Rasa Čepaitienė. Visa ta bakchanalija pagaliau baigsis. Ir tada lėlėms maža nepasirodys

Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas….

Kaip saldu buvo ramiai užmigti ir žvaliai pabusti ryte, žinant, kad visų laikų geriausia LRV buvo, yra ir bus!
O jei rimtai, mums suvaidintas nevykėliškas politikos spektaklis, kuriuo mažai kas nuoširdžiai patikėjo, atskleidė keletą labai svarbių dalykų.

Tai, kad, deja, teks liautis švęsti Kovo 11-ąją kaip atkurtosios Lietuvos Respublikos dieną. Lietuva nebėra nei demokratinė, nei respublika, nei valstybė galų gale. Tai gerokai pakiužęs, tik iš išorės kiek patiuninguotas žiguliukas, vairuojamas nuo užpakalinės sėdynės, kurio priekyje pasodintos už virvučių tampomos marionetės inirtingai imituoja politiką ir buvimą politikais. Jis lekia nežinia kur, arba tiksliau, – į įsivaizduojamą šviesų vieno tokio Anūko rytojų. O kelkraštyje einantys pėstieji džiugiai apduodami kelio dulkėmis ar drumzlėtu balų vandeniu ir gali tik bejėgiškai grūmoti pavimui.

Šiam tikslui aukojama viskas – padorumas, garbė, atmintis, sąžinės likučiai, pagaliau sveikas protas. Jau nekalbant apie Lietuvą ir jos piliečių dabartį bei ateitį.

Paniekos ir pasibjaurėjimo, kuriuos nuo šiol visiems, išskyrus gerai šeriamus ir uoliai lojančius dvaršunius, kels šitie žmogos, kad ir kaip naiviai jie tikėtųsi to išvengti, jau nebeužgoš nei ofšorinių sąskaitų skaičiukų šiluma, nei buitinis perteklius, nei murkdymosi mele ir intrigose keliamas malonumas, nei valdžios svaigulys. Žlugo mitas apie išmintingąjį Profesorių, patį vieną sugriovusį „blogio imperiją” ir išvedusį Lietuvą į laisvės ir klestėjimo karalystę. Ši didinga, nors ir apgavikiška, vizija sudūžta atsitrenkusi į šeimyninį uabėlį, kurio išlaikymui ir klestėjimui dabar yra nukreipti finansiniai ir žmogiškieji nustekenamos valstybės resursai.

Įsteigtas režimas, kurio devizą „Moralė – ne šio pasaulio dimensija”, kaip žinia, sukūrė tuometinis pišo viršininkas. Tai nuostata, kuria grįstas visas jų valdymas ir visos „vertybės”, už kurias jie kovos iki paskutinio mūsų cento ar kraujo lašo. Tačiau jeigu ne šio, tai gal bent ano pasaulio, apie kurio egzistavimą jie nė nenorėtų prisiminti?

Sąjūdis, didingai svajojęs apie Lietuvą be nomeklatūrinių privilegijų, korupcijos ir nekompetencijos, evoliucionavo į TAI…? Ir, kaip pasakė vienas mano draugas, dėl šito esame kalti visi – ir tie, kurie nesikišome, tylėjome, nes taip buvo patogiau, ir tie, kurie kolaboravome su šituo šėtonytišku režimu.

Visoms modernioms valstybėms, nepaisant jų politinio režimo tipo, būdingi vidiniai prieštaravimai, kylantys iš dominuojančios ideologijos ypatumų ir tampantys potencialaus nestabilumo šaltiniu. Šį paradoksą pirmasis knygoje „Modernios visuomenės politinės formos“ aprašė prancūzų politinis filosofas Claudas Lefortas. Jo esmė – bet kurios modernios valstybės, nesvarbu, totalitarinės, autoritarinės ar demokratinės, ideologijoje atsiranda neišvengiamas atotrūkis tarp dominuojančio ideologinio diskurso ir jo įgyvendinimo praktikų.

Tam, kad valstybės valdymą vaizduotų kaip legitimų, ideologiniam diskursui nuolat tenka apeliuoti į kažkokią objektyvią, abejonių nekeliančią tiesą. Ši tiesa egzistuoja anapus ideologinio diskurso, todėl nėra jam pavaldi. Tai reiškia, kad ideologinis diskursas negali jos nei kvestionuoti, nei pagrįstai įrodyti. Tai, Leforto nuomone, bet kurios valstybės struktūrą daro nestabilia ir gali anksčiau ar vėliau atvesti prie ideologijos krizės, o tai reiškia, kad ir prie valstybės valdymo legitimumo krizės.

Tačiau šį paradoksą kažkuriam laikui pajėgi uždengti galios valdytojo (master of power) figūra, įpinta į ideologinį diskursą ir pasižyminti tuo, kad ji vienintelė neva disponuoja asmeniniu objektyvios tiesos pažinimu ir savimi liudija, kad ši tiesa išties teisinga. Šis politikos subjektas sistemoje užima unikalią padėtį – jis lyg ir atsiranda anapus „ideologinio diskurso“, iš kur tampa pajėgus vertinti bet kurių ideologinių teiginių atitikimą objektyviai tiesai, tačiau, tuo atveju, jeigu tokia ideologinio diskurso valdančioji figūra išnyksta, Leforto paradokso nebėra kam pridengti, ir visi vidiniai prieštaravimai ima vis labiau matytis, kas gali vesti prie palaipsnio ideologijos pokyčio, o galiausiai, ir apskritai prie valdžios teisėtumo krizės.

Manau, suprantate, kur lenkiu, įterpdama šią sausos politologijos pastraipą?

Svarbiausia, kad vakar buvo pasitikrinta, ar galios valdytojas vis dar yra stiprus ir įtakingas tiek, kad priverstų marionetes šokti kaip jam reikia. Pasirodo, vis dar gali, valio. Tačiau mums gera žinia ta, kad jis irgi nėra nemirtingas ir ateis diena, kai visa ta bakchanalija pagaliau baigsis. Subyrės kaip kortų namelis. Ir tada lėlėms maža nepasirodys.