Dulce et decorum est pro Patria mori
Skaudu kažką rašyti šiandien. Ne tik dėl tada įvykusios tragedijos, taip ir likusios neatsiteista gyva žaizda, bet ir dėl to, kad sunku pripažinti, jog nesame verti tos tąnakt suspindusios aukščiausios lietuviškos dvasios apraiškos.
Atminimo ir minėjimo nomenklatūrinis užvaldymas, ta, kaip jie mėgsta ir puikiai moka, pamažu, bet patikimai, suregzta jo ciniška prichvatizacija ir alsheimerinis „subrendinimas“, išties tėra tik priedanga, slepianti nuogą faktą, kad tąkart žuvusiųjų giliausias troškimas – kad Lietuva būtų laisva ir klestinti – ne tik neišsipildė, bet ir buvo ciniškai ir įžūliai paniekintas.
Mūsų laikų gerojai (čia ne korektūros klaida) uoliai apsimetinėja tebesantys ano Sausio moraliniais paveldėtojais, tik nebegali tuo apgauti net savęs. Kitaip kam reikėtų taip karštai tai įrodinėti?
Tik ar galėjo būti kitaip? Galbūt, bet šansų ir galimybių buvo maža. Įsislaptinę nugalėjo savo tuometinius sąjungininkus ir priešininkus komunistus ir puolė tarnauti naujam šeimininkui mainais į, kaip andais perspėjo klasikas, trupinį aukso. O gal ir abiems – koks dabar skirtumas sprendžiant pagal rezultatus?
Tų dienų ir naktų dvasia, vienybė, tas laužų šilumos pakurstytas gerumas ir bendrystė, idealizmas ir svajos veikiai atsimuš į kraštutinai žiaurią tikrovę. Ir ne perėjimo iš vienos sistemos į kitą sunkumai, kuriuos visi tuomet tikėjo esant laikinais, ne kainų šuolis, krizės ar politinis nestabilumas mus sulaužė. Sakytum, buvom per maži, nepajėgėm atsispirti globaliųjų vėjų spaudimui. Buvom per naivūs ir Geležinės uždangos priversti daug ko nežinoti ir nesuprasti apie staiga atsivėrusį pasaulį. Tas tiesa, bet, pavyzdžiui, ne ką didesniems slovėnams pavyko sukurti žymiai žmogiškesnę santvarką. Tai gal priežastis mumyse pačiuose – ne tik mūsų ilgalaikėse istorinėse traumose ir įsismelkusiame rytietiškos despotijos muštre, privertusiame išsiugdyti tokias išgyvenimo strategijas, kur lietuvis lietuviui – vilkas, kur vėl ir vėl atsigamina „ponų“ ir „visų likusių runkelių“ padermės, bet ir pačioje mūsų prigimtyje? Tiksliau, toje genetinėje ir socialinėje selekcijoje, kurios pasėkoje išliko ir įsitvirtino ne geriausi ir sąžiningiausi, o labiausiai prisitaikantys prie naujų ideologinių vėjų, negailestingiausi ir klastingiausi? Ir šia prasme tie keturiolika Sausio didvyrių patenka į vieną gretą su kitais narsiausiais ir šviesiausiais mūsų tautos vaikais, kokių jau nebėra ir nebebus tarp mūsų.
Tačiau jie buvo, ir yra, nes per savo auką tapo nemirtingi, tam, kad ir šiandien primintų, kas yra išties žmogiškas gyvenimas. Kad padėtų atsispirti kasdieniam dvasios gniuždymui per nuolatinį melą, klaidinimą ir propagandinius dūmus. Kad ištiestų ranką ir sušnibždėtų ausin: nebijok ir nepasitrauk.
Be patoso ar marškinių plėšymo – žiūrėkit, koks aš šaunuolis! – bet tada, kada išties reikia atsilaikyti.
Dar galime padėkoti jiems už tai, kad, jų dėka, kova tebesitęsia. Sausio 13‐oji lyg žaibas atskiria tai, kas tikra nuo netikro. Ir suvienija savuosius. Tuos, kurie atmena, kaip buvo. Ir primena, kaip dar galėtų būti.
Ne tik juokingi, bet ir beviltiškai apgailėtini yra šiandieniniai „lietuviškos dvasios apraiškos liudytojai” tik po daugiau kaip 30 metų pastebėję, kad KGB-istiniai komunistai su „tautiniais” Brazausko komunistais, neįsislaptinę ir „Įsislaptinę nugalėjo savo tuometinius sąjungininkus ir priešininkus komunistus(iš Maskvos ar Burokevičių Jarmalavičių, Grybauskaitę… ant Maskvos komunistinės platformos) ir puolė tarnauti naujam šeimininkui ( ir kaimo kuinui seniai aišku, JAV)…”
Čepaitienė pasakoja, kad „Buvom per naivūs ir Geležinės uždangos priversti daug ko nežinoti ir nesuprasti apie staiga atsivėrusį pasaulį…” Nors komunistinė santvarka buvo gerai išstudijavusi „kapitalistę santvarką ir kapitalistinį gamybos būdą”, kurį dėstė aukštųjų mokyklų studentams „Politinėje ekonomijoje- kapitalistinis gamybos būdas”.. Matomai, Čepaitienė rimtų mokslų nesimokė arba mokėsi labai blogai, kad nežino tokių paprastų dalykų.. Nors Čepaitienė gal būt tik „apsimeta šlanga”, nes savo straipsnelyje, pateikia „pakoreguotą”, šiuolaikiškai skambantį „laisvo, demokratinio…” gyvenimo pagrindinį principą -„lietuvis lietuviui – vilkas”.. Tarybiniais laikais komunistai taip apibrėžė socialistinio ir kapitalistinio gyvenimo” principą- socialistinėje visuomenėje žmogus žmogui yra draugas, bičiulis, brolis, kapitalistinėje visuomenėje žmogus žmogui yra vilkas”.. Nelabai „patriotiškai gražu”, kad ir Čepaitienė „grąsinasi” pripažinti, kad šiandieniniame kapitalizme eilinių žmonių „laisvas, demokratinis…”, samdomų baudžiauninkų gyvenimas tik patvirtina komunistų žmonėms pasakotą „pletką ir propagandą..”
Čepaitienei – „…kova tebesitęsia. Sausio 13‐oji lyg žaibas atskiria tai, kas tikra nuo netikro…-, deja, „revoliucinių kovų” nulenktas prie žemės Lansbergis Vyckas, nė iš tolo nebuvo nei Trociu, nei Leninu.. Šiandieniniai „revoliucionieriai” yra dar labiau apgailėtini, nei buvusieji „dainuojančios, šokančios, aksominės.. revoliucijos” komunistiniai ir KGB sąjūdiniai „revoliucionieriai” 1990 ” prie apsireiškusios lietuviškos dvasios”.. Kaip ir eurosojūze skurdo nustekentus ir toliau stekenamus „savuosius” suvienyti, Čepaitienės „revoliucinis klausimas” yra daugiau nei juokingas. Daugiau kaip 30 metų mulkinti ir engti žmonės jau niekada nebebus tarybinių laikų be pramitimo, darbo….rūpesčių gyvenusių 3,7 milijonų liurbių vietoje, kuriuos, po Gorbačiovinės perestroijkos „duotų rezultatų”, buvo galima prisivilioti tuometinių „tautinių” komunistų ir sąjūdinių KGB-istų aktyvistų pasakojimais- „kaip visi gerai užgyvensime kaip Europoje, kai nešersim daugiau ruso”… Kaip ir šiandiena Lietuvoje užsilikusių runkelių geriausiu atveju gyvena 2 milijonai…
Kaip ir Čepaitienės „verti- neverti..” yra klausimas daugiau nei retorinis….
Beje, neužmirštuolę buvo užpatentavusi ta pati Monikutė, kuri ministraudama buvo savo ministerijoje uždraudusi švęsti Kalėdas ir su Žideliu į Arabiją skrido.
Tik jau nepergyvenkit, drąsuoliai, Amerika neleis pralaimėti savo sąjungininkei. Ne veltui kartu, taip vadinamame kosmose, tupi ir leidžia „čerką” linksmai su vodke ratu, atsikratę Ukrainos patriotų. Vardan demokratijos išvaduojamos, tiksliau, okupuojamos šalys ir svetimų šalių regionai. Viskas vardan laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių. Dezinformacijos propagandos pagalba valdomos masės, ypač edukuotos, vakcinuotos ir su didesnėmis pajamomis.