Niumz, ir kurgi mūsų pažangiųjų istorikų keliamas triukšmas, kad neprofesionalas, šiaip poetas, leidžia sau taip laisvai samprotauti istorinėmis temomis, dargi priveldamas tiek atvirų nesąmonių ir klaidų?
Ir ne šiaip samprotauti, bet ir pasisvaidyti rimtais epitetais bei kaltinimais keliems XX a. vidurio veikėjams. Prisiminkim, kaip jie dar visai neseniai puolė vieną tokį inžinierių-žurnalistą, daug rašantį apie šį laikotarpį, arba kitą tokį geologą – už neprofesionalumą, neteisingus vertinimus, iš piršto laužtus… šaltinius.
Įdomiai išeina. Kai apie šiuos įvykius ir asmenis prabyla viešųjų ryšių specialistė, dramaturgas, klounas, sovietinė tardytoja, nūnai persikvalifikavusi į prestižinę advokatę – viskas gerai, klausimų ir priekaištų jiems nekyla. Na, nebent kyla vienam kitam „ne tos stovyklos” ir dažniausiai į didžiuosius ekranus bei eterį neįsileidžiamam istorikui.
Ponas poetas, žinoma, itin galantiškas, iškart puolantis į pagalbą, vos tik pamato kokią skriaudžiamą ir kamputyje tyliai nuoskaudos ašarą braukiančią moteriškę. Kaip gi nepadėsi?
Kas, kad jos knygos galiniame viršelyje įdėta suklastota nuotrauka. Negi tai šauniajam džentelmenui sutrukdys ją pagirti už istorinės tiesos atskleidimo pastangas?
Spėčiau, pastarasis „išstojimas” irgi susijęs su moters gynimu. Kitos, bet koks tarp jų panašumas! Jos abi tik viešai „išreiškė abejones” kai kurių laisvės kovotojų moraliniu tyrumu, tik „iškėlė klausimus.”
Ir štai bemat sulaukė visokių pseudopatriotų įniršio, puolimo, persekiojimų… Baisu. Tad mūsų poetas, nepaisydamas silpstančių jėgų, ir skuba tarti savo svarų žodį, kas, kad paremtą nuoširdžiu prasitarimu: „nesu įsigilinęs į tą istoriją…, bet… smerkiu”!
Kaip tai primena liberaliąją Rusijos publiką, viešuosius intelektualus, drįstančius taip atvirai ir narsiai kritikuoti Putiną, kurie, kai tik kalba pasisuka apie „Holokaustą Baltijos šalyse”, kažkodėl ima ūnisonu pūsti tos pačios Kremliaus propagandos dūdelę apie „pribaltų” vengimą prisiimti amžiną ir nenuplaunamą kaltę, tuo pačiu nuožmiai persekiojant bandančius tą nepatogią istorinę tiesą atskleisti…
Bandymas savalaikis, tik skaitytojai kažkodėl jau nebe tie… Jie neskuba žavėtis ir ploti, kaip kad poetas buvo įpratęs iki šiol. Jiems kyla klausimų. Jie prisimena ne tik poeto tėvelio laikyseną laikotarpiu, apie kurį dabar samprotauja mūsų iškilusis intelektualas, bet ir stebisi, kodėl, taip aštriai ir tiesiai priekaištaudamas laisvės kovotojams dėl sąžinės trūkumo, T.Venclova panašių klausimų neužduoda savo tėvo ir jo bičiulių atžvilgiu? Jie dalinasi gandais ir spėliojimais apie paties poeto „disidentystės” pagrįstumą. Jie, o siaube, nebetiki jo nuoširdumu, teise ir autoritetu mus moralizuoti bei auklėti.
Bet svarbiausia šiame interviu net ne tai. Net ne atviros interviu davėjo simpatijos JAV demokratams, nė žodeliu neužsimenant apie jų vaidmenį riaušių, nusiritusių per šalį ir teberusenančių, kėlime. Svarbiausia kitkas.
Mintis, sąmoningai ar ne, redakcijos pasirinkta šio interviu antraštei. Ginti Tėvynės neverta, neestetiška, žiauru. Kraujas, žudynės, prievarta – fui, kam to reikia, jeigu galima tyliai, gražiai, ramiai ir patogiai su priešu susitarti?
Kaip kad poeto tėvelis ir jo bendražygiai, iškilūs to meto intelektualai ir menininkai, gražiai ir estetiškai susitarė 1940-aisiais.
Kas, kad po to nelabai gražiai išėjo, jie gi dėl to nekalti. Tad apie tai ir nekalbėkim… Kaip dainuojama vienoje užstalės dainoje: kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblės…\
T.Venclovos interrviu ČIA
Tik, visa tai perskaičius, kažkodėl norisi susirasti ne garbiojo poeto kūrybos eiles, o netokį pažangų ir modernų, netgi visai atsilikusį ir nebeaktualų Maironį:
Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
O neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės!
Obuolys nuo obels toli nenurieda. Senolių išmintis ir gamta neklysta ir neklaidina. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: stribvaikiai eina stirbų takais, partiazanų vaikai – partizanų.
kritikos vertas straipsnis
Istoriją, praeitį kiekvienas suvokia savaip. O šis straipsnis ir jo komentarai yra siekis sumenkinti T. Venclovos, „Žaliųjų ” autoriaus suvokimą ir primesti savo suvokimą skaitytojams,
Nelabai tikiu kad pats supratai ką čia parašei.
Šiais laikais – visų lygybių, teisių ir laisvių laikais – jei pasakytum, ką iš tiesų galvoji apie šiuos laikus ir jų herojus, tavo lygybė, teisės ir laisvės būtų pakartos, sudegintos, sušaudytos, giljotinuotos, užlygintos ir užbertos kalkėmis.
Šaunuolis, Pauliau! Puikus tavo komentaras! Ačiū Rasai Čepaitienei už gerą straipsnį.
slykstu ziuret i sita sudmali , meslo gabala
Kažkada buvau T. Venclovos gerbėjas, bet po to kai jis vienoj laidoje su pykčiu pradėjo ginti dėmesio neverta dramaturgą, kuris savo rašliavoje knygoje žali išniekino partizanus, išvadino lietuvius žydšaudžiais, Facebooke prievartavo lietuvius dalyvauti Molėtų eitynėse,o tuos kurie neidavo išvadino buduliais. Labai keista kodėl ponas T.Venclova savo tėvą ir kitus tarybinius koloborantus laiko vos ne didvyriais,o žmonės kovojusius prieš okupantus, vos ne niekina.