Šūkis, pasirinktas besikuriančio Nacionalinio Susivienijimo, galbūt ne vieną privertė lengvai krūptelėti ar net pajusti atmetimo reakciją.
Mano pirminis įspūdis, tiesa sakant, buvo gana neigiamas. Per radikalu. Per aštru. Kelia tiesiogines asociacijas su nevienareikšmiškai vertinama 1933 m. išleista to paties pavadinimo Jono Noreikos brošiūra, kurią nesunkiai galima rasti internete ir kuri, kaip žinia, atvirai ragino to meto lietuvius riboti bendrapiliečių žydų ekonominę veiklą ir perimti iniciatyvą prekyboje bei versluose, nors pats šūkio sumanytojas sakosi šios asociacijos išsyk ir neįžvelgęs…
Gal net nukreipta prieš Lietuvoje gyvenančius kitų tautų mūsų kaimynus.Taigi patiems atsidengiant šlykštiems kaltinimams ir kritikai „fašizmu“ ar „nacizmu”, kuo jau nesyk buvome pravardžiuoti konservatorių aplinkos apžvalgininkų, – tokios ir panašios abejonės kankino jaučiant ir asmeninę atsakomybę už gimstantį judėjimą, kurio viena iš steigėjų esu.
Ar šio šūkio išties reikėjo ir ką jis iš tiesų reiškia?
Toliau pasidalinsiu savo asmenine nuomone, kaip jį suprantu ir ko norėtųsi, kad šiuo mobilizaciniu šūkiu būtų pasiekta.
Pirmiausia ir svarbiausia, jei juo būtų kreipiamasi tik į etninių lietuvių bendriją, atskiriant ir atmetant visus kitus Lietuvą mylinčius, jai lojalius ir jos labui dirbančius piliečius, nesvarbu, kokios tautybės ar kilmės jie bebūtų, būčiau pirmoji, kuri kategoriškai protestuotų prieš jo naudojimą besikuriančios partijos simbolikoje.
Man, kuriai likimas lėmė vaikystę praleisti daugiakultūrėje aplinkoje, būti dvikalbe, nors ir esu etninė lietuvė, kurios tėvai ir seneliai užaugo ir gyveno tame pačiame kaime Šiaurės Aukštaitijoje, o jau suaugus įsigijus nemažai puikių ir nuoširdžių draugų bei bičiulių kitataučių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atrodo visiškai nepriimtinos ksenofobiškos, izoliacionistinės, etnocentriškos nuostatos. Tačiau šiame šūkyje „lietuvio” sąvoka iš tiesų ne susiaurina, bet priešingai, išplečia ratą tų, į kuriuos kreipiasi Nacionalinio Susivienijimo steigėjai.
„Lietuvis” čia suprantamas ne tik tradicine etnolingvistine-kultūrine, bet politine prasme, kaip teisėtas Lietuvos valstybės paveldėtojas, kūrėjas ir puoselėtojas, politinės lietuvių nacijos, įimančios į save visus geros valios Lietuvos piliečius, narys. Tai nėra vien mano interpretacija. Prof. V. Radžvilas nekartą viešai yra tai teigęs susitikimuose su visuomene, kuriuose apsilankę kitataučiai užduodavo šį klausimą.
Jei su „lietuviu” išsiaiškinome, tuomet ką reiškia „pakelk galvą”?
Mano supratimu, „pakelti galvą” galima bent trimis būdais.
Pirma, tiesiogine prasme, fiziškai. Pakeli galvą nuo savo kasdienybės pilkumos, buities rūpesčių bei vargų ir pirmiausia apsidairai aplinkui. Pamatai tai, kas tave supa, pažvelgi lyg iš šalies, atsietai. Pastebi kitus žmones, jų rūpesčius ir problemas.
Taigi, tai kvietimas išeiti iš savo automatizmų, įprastinio ego narvelio, atrasti ir pastebėti artimą, šalia esantį. Pamatyti jį ne kaip buities detalę ar prietaisą, skirtą mano gyvenimui pasilengvinti, ar bent jau nemaišyti, bet kaip unikalią būtybę su savais norais, lūkesčiais, viltimis ir baimėmis. Taipogi atsisakyti žiūrėti į kitą instrumentiškai, kaip į priešišką, nepatikimą, vien konkuruojantį ar išnaudojimui bei pajungimui teskirtą padarą.
Pakelti galvą reiškia ir atgauti savo prigimtinį orumą bei nelygstamą vertę, nesąlygojamą jokių socialinių konvencijų. Taipogi pastebėti ir pripažinti šį orumą kitiems – savo šeimai, artimiesiems, draugams, bendražygiams. Bet ne tik – visiems žmonėms. Net politiniams priešininkams. Kad ir kaip sunku būtų tai padaryti.
Atsisakyti laikyti save ir kitus „žmogiškaisiais ištekliais” – nesvarbiu ir lengvai pakeičiamu priedėliu prie visagalės Valstybės, Rinkos ar kurio kito ideologinio konstrukto.
Antra, tai raginimas išeiti toliau, anapus įprastinio kasdienybės, buitinio lygmens. Atsiverti platesnei gamtinei ir socialinei tikrovei. Tam mus supančiam gyvenimui su visa jo įvairove ir sudėtingumu. Stengtis atrasti tvarką, aiškumą ir šio gyvenimo tiesą, kuri atlieptų tavo vidinę tiesą, tą kiekviename iš mūsų glūdinčią tikrumo erdvę. Taip pat neišvengiamai, ir politikai, kaip bendrųjų, mums visiems svarbių reikalų tvarkymo menui, reikalaujančiam išmanymo, atsakomybės, sąžiningumo. Garbės. Ir moralinio autoriteto.
Kaip klystama, manant, kad tai ne man, kad neverta purvintis. Kas sakė, kad politika – tai pirmiausia purvas? Vien purvas, nuogas galios, naudos ir valdžios troškimas, lyg ji negalėtų būti kitokia – žmogiškesnė bei doresnė? Atsakinga prieš save, kitus, vaikų ateitį.
Kaip taip atsitiko, kad bėgdami nuo to nupolitinto vegetavimo, kurį mumyse taip stengėsi įdiegti, išmuštruoti ir išugdyti totalitarizmas, kad ir mūsų atmintyje jau dengęsis „žmogišku veidu”, vietoj normalybės, kurios taip troškome, mes pamažu, bet nuosekliai vėlei grįžtame ir nejučia grimstame į nenormalybės – naujosios ideologijos, atkakliai neigiančios pačią prigimtinę tikrovę – pelkę? Ar leisimės joje nugramzdinami, o gal, bandydami išsikapstyti, kartu iš jos trauksime ir kitus, ten giliau įklimpusius ir su tuo jau net širdyje susitaikiusius? Ar net nepabudusius iš ideologinio sapno?
Argi tai nėra mūsų pareiga?
Ir galiausiai, trečiasis lygmuo. Ryšys su Dangumi, Transcendencija. Labiausiai apleista ir ciniškai paneigta, net išjuokta gija, tas siūlas, jungiantis su Logosu – giliausiąja Pasaulio Prasme ir Gyvu Žodžiu. Tačiau, tik pakėlę vidines akis aukštyn, tampame pajėgūs atrasti savo misiją bei pašaukimą, kuris yra unikalus, tik mums priklausantis, ir kurio nieks, net ir panorėjęs, negalėtų iš mūsų atimti ar sunaikinti. Tad privalome tik visomis išgalėmis bandyti jį įgyvendinti. Nes nebeturime ko bijoti ir dėl ko nerimauti.
Raginimas kūnui, sielai ir dvasiai atsibusti.
Buvimas lietuviu, žinoma, tėra vienas iš mūsų savasties sandų. Anaiptol ne vienintelė tapatumo dalis ir duotybė, tačiau susiejanti mus su kitais, tam tikra čia nuo amžių gyvenančia bendrija, tad svarbi ir įšakninanti būtent šioje žemėje ir būtent po šituo dangumi, kur net debesys ypatingai skrodžia barokinių bažnyčių bokštus, įrėmindama mūsų dvasios tapsmą ir istoriškumą, susidedantį iš trapumo ir tvirtybės. Tos tvirtybės, kurios galbūt mes patys nenumanom tiek turį.
Tai ne politinė programa. Ne artimiausių veiksmų planas. Nors, žinoma, reikalingi, ir bus, ir jie.
Tai priesakas. Pirmiausia sau. Nepasiduoti. Nenusiminti. Nesileisti klaidinamam ar apgaunamam iliuzijų, garbės ir valdžios troškimo. Nepaklusti priešininkų manipuliacijoms, aplinkinių abejingumui, nesupratimui ar atmetimui, nevilties ir baimės demonams.
Vardan ko?
Ogi tik tam, kad nebūtų gėda mirties patale sau į akis pažvelgti ir sąžinės apyskaitą suvesti.
Vardan Nuotykio. Meilės ir Tiesos Nuotykio.
Tik tiek.
Daugiau apie Nacionalinį susivienijimą ČIA
Ir žmogus ir žveris, dauguma gyvulių, gyvūnų turi daug bendra. Turi keturias galūnes, po vieną galvą, daug kas kiekvienoje galūnėje po penkis pirštus ir t.t.. Daug kas, kaip ir žmogus statosi būstus, dirba, kad galėtų prasimaitinti, apsirengti arba, kaip visi gyvūnai medžioja (darbo atitikmuo). Visi maitinasi, kakoja, miega, dauginasi, augina vaikus ir t.t.. Ir tik primityvai savo vaikus suryja. Kūrinijos įvairovė rodo Kūrėjo išmonę, o tai kas bendra, rodo kad jie visi- sukurti to paties Kūrėjo. Net jeigu gyvybė atsirado taip, kaip tai traktuoja ateistai, ši, mano nuomone, psiaudo mokslą paneigia vien tik DNR būvimas. Tad kuo gi žmogus skiriasi nuo gyvūnų, juk tiek turi bendrą? Ogi tuo, kad žmogus yra ne tik vartotojas, bet ir kūrėjas. Jis turi Dvasią, jis kažkam tiki, jam kažkas yra šventa, jis vadovaujasi ne tik instinktais, kurių turi mažiau negu gyvulys, jis mąsto, daro išvadas, gali mokytis pats ir mokyti kitus, žmogui reikalinga ideologija, žmogui reikalingas dvasios penas… Tačiau tarp Kūrėjo kūrinijos yra ir tokių, kurie, nors išoriškai ir panašūs į žmones, bet turi daugiau bendra su gyvuliais negu žmonės. Visi tokie, kaip taisyklė, netiki į Dievo buvimą, jie- gryni vartotojai, jiems nereikia Tėvynės, jie nepilietiški, nors ir turi išsilavinimą liudijančius dokumentus, tačiau turi daug bendra su TV laidos „Klausimėlis” „herojais”. Tokie žmonės veda, dirba, augina vaikus, tačiau jiems svarbiau visko- pinigai, pavalgyt, pakakot, pamiegot. Šitokiais jie yra savo noru, šitokius aš prilyginu valstybės priešams. Ir tokių mūsų valstybėje- dauguma. Ir jiem ant Nacionalinio susivienijimo- nusispjaut.
Rasut, rinka nėra ideologinis konstruktas. Ji gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo radžvilų ir senmergių kal ba jo bių. To įrodymas- juodoji rinka, kuri gyvena pagal tokius pačius principus, tik nemoka valstybei mokesčių
Pakėliau galvą ir pamačiau krūvą senų marazmatikų, amžinai inkščiančių (Radžvilai, Juozaičiai ir t.t.), kurie bus viskuo nepatenkinti, net jeigu visas pasaulis šoks pagal jų dūdelę. Dar pamačiau iš visų laikraščių ir partijų išmestus žurnalistinius ir politinius nevykėlius. Taigi sakau sau: „AČIŪ, NE.”
Mano asmenine nuomone radikaliai geresnis šūkis, visgi, būtų toks „Pakelk galvą, Lietuvos pilieti!“.
Ir pavardinsiu keletą argumentų link to:
1. Žodis „pilietis“ turi ir neformalią reikšmę. Pvz. žodis „pilietis“ savyje turi daugiau, nei frazė „asmuo turintis Lt pilietybės dokumentą“. Šį dokumentą turintis asmuo gali būti ir galvažudys, bet realus pilietis (ir su realiu piliečio turiniu) niekada tuo pačiu metu nebus ir antipilietis (antipilietiškas).
Ir t.t.
2. Tikru Lt piliečiu (iš principo) gali būti bet kokios tautybės asmuo.
3. Tik „pilietiški piliečiai“ gali kurti bendruomenišką valstybę. Gi, „atomizuoti ale lietuviai“ gali sukurti tik „3 milijonus atomizuotų mikroLietuvų“, kurios tarpusavyje sunkiai ras bendrą kalbą.
Ir t.t.
4. Toks šūkis (tariamai ar realiai) nepriešintų skirtingų tautybių (lojalių ir t.t.) piliečių Lietuvos viduje. Ir t.t.
5. Pagal žodžio „piliečiai“ neformalųjį turinį jie kurtų privalomai bendruomenišką valstybę. Pvz. gerovės valstybę – ne laukinio kapitalizmo valstybę (kas yra „atomizuotų lietuvių“ prerogatyva).
Ir t.t.
6. …