Manding, istorija su VST vadu ir ministre yra tik tipiškas atvejis ir atspindys to, kaip veikia mobingo sistema, kiaurai persmelkusi šią valstybę, kurioje mobingėnai, kaip reikalai jiems bepasisuktų, visuomet laimi prieš savo aukas ir ne tik sausi išlipa iš balos, bet ir įgyja dar daugiau galių.
Tarkim, kontoroje X viršininkutis Y užsisėda ant kurio nors savo pavaldinio. Motyvai čia nesvarbu – gal jaunesnis, gražesnis, tad pavydas bambą graužia, o gal kompetentingesnis ir gabesnis, tada baimė ima, kad jo fone viršininkučio darbai ir nuopelnai nenublanktų, arba žiū, aukštesni viršininkai imtų ir jį vieną dieną vietoj viršininkučio pasirinktų. Arba mobingėnas į jo vietą jau yra numatęs paskirti kokį savo draugą, partietį ar meilužę – negi leisi jam ar jai taip ilgai veltui šiltos vietos laukti? Ar dar kas nors – koks gi galų gale skirtumas?
Tada mobingėnas įjungia programą „Paversiu tavo gyvenimą pragaru” (visi sutapimai su nesenai veikusia viena tokia plačiai žinoma gyvybių gelbėjimo operacija, kaip ir tam skirta lrt laida, kaip sakoma, yra atsitiktiniai ir nerelevantiški). Tam dažnai pasitelkiami ir kiti „savi” viršininkučiai arba ištikimi pavaldiniai, padedantys mobingėnui efektyviai realizuoti užmačias aukos atžvilgiu.
Veikiama slapta, subtiliai ir kantriai. Nes jeigu mobingėnas būtų toks durnas, kad veiktų atvirai, įžūliai ir grubiai, nusižiūrėta auka ne tik greit suprastų, kas vyksta, bet ir imtųsi kontrrpriemonių bei, kas visiškai nepageidautina, lengvai gautų į rankas tokio persekiojimo įrodymų. Ne ne! Mūsų mobingėnas juk nėra toks, jis puikiai supranta, ką daro ir kaip. Tad, nuosekliai įgyvendinant planą, persekiojamajam galiausiai nebelieka nieko kito kaip tik, gelbėjant savo psichinę ir fizinę sveikatą, tiesiog pasitraukti pačiam, mobingėnui nekaltai skėsčiojant rankomis ir vartant nustebusias akeles. Tada, vat tada! jau bus galima atsilaisvinusį postą ramia sąžine atiduoti saviškiui.
O ką mobingo auka? Ji iš esmės turi tris pasirinkimus: ieškoti teisybės atitinkamose instancijose, nuryti nuoskaudą ir užsiimti kita veikla arba emigruoti.
Teisybės ieškojimas reiškia situacijos paviešinimą, o tai meta nemalonų šešėlį mobingėnui. Ir tuomet įsijungia antroji programa pavadinimu „Kerštas”.
Kaip auka drįso?!! Mesti tokius šlykščius kaltinimus mėginant suteršti vargšo, tyro ir nekalto kaip kūdikėlio užpakaliukas mobingėno skaisčiąją reputaciją!?! Negalima šito taip palikti! Reikia imtis neatidėliotinų priemonių, kad tik auka būtų galutinai pribaigta, įrašant ją į visus įmanomus „juoduosius sąrašus”, įteikiant vilko bilietą ir demonstratyviai užtrenkiant duris tolesniam teisybės ieškojimui, įskaitant prieigos prie viešosios erdvės apribojimą ir „prieštaringai vertinamo” – gal nukvakusio, neadekvataus, o gal šiaip įtartino, ar net kokio tikro valstybės priešo – asmens vardo suteikimą.
Taip auka nubaudžiama du kartus. Išėdimu ir kerštu, negalėjimu niekur pasiekti teisybės. Tiksliau, bus baudžiama visą likusį gyvenimą. Žinoma, ciniškai, išradingai, su pasimėgavimu. Tik taip, kad niekas negalėtų įrodyti persekiojimo.
Toks tas Lietuvos, paverstos Mobingėnais, teisingumas. Kaip tam anekdote.
Traukinių stotis Airijoje.
– Two tickets to Dublin please.
– Куда блин?
– Туда блин!
Pabaigai, kad neskambėtų pernelyg abstrakčiai, konkreti, nors ir ne itin reikšminga, detalė. Neseniai, kai jau nieko iš Lietuvos mokslo tarybos nebesitikėjau, nes po 2017 m. VU patirto mobingo paviešinimo staiga nustojau ten laimėti projektus, vis dėlto man paskyrė konkursinės doktorantūros vadovo vietos finansavimą. Laimėjęs projektas buvo rengtas kartu su konkrečia kandidate ir priderintas prie jos akademinių interesų, taip pat ji gerai pasirengė stojimo pokalbiui.
Atrodė, kad įstoti beliks formalumas, tačiau kur tau. Komisija, kurioje buvo ir tuomet mane iš VU išėdusi mobingėnė, po metų užgrobusi mano profesūrą, jai be ilgų kalbų skyrė žemus balus, neatsižvelgdama net į turėtas publikacijas, kurioms suteikiami papildomi balai.
Kai savo tiesioginių viršininkų paklausiau – tai ką dabar daryti? – atsakymas buvo: nieko, nes jeigu ko nors imtumeisi, tik dar labiau nukentėtum, o argi tau to reikia..?
Atestacijai į mano pareigas, šalia kitų darbų, reikia būti vadovavus nac. mokslo projektams ir turėti doktorantų. Kitaip, matyt, grės pažeminimas pareigose, nes neatitinki pareigybės kriterijų. O kaip gi juos atitikti, kai net laimėti projektai su demonstratyvia patyčia šveičiami į šiukšliadėžę?
Ir tu nieko negali padaryti, nes čia Lietuva…
