idealistas.
Ir Lietuva ir Konservatoriai būtų kitokie, jeigu ne 1992 metais žiauriai atsiskleidęs tautos sukomunistėjimas ir
vištakumas. Kaip atsigavo po tų rinkimų seni, ir kiek priviso , su savomis ambalistinėmis partijomis, naujų žulikų, žadėjusių tautai ištaisyti Landsbergio klaidas! O klaidos buvo baisios! Patriotiška tauta laukė iš savos valdžios tikrai sugedusios komunistinės tvarkos pataisymo, daugiau mėsos ir pigių gerų užsieninių prekių parduotuvių lentynose ( o ne po prekystaliu), o Landsbergis su savo bendrais ėmė griauti ir draskyti mūsų darbščiomis rankomis sukurtą gražią mūsų tarybų Lietuvą… Jauna autorė neprisimena tuometinio morališkai supuvusio ir dvokiančio landsbergizmo, todėl tik dabar padarė savą istorinę diagnozę…Evoliucionuojančių chameleonų ambalistų naudai.
Nustokime savo išlaikomus tarnautojus vadinti „valdžiomis” ir „valdininkais”. Baudžiava baigėsi prieš beveik 200 metų. Užteks skųstis, bėdavotis ir laukti naujo geresnio pono „valdytojo”. Atėjo metas patiems prisiimti atsakomybę už viską kas vyksta valstybėje ir pagaliau tapti demokratine, teisine Europos valstybe.
Neabejoju, kad pats ,,prisiimsi atsakomybę už viską, kas vyksta valstybėje”.
Atsakomybė prasideda tada, kai nustojama kolektyviai medituoti ties mantra „vėl išrinkome, vėl apgavo..”, „valdžia nesirūpina žmonėmis..” į suvokimą, kad „išrinktuosius” nepakanka tik išrinkti. Prižiūrėti ką „rinktieji” ten „valdžioje” veikia, tai ne demokratijos privalumas, o pareiga.
gali paaiškinti?
Jeigu bene didžiausias jos nusivylimas buvo dėl sąjūdininkų turtėjimo? Tų pačių sąjūdininkų, kurie, ištrūkę iš po Maskvos globos, skelbė ne tik nepriklausomybę, bet ir rinkos ekonomiką, konkurenciją ir privatizaciją? Tačiau tauta, budriai sekdama įvykius, dar galėjo atleisti turto vogimą komunistams (ką padarysi, jau jie tokie) , bet štai sąjūdininkams neturėjo prie delno prilipti nė šapelio! . Nori verk, nori juokis. Kiek buvo patyčių iš Landsbergio bandymų atsiimti „tvartelį”, kuomet AMB plačiais didžturio mostais dalino kairėn dešinėn 20a viešbučius ir žymiai daugiau tokio dėmesio kaip viešbutis nesulaukusio turto.
sąmoningas teršimas ar lietuvių kalbos nemokėjimas?
Ko norėti iš ponios mokslininkės, kuriai ne tiek rūpi ko ir kaip yra mokoma mokyklose, kiek mokyklų tinklo savininkės turtai.
Yra ir labai gerų minčių, ir abejotinų, ir kalbos rusicizmų.
Rusicizmų vis dėlto geriau vengti (nes kai juos vartoji, tarsi pats pasitepi klijais, kad geriau priliptų oponento klijuojama „prorusiškumo“ etiketė, kad ir kokia absurdiška ji būtų). Senelio keikti nereikėtų, nes vis dėlto jis paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, todėl Senelio keikimas yra pavojingai arti pačios Lietuvos ir jos nepriklausomybės keikimo. Anūkas Senelio nuopelnų neturi, taigi jį pabarti galima, o visokius baltcap, foxpay ir kitas neaiškias kontoras absurdiškais pavadinimais, taip pat ir visokias jų monikutes galima ir verta griežtai pabarti. Okupacijos laikotarpio kultūros labai aukštinti neverta, nes didžioji jos dalis buvo šlamštas, o jos aukštinimas pavojingai priartėja prie pačios okupacijos aukštinimo.
feedbacką, suporterių
fondososinė, bandymų nepraėjusių
Jaučio skūroje surašė tiek konservatoriškų kalčių ir klaidų , kad socdemiškai valdžia beliks tik daryti viską atbulai, kad taptų pati geriausia Lietuvos valdžia per naujausią Lietuvos storiją. Deja , iš tos pačios istorijos žinome kad 1992 metais sąjūdininkų , būsimų konservatorių, valdžios kritika iš kairės buvo tokia pat kaip šita: „reikėjo kitaip daryti!”.T.y. atbulai. Tačiau atėjo į valdžią prityrę klaidų taisytojai ir – pišš! Bet tai ambalistų netrikdė ir netrikdo: kaltas dėl visko tai juk Landsbergis! Jei kas netiki, tegu pasiklausia Kremliuje, gaus patvirtinimą.
Manau, liūdna nebus ir prie „naujos geros” valdžios ir 2025 m. Toks įspūdis, kad prieš ką nors darydami Lietuvoje, Lietuvos valdžios atstovai turi atsiklausti Lenkijos valdžios nuomonės? „…Kondratovičius kolegoms Lenkijoje pristatė Lietuvos siekius įkurti Regionų ministeriją 2024-12-30 15:50 / šaltinis: BNS, tv3 . l t . Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius viešėdamas Lenkijoje fondų ir regioninės politikos ministrei Katarzynai Pelczynskai-Naleczi pristatė Lietuvos siekius įkurti Regionų ministeriją, žadėjo remtis kaimynų patirtimi.”
Galimai nuoseklus ankstesnės politikos tęstinumas? Tai kas pasikeitė? Niekas?
Manau, ilgai laukti neteks.„Kadangi nėra valstybėje sutvarkytas reguliavimas ir mes leidžiame tokioms institucijoms, kaip Valstybinė kalbos inspekcija, manipuliuoti. Ateina tam tikrų politinių pažiūrų vadovas, kuris turėtų nešališkai dirbti. Jis vykdo įstatymą, aišku, bet įstatymas yra netobulas ir iki šiol Seimas yra neišsprendęs klausimų, kaip tokiose situacijose įstatymą taikyti. Vilniaus mieste, jei pasižiūrėsime, dekoratyvinių lentelių skirtingomis kalbomis su gatvių pavadinimais meras R. Šimašius prikabinęs vos ne kiekvienoje gatvėje“, – Eltai pasakojo R. Duchnevič.”delfi . l t /news/daily/law/teisme-vki-ir-duchnevic-gincas-inspekcija-siekia-kad-dviejuose-kaimuose-butu-panaikinti-uzrasai-lenku-kalba-120074983
Vilniaus rajono meras berods yra valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotojas, o Susiekimo ministras, dabar socialdemokratas, anksčiau berods buvo Tomaševskio partijos narys ?
O koks įstatymas yra tobulas, idealus? Valstybės tarnautojai privalo vadovautis galiojančiais įstatymais, o ne vykdyti politikierių užgaidas.
Kas gali paneigti, kad Vilniaus rajono meras, valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotojas galbūt teiks siūlymą Seimui tobulinti įstatymus ir galimai įteisinti vietovių ir gatvių pavadinimus ir nevalstybine kalba, vartoti nevalstybines kalbas valstybinėse įstaigose (žiūr. 2018 m. socialdemokratų pateiktą Tautinių mažumų įstatymo projektą)?
Manau, liūdna nebus ir prie „naujos geros” valdžios ir 2025 m. Toks įspūdis, kad prieš ką nors darydami Lietuvoje, Lietuvos valdžios atstovai turi atsiklausti Lenkijos valdžios nuomonės? „…Kondratovičius kolegoms Lenkijoje pristatė Lietuvos siekius įkurti Regionų ministeriją 2024-12-30 15:50 / šaltinis: BNS Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius viešėdamas Lenkijoje fondų ir regioninės politikos ministrei Katarzynai Pelczynskai-Naleczi pristatė Lietuvos siekius įkurti Regionų ministeriją, žadėjo remtis kaimynų patirtimi.”tv3.lt/naujiena/lietuva/kondratovicius-kolegoms-lenkijoje-pristate-lietuvos-siekius-ikurti-regionu-ministerija-n1387932
Super straipsnis, labai tiksliai apibūdinta situacija mūsų Lietuvoje. Ačiū