Rasa Čepaitienė. Paprastas chamizmas

Kai premjerė nuvažiavo oficialaus vizito į Vatikaną, daugelis, matyt, kilstelėjo antakius pamatę susitikimo su popiežiumi nuotraukas ir tą keistą griežto protokolo laikymosi ir kartu nesilaikymo hibridą – vienplaukę Šimonytę ilga juoda suknele. Jau tuomet kilo klausimų bei neprietelių paleistų juokelių apie jos gebėjimą orientuotis situacijoje ir tikrąją lytį.

Dabar gi, po vizito į JAE, šie juokeliai virto kone sardonišku juoku, net kandžiomis dažnutėmis, kuriose buvo suabejota ne tik premjerės skoniu, bet ir tuo, ar ji išvis turi ką apsirengti.

Nors, žinia, šis klausimas dažnai moteriai iškyla ryte sustingus prie tiutinte pritiutintos drabužių spintos nebeužsiveriančiom durelėm, tačiau mums čia svarbesnis kitas klausimas. Ar šie du užsienyje įvykę etiketo konfūzai tėra atsitiktinumas (bet tuomet turėtų lėkti protokolo tarnybos funkcionierių galvos), ar sąmoninga premjerės pozicija, net savotiškas rūbais išreiškiamas politinis pareiškimas nepaisyti priimančios šalies papročių ir rengtis bei elgtis kaip jai pačiai patogiau?

Abiem atvejais akivaizdi kultūrinio jautrumo aplinkai ir susitikimo dalyviams stoka (čia palieku nuošaly kitus klausimus apie Dubajuje sukirstų pusryčių kainą – negi šeimininkai nepavaišino arba buvo užsakytas viešbutis be įskaičiuotų pusryčių? – nors dar pamename anoje kadencijoje kotletus užsienyje valgiusį ministrą, kuriam tie kotletai, ir būtent dabartinių valdančiųjų dėka, ilgam atsirūgo). O tai apnuogina ir išryškina faktą, kurį mes ir taip seniai žinome – panelei Šimonytei ir jos ministrų kabinetui apskritai nebūdinga atsižvelgti į kitus žmones, jų lūkesčius ir rūpesčius, aišku, jei pastarieji nepriklauso savųjų ratui.

Kultūrinės empatijos, žinojimo, kaip elgtis tam tikrose situacijose ir tam tikruose kontekstuose stoka, kaip ir atsainumas šiems kontekstams arba net sąmoningas įžūlus jų nepaisymas labiau asocijuojasi su neišprusimo, tarpkultūrinio jautrumo ir elementaraus takto trūkumu. Kitaip tariant, su paprastu chamizmu.

Terminas, kaip žinia, kilęs iš Senojo Testamento, kur vienas iš Nojaus sūnų yra prakeikiamas už tai, kad nubėgęs broliams pliauškė apie girtą ir apsinuoginusį užmigusį tėvą. Bendrine tapusi sąvoka ir atspindi visą puokštę aukščiau išvardintų savybių, svarbiausia kurių būtų nepagarba kitiems ir savęs iškėlimas virš jų.

Kaip čia neprisiminus kito didaus literatūros kūrinio – M. Bulgakovo „Šuns širdies”, kur profesorius Preobraženskis susiduria su į jo butą įsiveržusia bolševikėlių gauja ir mandagiai paprašo jų patalpoje nusiimti galvos apdangalus, išskyrus vieną asabą, kurią išsiaiškina esant moteriškos lyties.

Tačiau už šių, atrodytų, buitinių, akibrokštų slypi žymiai gilesnės problemos. Chamai nesupranta kultūros ženklų ir simbolių dėl išsilavinimo stokos, arba, net ir suprasdami, tyčiojasi iš jų ir siekia sunaikinti, įsivaizduodami esą pranašesni už „tas senienas”.

Chamai pripažįsta tik jėgą, daugiau jėgos, todėl džiūgauja galėdami kitus žeminti ir engti, patyčiai krauti jiems nepakeliamas naštas, kurių patys nė neketina nešti. Jie, lyg tas tigro Šerchano prielypa šakalas, mėgsta erzinti ir slapčia kandžioti didesnius už save žvėris, vis pasidairydami į savo šeimininką, ar gerai, ar tam tai patinka. Tačiau tuoj pat neria į krūmus, kai tik horizonte pasirodo kitas stambus plėšrūnas, o šeimininko šalia nėra.

Nejaugi chamizmas yra raktas, kuriuo galima būtų atrakinti ir mūsų dabartinių valdančiųjų vykdomą vidaus ir užsienio politiką? Su visais tais „karstelių mokesčiais”, „pečiais už laisvę” ir rovimaisi muštis su keliais didesniais kaimynais ir net nekaimynais išsyk?

Mano klasiokas, anksčiau buvęs gana aukštu valdininku, o dabar užsiimantis privačiu verslu, dažnokai turi reikalų su biurokratais. Jis minėjo pastaruoju metu valdžios koridoriuose pastebintis itin išaugusį nesiskaitymo su klientais lygį. Kaip niekad iki tol kad ir smulkiausi valdininkėliai jau leidžia sau demonstruoti chamo manieras ir cinišką santykį su lankytojais. Profesiškai išsiugdę gerą uoslę viršininkų nuotaikoms, jie puikiai junta pasikeitusią atmosferą ir leidimą nebaudžiamumui.

O mums belieka guostis, kad ir tai praeis, kada nors baigtis. Ko daugiau laukti šalyje, kur išsilavinimo statusas jau suteikiamas ne už žinias ir gebėjimus, o už uolumą susišaunant dozę arba už rūpestį vienintelės teisingos kalbos ir „tikėjimo mokslu” puoselėjimu universitetuose ir darbo kolektyvuose?

Purvinas telniažkas, smirdančią machorką ir spjaudymą ant parketo keičia „žinomų žmonių” pamokymai, kaip gyventi ir ką vartoti. Tačiau kodėl tad ore taip ir lieka niekaip neišsivadintis atrūgų dvokas, sklindantis iš didžiosios žiniasklaidos, gero tono ženklu laikančios kuo išmoningesnes patyčias iš Prezidento, ir politikų, demonstratyviai nepaisančių eilinių piliečių interesų, kiršinančių ir skaldančių visuomenę?

Žuvis pūva nuo galvos, o valstybė – nuo chamų, užsirioglinusių į juos ryškiai pranokstančias vietas, savo kiauliškas manieras ir supratimą apie tai „kaip tvarkyti reikalus” dauginančių neįtikėtinu greičiu ir mastu. Jie net nesuvoks, kas negerai ir kur čia bėda, kitą vertindami per savo chamizmo prizmę matys tik bjaurastį ir godulį.

Nebūkime chamais.