Rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis: Ne pinigai laimi prezidento rinkimus

Laukiu nesulaukiu, kada prezidento rinkimuose kandidatuojantis Sąjūdžio pirmeivis Arvydas JUOZAITIS pasirodys LRT televizijoje ir šiame neoliberalų forposte nuskambės čia niekada neskambėję žodžiai: baikime globalizmo kliedesius, Lietuva yra čia. Bet kol kas A.Juozaitis neskuba į elitinę tribūną, – tarsi tęsdamas tik Lietuvai būdingą tautinę savimonę skatinusią knygnešystės tradiciją, jis važiuoja per kaimus, miestus ir miestelius su savo paskutine knyga „Lietuvos tuštėjimo metas“.

– Apsigyvenęs Klaipėdoje sakėte, jog į Vilnių jus atvežtų nebent surištą, dabar veržiatės pats?

– Kaip įpuoliau į šitą upę vėl? Lietuvoje tiek prisikaupė purvo, kad būtinai reikia tas drumzles pravalyti, kaip mes sakydavom: „prafiltruoti baseiną“, kol Lietuva visiškai neišsivaikščiojo. Bet, žinoma, man sprendimas kainavo gana daug, prireikė pusmečio, kad aš įveikčiau vidinį pasipriešinimą. Pirmieji mane kalbinę kandidatuoti į prezidentus buvo Sąjūdžio senoliai, paskui prisijungė ir Sąjūdžio „jaunimas“, toks ir jaunimas – penkiasdešimtmetis, nes trisdešimtmetis jaunimas šiandien yra labai liberalus, su Tautos ar valstybės išsaugojimo idėja jis tik pradeda susipažinti.

– Kodėl panūdote paviešinti savo sprendimą Biržų pilyje?

– Apskritai galvoju, kad pilys neturėtų stovėti vien kaip paveldas, jas reikėtų įtraukti į viešą politinį gyvenimą. Biržų pilis – ypatinga vieta ne tik simboline prasme, ne tik dėl to kad ji – Radvilų palikimas, – ji fiziškai puiki, joje daug erdvės, daug menių, kur galėtų išsitekti net mūsų ir kaimynų latvių parlamentai, ir geografiniu požiūriu ji patogi tarptautiniams susitikimams. Ji kelyje Latvijos link, o kito tokio kaimyno, kuris būtų toks palankus, nepaisant kai kurių nesutarimų, mes neturime. Tie nesutarimai yra vienas juokas, palyginti su tomis perspektyvomis, kurios atsiveria. Iš Biržų su Latvijos ir Lietuvos politinės sandraugos idėja buvau nuvykęs į Tautos namus Rygoje, radau bendraminčių. Ir ateityje tikiuosi stiprinti Lietuvos pozicijas Latvijos pakrantėje.

– Kokių perspektyvų čia matote?

– Šiuo metu šis užsienio politikos rezervas visiškai neišnaudojamas – Lietuvos-Latvijos balsas ir suderinta pozicija visiškai neegzistuoja. Būdami Europoje į Europą turime eiti kartu su latviais, nes dėl estų patirta jau ne kartą: susitariam trise, tačiau jei suomiai mosteli pirštu, jie iškart balsuoja su jais. Estai eina išvien su suomiais, todėl mums patikimiausi yra tik latviai, kuriems, beje, irgi reikia patikimo sąjungininko. Na, o paskui, žinoma, kartu su Višegrado šalimis Europos Sąjungoje būtume jau šeši balsai, tėvynių Europą ginantys nuo federalistinės Europos projektuotojų.

– Turint galvoje jūsų žmonos kilmę, galbūt reiktų tikėtis ir proveržio santykiuose su Baltarusija?

– Ir su Baltarusija, žinoma; man tas palanku. Jie taip įsisavinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, kad mums tik pasvajot ir pavydėti lieka. Štai neseniai Vitebske atidengtas paminklas kunigaikščiui Algirdui, – visus kunigaikščius ir Vytautą Didįjį jie laiko savais, baltarusiais. Mums, aišku, šokas, bet jie sako besiremiantys pirminiu rašytiniu šaltiniu, teisynu, kuris, surašytas baltarusių kalba, kuri jų akimis labai nedaug skiriasi nuo dabartinės jų kalbos. Na, pagal jų logiką, jeigu jau Lietuvos statutas baltarusių, tai tada valstybės pagrindas, aišku, baltarusių ir visai natūralu vadintis Didžiąja Kunigaikštyste – baltarusių valstybe… Na, o kadangi Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai slaviška maniera buvo litvinai (skaitykit Adomą Mickevičių – visur „litvinai“), todėl, galimas daiktas, ateityje mūsų laukia labai dideli psichologiniai kultūrologiniai sukrėtimai, kai baltarusiai vis daugiau ims save vadinti slaviškai „Litva“. Be to, turint galvoje A.Lukašenkos vykdomą politiką, joje esama netgi grėsmingų Lietuvos ekonomikai signalų, pvz., jis jau skelbėsi „belaruskalij“ trąšas ir kitus krovinius, sudarančius trečdalį visos Klaipėdos jūrų uosto krovos, nukreipti per Rygos uostą; tai būtų katastrofa mūsų Klaipėdai ir biudžetui. Tarpvalstybinių santykių su Baltarusija laukia ilgas kelias, nes ši valstybė yra Rusijos orbitoje, orientuoti ją į baltų orbitą – tai dešimtmečių darbas, bet jis vertas pastangų.

– Itin jautri tema – Rusija.

– Šiuo atžvilgiu yra patvirtintas status quo ir visos mūsų nuostatos tiek dėl Krymo, tiek dėl Rytų Ukrainos, tiek dėl Kaliningrado (Karaliaučiaus) militarizavimo išlieka, čia pokyčiai kol kas tiesiog neįmanomi. Toks jau mažos tautos likimas: mes negalime priimti agresyvios pozicijos, mes galime oriai gintis ir saugoti savo pilies sienas, t.y. lietuvių kalbą.

– Koks yra tas jūsų „paskutinis pulkas“?

– Tas, kuris pasiryžęs padėti galvą už Lietuvą. Tie, kurie ir pradėjo viską – tautininkai plačiąja prasme, sąjūdžio žmonės, kurie pasirengę dar vieną dvi dešimtis metų Tėvynei atiduot. Kiekviename rajone jų yra apie šimtą – pulkas gana neblogas.

– Bet tikriausiai nė vieno nerastum internete skelbtų įtakingiausių ar galingiausių asmenų pulke?

– Dabar, kai su jumis kalbu, miesto transportu judu į stotį, į autobusą, vyksiantį į Šiaulius; ten mane pasitiks draugas ir savo mašina nuveš į Sidabravą, o paskui ir į Perekšlius, į susitikimą su ūkininkais, o paskui iš Perekšlių į Jurbarką vėl veš draugas, kitaip sakant, sąjūdietis… Šią vasarą kelionės po Lietuvą „surijo“ kokį pusę tūkstančio iš šeimos biudžeto…

– Sąjūdžio laikais sudrožėt tėvuko „Volgą“, dabar elgiatės ne kitaip.

– Aš dėl to nepergyvenu – užtat vaisiai būna dideli.

– Kaip apskritai jaučiatės tarp pinigingų kandidatų?

– Prezidento rinkimų niekad nelaimėdavo pinigai ir kažkurios vienos partijos rėmimas. Žmonės tiesiog kalba, kad piniguočiai vėl apgaus, nes būtent jie juos ir apgauna. Mūsų elitas labai greitai išduoda nacionalinius interesus. Jie nelaimės ir šį kartą.

– Rugsėjo vidurio „Vilmorus“ apklausos duomenimis, reitingų lentelėje tarp kandidatų esate šeštoje pozicijoje. Tai jaudina?

– Yra įvairių reitingų. Jei pažiūrėtumėte į „Valstiečių laikraščio“ interneto puslapį, ten pusę vasaros pirmauja mano pavardė, – nesvietiškas populiarumas (juokiasi), bet „Vilmorus“ reitingais džiaugiuosi. Ir kuo ilgiau mano reitingas nebus viršūnėje, kuo ilgiau manęs neužguls visos jėgos, kurios ruošiasi užgulti, tuo ramiau man bus gyventi. Manau, dideli sunkumai prasidės Naujųjų metų pradžioje, kai įvyks lūžis.

– Filosofo V.Radžvilo nuomone, nereikia turėti iliuzijų, kad vienas žmogus galėtų išgelbėti Lietuvą.

– Žavu, kad mudu su Vytautu ir Gintaras Songaila (jis mano komandoje), likę trise iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, kažką darome. Radžvilas yra teoretikas, ir Vilniaus forumas yra, kaip jis sako, intelektualiausias politinis judėjimas. Tai tiesa, niekas geriau politinių procesų nesupranta, kaip Radžvilas ir jo išugdyti žmonės, bet, manau, jis nemato to horizonto, kurį aš vasarą išvydau susitikinėdamas su žmonėmis. Kur bevažiuoju, neviltis tokia didelė, atrodo, kaip juodas debesis kabo virš Lietuvos.

– Nėra pojūčio, kad kalbate žmonėms, o, atrodo, į sieną?

– Ne, šiuo atžvilgiu mano patirtis didelė, ne tik sąjūdžio, bet ir dėstytojavimo, – aš psichologiškai jaučiu auditoriją ir žinau, kaip ją sudomint ir suvaldyt. Viskas yra tvarkoje, tik būna keista, kai kaime susirinkę žmonės įdėmiai klauso, bet nedrįsta, bijo ko nors paklaust. Vienoje bibliotekoje tiktai po to, kai apkalbėjau knygą, Lietuvos padėtį ir kai renginys pasibaigė, prie manęs pradėjo eiti žmonės: ar aš tikrai kandidatuosiu, klausė… Buvau priblokštas – nieko sau gyvename, jei net bijome viešai ko nors paklausti. Juo labiau išsakyti nuomonę, kad esą dabartinis elitas mane blokuos, kad nieku gyvu jis man neleis laimėti rinkimuose.

– Bet negi elitinės (konservatorių) partijos laikysena neliudija, jog jų viešpatystės ciklas eina pabaigos link?

– Man pasakojo, kas darėsi vienoje konservatorių sueigoje po pasirodžiusio mano interviu: kelios dešimtys konservatorių partijos narių jų vadovybės žodžiais mane vadino Kremliaus projektu „numeris vienas“. Jie kitaip nebesugeba matyti. Jie yra taip apakę ir savo aklume visus tuos, kurie neina su jais, o turi savo kelią, kartais stipresnį negu jų, apšaukia agentais, fašistais; net jų leksika išduoda desperaciją.

– Kaip nusakytumėte judėjimą „Lietuva yra čia“?

– Maždaug po savaitės vienoje iš Lietuvos vidurio pilių spaudos konferencijoje skelbsime komandos pirmąjį penketuką. Tame „paskutiniame pulke“ yra ne tik sąjūdininkų, tautininkų, yra ir žinomų liberalų (vienas jų numatytas spaudos atstovu), yra ir „darbiečių“, ir gana žinomų buvusių konservatorių, partijos atstovybės išguitų už ištikimybę tiesai. Jungtinis judėjimas „Lietuva yra čia“ formuojasi ne vien tik prezidento rinkimams – bet kuriuo atveju jis išliks ir po prezidento rinkimų, o po pusantrų metų į Seimo rinkimus eis kaip nauja jėga; mes siekiame ir naujos Seimo sudėties, taigi, bus veikiama ne juokais, – viską išdaviau (juokiasi).

– Jūsų kelionėse galima įžvelgti ir kitą – šventą knygnešystės misiją. Ji gaivino, budino, telkė Lietuvą, pradedant Valančiumi ir Daukantu…

– Keista, aišku, bet tikrai su knyga važiuoju per Lietuvą. Ne tik su paskutine savo knyga „Lietuvos tuštėjimo metas“, bet ir kitomis. Aš nuo jų ir pradedu, nes knyga prieinamiausias būdas užmegzti pokalbį. Paprastai būna taip: pusė renginio skirta tos knygos temoms, paskui tų žmonių klausimams, kurie, aišku, persilieją į prezidento rinkimus. Man patinka, kad tai nėra agitaciniai renginiai, kad netenka apie save mielą daug šnekėt.

– Galėtumėte palyginti Sąjūdžio laikų ir šiandienos rizikas? Kuo rizikavote anuomet ir kuo dabar?

– Sąjūdžio laikai buvo labai viltingi, dabar nevilties atmosfera dvigubai didesnė. Anuomet buvo didesnis fizinio susidorojimo pavojus, na, dabar šis variantas irgi nėra numestas nuo svarstyklių, – tie dideli pinigai, kurie veržiasi į valdžią, gali visko imtis.