Rasa Karmazaitė. Karališkas lobis: Kaip tikrasis atradėjas buvo paliktas už borto

Po mano žurnalistinio tyrimo ir atkaklių paklausimų Vilniaus arkivyskupijai įvyko stebuklas – Bažnyčios tarnai nebegalėjo ilgiau slėpti, kad Vilniaus Katedros požemiuose yra rasta slaptavietė su Lietuvos ir Lenkijos karalių insignijomis. Jie rengs spaudos konferenciją, kurioje skelbs apie slaptavietės atradimą.

[Sausio 6 d. spaudos konferencija buvo surengta, – Alkas.lt]:

Nors lobyno vieta, kaip rašiau savo tyrime, buvo rasta anksčiau, visgi tai džiugi žinia. Neįkainojamos vertybės, kurios daug metų gulėjo slaptavietėje, bus parodytos. Jos turėtų priklausyti valstybei ir tautai. Jų niekas negali savintis, nors tokių apraiškų buvo.

Kultūros paveldo departamento specialistai ir Istorijos instituto mokslininkai ilgai beldėsi į Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybą, kuriai vadovauja buvęs jaunųjų konservatorių lyderis Mykolas Juozapavičius, bet vis – kaip į sieną. Į mano klausimus jis tada atsakė miglotai ir menkino tikrąjį slaptavietės atradėją – jauną istorijos tyrinėtoją Saulių Poderį.

Siunčiau klausimus ir arkivyskupui Gintarui Grušui – jis vis buvo užsiėmęs, nors jo atstovė žadėjo, kad po sausio 6 dienos atsakys. Tai šiandien į mano klausimus arkivyskupas turbūt ir atsakys viešai. O gal kartu su kitais spaudos konferencijos dalyviais rampų šviesoje nekukliai prisiims garbę dėl lobyno atradimo? Juk tai didinga akimirka – priešais TV kameras paskelbti apie istorinį atradimą ir pasišildyti šlovės spinduliuose.

Visgi tai nėra visiškai sąžininga, nes į spaudos konferenciją nepakviestas tikrasis atradėjas. „Esu paliktas už borto“, – ką tik atsakė Saulius, kai paklausiau, ar ten dalyvaus. Jo praeityje būta klystkelio, bet meskite akmenį tie, kas – be nuodėmės.

Būtent Saulius padarė tai, ko niekas kitas nesiėmė ar nedrįso – aktyviai ieškojo, kur yra Lietuvos valdovų vertybės, kurios buvo prarastos 1939 m., tikėtina, slepiant jas nuo artėjančio karo ir išgrobstymo.

Saulius rado numanomą lobyno vietą požemiuose po paieškų archyvuose, išlikusių Katedros brėžinių palyginimų, suradęs ir išklausęs to laikmečio Katedros patarnautojo liudijimą. Jaunas tyrinėtojas tam pašventė daug metų, tai negi bandys garbę prisiimti kiti?

Aš žinau, kur lobyno vieta – Saulius ją buvo parodęs dar lapkritį, o pats žinojo ją kur kas ilgiau. Jis rašė laiškus tuometei premjerei, prezidentui ir kitiems, bet politikai nė piršto nepajudino, nes, matyt, buvo užsiėmę politinėmis kovomis ir intrigomis.

„Manimi niekas netiki“, – tada man pasiguodė jaunasis atradėjas. Bet aš juo patikėjau. Apsilankėme Katedros požemiuose ir viską paskelbiau. Tas straipsnis kai kam buvo labai neparankus. Po to iš mus lydėjusio gido Donato Jokūbaičio buvo atimta akreditacija vesti ekskursijas visose Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijose. Tai Donatas vertino kaip kerštą.

Bet jūs matote unikalų video, kuris yra įrodymas, kad lobyną atrado ne tie įtakingi ponai, kur šiandien kalbės priešais TV kameras, o jaunas atradėjas.

Vaizdo įrašas darytas per skylutę rūsyje įkišus ploną zondą. Ten gali būti Aleksandro Jogailaičio, Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės insignijos (jos buvo rastos 1931 m., bet vėliau dingo).

O gal ten yra ir Vytautą Didįjį menančių daiktų? Ne vienas šaltinis man sakė, kad jo palaikai turėtų būti Katedroje, tik vieta nežinoma arba specialiai slepiama. Juk Vytautas – tautos galybės simbolis.

Bet kuriuo atveju atrastos valdovų vertybės yra labai reikšmingos Lietuvai. Neabejotinai – ir visai mūsų tautai, kuri turi kuo didžiuotis.

PAPILDYTA:

Per spaudos konferenciją Vilniaus arkivyskupijos ekonomas sakė, kad neva sudarė sąlygas tyrimams vykdyti. Sudarė sąlygas atvykusiems kitos šalies tyrinėtojams – lenkams, kurie tyrė dvi naktis, bet nieko nerado. O Lietuvos Istorijos instituto mokslininkams ir mūsų kultūros paveldo specialistams leidimo nedavė, nors jie ilgai prašė ir raštu, ir telefonu.

Ekonomas viešai teigė nieko nežinojęs apie Sauliaus atradimą, tačiau spalio 9 d. posėdis buvo surengtas būtent po to, kai Saulius valstybės institucijų vadovams išsiuntinėjo pranešimą apie atrastą lobyno slaptavietę ir kas joje gali būti. Jis bendravo ir su bažnytinio paveldo muziejaus direktore (ponia buvo konferencijoje), ji irgi žinojo, kad atrasta slaptavietė, tai ko tylėjo?

Per konferenciją arkivyskupijos atstovai užsiminė, kad jiems rasti karališkas vertybes neva padėjo liudininkas, bet neatsakė į klausimą, kas jis yra. O liudininką rado ir su juo bendravo Saulius.

Tai sūnus lenko, kuris praeityje dirbo patarnautoju Vilniaus Katedroje ir kuris sūnui paliko įrašytą liudijimą, kaip slėpė vertybes.

Taigi ši karališkų insignijų atradimo istorija – tai pavyzdys, kaip būna, kai sunkiausią darbą atlieka vieni, o visus nuopelnus prisiima kiti.