Pirma diena
Tai buvo, atrodytų, dar taip neseniai, tik pernai, birželį. Rengėme išleistuvių šventę mokyklą baigiantiems mūsų vaikams. Kaip dažnai anksčiau, susivienijome abi klasės, visi, tiek „specialiukai“, tiek ir „lavinamukai“.
Vietos ir laiko derinimas, dažni tėvelių skambučiai ir laiškai šventės organizavimo reikalais. Pasiruošimas buvo gana intensyvus, o man nejučia teko šventės koordinatorės vaidmuo.
Ir štai ta diena atėjo. Klegėdami keliais ekipažais smagiai patraukėme į sodybą Vilniaus rajone, kuria maloniai leido nemokamai pasinaudoti užmiesčio turizmu besiverčianti draugė. Mokytojų kalbos, privertusios prajukti ir nubraukti graudulio ašarą, jaukaus židinio spragsėjimas, kažkaip iškart susistygavusi maisto ruoša, lydima ramių tėvų pokalbių, vaikams neįkyriai besitrinant aplink, visa tai nejučia sukūrė ypatingą atmosferą. Kuri veikiai leido pasijusti su nedažnai ar dar tik pirmąsyk matomais žmonėmis lyg su seserimis ir broliais, į kasdienybę įnešė kažką stebėtinai harmoningo ir sakralaus. Mus suvienijo ta pati bėda ar dovana, įsprausta vienų vaikų veiduose, o kitų – gestuose, nerišliame kalbėjime, žvilgsnyje.
Juos ypač pradžiugino avytės, sūpynės, žvejyba čia pat telkšančiame tvenkinyje, du draugiškai pasitikę namų kudliai, ponis ir žirgai… Taip, žirgai. Buvo net ir trenerė, pasirengusi padėti mūsų vaikams užsėsti ant specialiai parinkto romesnio įspūdingo ūgio ilgakaklio ristūno. Žinoma, ne visi išdrįso jį iškart net paglostyti, jau nekalbant apie pasijodinėjimą. Tiesa, vienas, berods tai buvo Adomas, pasiryžo, bet pusiaukelėje kažko persigandęs įstrigo ir galiausiai atsisakė bandyti užsėsti. Tada ledus ryžtingai ėmėsi laužti maniškis – bepigu, buvęs Kurtuvėnų žirgyno dažnas svečias, morkų arkliukams dalintojas, patyręs Širmutės raitelis… Po jo apeito rato jau įsidrąsino ir kiti, pajodinėjo net kelios mokytojos.
Buvo ir šeima, kurios berniuką daugelis matė pirmą kartą, nes mūsų šaunioji mokytoja Laima jį mokino namuose ir jis tik formaliai priklausė klasei. Keturiolikmetis, ūgiu ir išvaizda veikiau primenantis septynmetį. Kurio diagnozė susidaro iš tiek sudėtingų terminų ir požymių, kad jo mama kažkada pokalbyje pavargo juos net vardint… Kurio priežiūra reikalauja nepaliaujamų sekinančių pastangų, o gyvenimo laikas vis labiau tirpsta… Savotišku gerkliniu balsu kalbantis normalaus intelekto, bet dėl savo ligos nulemto „naminio“ gyvenimo būdo keistokas ir regimai perlepintas vaikis, susmukęs kone lėlių vežimėlyje. Kuris, pamatęs savo sveiką sesutę jojant, matyt, užpavydėjo ir užsimanė žūtbūt irgi pabandyti. Trumpai pasitarę tėvai nusprendė vis dėlto jam tai leisti, nes kitaip, matyt, būtų grėsęs rimtas skandalas…
Ir štai trenerės vedamu žirgu, iš už nugaros tėvo prilaikomas, jis padaro savo ratą. Triumfo ratą. Stovime užgniaužę kvapą, su gniužulu gerklėje. Kai kurių skruostais ritasi taip ir likusios nenubrauktos ašaros…
Antra (kita) diena
Kažkodėl prieš posėdį žiauriai jaudinuosi. Bandau save raminti, įtikinti, kad viskas bus gerai. Kad tai turės tik moralinės vertės, nes sprendimas išeiti jau priimtas. Kad jie atidžiai perskaitė mano raštą, išstudijavo pateiktus įrodymus. Tikiu jų sąžiningumu ir bešališkumu. Jaunas teisininkas, naujasis VU akademinės etikos komisijos pirmininkas, maloniai leidžia man pasisakyti. Pradėjus kalbą į Senato salę įsiveržia pavėlavęs komisijos narys, garsus mokslo biurokratas, dabartinės švietimo ministrės patarėjas. Atsiprašęs klesteli šalia. Man bandant tęsti bemat pertraukia riksmu: „Melagė!“
Esu mačius šį poną anksčiau gal kokį kartą kitą, bet niekad neteko bendrauti. Sutrinku. Chemijos profesoriaus išankstinis angažuotumas nekelia abejonių, tačiau koks jo šaltinis, lieka tik spėlioti… Komisijos pirmininkas jį imasi raminti, prašo manęs tęsti. Man nespėjus ištarti nė keleto žodžių vėl esu apšaukiama melage, nors tokia nesijaučiu ir man visa tai pasirodo taip absurdiška, kad net nesumoju, ką į tai atsakyti. Nerišliai skubu baigti.
Suteikiamas žodis atsakovams. Viena jų nedalyvauja, yra pateikusi savo atsakymus raštu, bet jų man kažkodėl niekas prieš posėdį nepersiuntė. Laimei, leidžia skaityti nuo kompiuterio ekrano. Į kiekvieną punktą pateikiu kontrargumentus, jie, tikiuosi, turėtų juos įtikinti. Tuomet atsistoja antrasis iš mano kursą įžūliai pasisavinusių kolegų, prodekanas. Pas mane rašęs magistrinį darbą. Su kuriuo visada puikiai sutardavome. Kuris nesyk yra lankęsis pas mane namuose. Ne vieną kartą esam viens kitam padėję. Netikiu savo ausimis.
Gal per naivumą, o gal ir tyčia prasitaria, kad visi jie – ir šoumeniškasis katedros vedėjas, mano disertacijos vadovas, ir kiti prodekanai – kartu ieškoję ant manęs kompromato. Išgirstu, kad aš esą nepagarbiai elgiuosi su studentais, juos žeminu.
Mojuojama neva tai įrodančiais keliolikos metų senumo studentų atsiliepimais, kuriuose kaltinančiu tonu pateikta neigiamų vertinimų statistinė imtis tokia menka, kad priverčia komisijos narį, žinomą sociologą, į prodekaną atsisukti su visa kėde ir imti ji egzaminuoti lyg kokį fuksą. Lengviau atsikvėpiu.
Sveikas protas nugalės. Man nereikia aiškintis ar teisintis, nes tai pernelyg absurdiška ir niekinga. Juk jie tai permato. Turėtų matyti. Juk sociologas tai pamatė. Tik gelia širdį dėl mokinio ir draugo išdavystės, jo atviro ir įžūlaus melo. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta tyčia, anai pusei atsiuntus būtent jį, kad dar labiau pažemintų ir įskaudintų.
Po kelių savaičių sulaukiu rašto. Komisija nusprendusi reikalą persiųsti atgal į fakultetą. Taigi, banaliai nusiplauti. Nusvyra rankos…
…………………………………
Veikiausiai niekad anksčiau neteko patirti, kad per tokį trumpą laiką, tas dvi dienas, taip prikišamai ryškiai atsiskleistų ir žmogaus sielos didybė, ir menkystė…
Dabar, kai žmonės piktinasi antstolių siautėjimu, Lietuvos mišku plynu iškirtimu ir t.t., ta ant kiekvieno kampo įžūliai kvatojančia ir mums į akis besivaipančia neteisybe, kodėl mes nepajėgiam pasipriešinti, susivienyti ir tėkšti jai per snukį? Nors mūsų moralinis kompasas dar lyg ir nevisai sukiužęs…
Tikriausiai daug kas prisimena pasaką apie varles, įkritusias į pieno puodynes. Viena kovojo iki galo ir atkakliai mindama letenėlėmis sugebėjo sumušti sviesto gabalą, ant kurio pasilypėjusi iššoko lauk. Kita gi, kiek pasikapsčiusi, pasidavė, nuėjo dugnan… Psichologai kalba apie išmoktą bejėgiškumą.
Išties XX a., pasipriešinimo žiauraus ir demonstratyvaus slopinimo, represijų baimės ir ilgametės totalitarizmo patirtys buvo puiki bejėgiškumo ir prisitaikymo mokykla. Tačiau net jei nesijauti bejėgis, bandai kovoti, dabartinė sistema greitai pastatys tave į vietą. Privers pasijusti bejėgiu, kvaileliu, kuriam užteko durnumo bandyti išsišokti su savo „teisybe“. Už tai demonstratyviai nubaus, apspjaus, išsišaipys, kad praeitų noras ateityje bandyti pakartot.
Bet to berniuko ant žirgo prisiminimas liudija, kad nesam tokie bejėgiai nevykėliai. Jei mus paremia mylinčio Tėvo rankos, draugų palaikymas… Jei išdrįstame nepasiduoti.
