Mažo Molėtų rajono miestelio – Videniškių – vardas pastaruoju metu skamba vis dažniau. Ir minimas jis daugiausia ryšium su tikrai aktyviu vietos parapijos religiniu gyvenimu, su miestelio bendruomenės dvasine-kultūrine veikla.
Kas gi suteikia tyliai provincijos vietovei postūmį pamažu virsti maldininkų ir turistų traukos centru?
Akstinų daug. Bet pirmiausia atsigręžkime į istoriją. Istorinis vienuolijos centras Ištisus amžius Videniškiai garsėjo kaip Reguliariųjų atgailos kanauninkų, Lietuvoje vadintų Baltaisiais augustinais, vienuolyno centras. Čia broliai augustinai praleido daugiau kaip porą šimtų metų, palikdami gilų pėdsaką ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos dvasiniame gyvenime.
Būtent Baltieji augustinai prie savojo vienuolyno Videniškiuose buvo atidarę pirmąją pradžios mokyklą ir mokė vietos vaikus rašto. Jų dėka ši vietovė anais laikais buvo virtusi kultūros centru. Vienuolyno biblioteka turėjo šimtus knygų. Čia gyveno ir plačiai išgarsėjęs vienuolis Mykolas Olševskis, kurio veikalas „Broma, atwerta ing wiecznasti“, buvo tiesiog ano laikmečio bestseleris! Juk šis 1753 metais išleistas pamokslų rinkinys susilaukė daugybės leidimų ir vertimų, taigi laikytinas tikru senosios literatūros paminklu!
Tai buvo klestintis vienuolynas, be kurio vietiniai neįsivaizdavo savo gyvenimo: vienuoliai krikštijo, tuokė, laidojo, gydė, teikė patarimų visais gyvenimo atvejais. Videniškiai buvo tapę šios Baltųjų augustinų vienuolijos centru – ir ne tik Lietuvoje. Iš šios vietovės buvo valdomi ir kitose šalyse veikę šio ordino vienuolynai.
Kyla natūralus klausimas: kokiomis gi aplinkybėmis šie vienuoliai čia atsidūrė?
O jų įsikūrimą Videniškiuose nulėmė viena išskirtinė aplinkybė. Ordinas čia atsirado dėka žmogaus, kurio vardą neseniai minėjome kaip dar vieno Palaimintojo, kilusio iš Lietuvos (o gal kada nors minėsime ir kaip dar vieno Lietuvos šventojo – šalia mūsų tautos globėjo šv. Kazimiero?). Tai – garsios kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas Mykolas Giedraitis, Videniškius laikęs savo tėvonija.
Vienuolynas – garsiausio giminės nario garbei Šios neeilinės asmenybės gyvenimo kelias buvo tikrai ne rožėmis klotas. 1425 metais kunigaikščių Giedraičių šeimoje gimęs berniukas turėjo fizinę negalią (buvo šlubas), mažaūgis, silpnos sveikatos, taigi pats pasirinko dvasinį kelią – įstojo į Baltųjų augustinų vienuolyną Krokuvoje. Pasimokęs šio ordino vienuolyne, mokslus tęsė Krokuvos Jogailaičių universitete. Jis buvo pirmasis šios aukštosios mokyklos studentas, atvykęs iš Lietuvos.
Įgijęs menų ir filosofijos mokslų bakalauro laipsnį, uoliai darbavosi tarnystės Dievui srityje. Dirbo zakristijonu Krokuvos šv. Morkaus bažnyčioje ir gyveno mažučiame kambarėlyje prie įėjimo į bažnyčią. Būdamas neįgalus, negalėjo pilnutinai pasinerti į vienuolių bendruomeninį gyvenimą, taigi visą savo laiką skyrė dvasiniam tobulėjimui: gilinimuisi į liturgiją, maldas ir atgailą.
Į brolį Mykolą dažnai kreipdavosi žmonės, prašydami už juos pasimelsti ir nesyk pajusdavo jo užtariančios maldos poveikį. Kaip niekas kitas atsidavęs tikėjimui ir stengdamasis laikytis visų Išganytojo priesakų, vienąsyk jis išgirdo iš aukštybių atsklidusį balsą: „Mykolai, būk kantrus iki paskutiniojo atodūsio ir laimėsi garbės vainiką“.
Apie šį dieviškąjį priesaką jis niekam neprasitarė, tik savo mirties valandą, per paskutinę išpažintį apie tai pasakė vienuolyno vyriausiajam. Papasakojo ir apie kitus savo patirtus Dievo apreiškimus.
Vienuolyno vyriausiajam tapo aišku, kad prieš jį – neeilinis dvasininkas… Mykolui Giedraičiui mirus 1485 metų gegužės 4 dieną, daugybė maldininkų atėjo su juo atsisveikinti. Netrukus pasklido žinia, kad stebuklingu būdu išgijo keletas žmonių, dalyvavusių šio vienuolio laidotuvėse (amžinojo poilsio jis atgulė savo bažnyčios presbiterijoje). Ir vėliau šiam vienuoliui meldęsi ir jo pagalbos maldavę tikintieji tiesiog stebuklų sulaukdavo.
Tarkim, ne be Mykolo Giedraičio dangiškosios globos iš rusų nelaisvės yra pavykę išsiveržti lenkų kareiviams; vienąsyk kryžiaus ženklu jis sustabdė smarkiai besiplėtusį gaisrą; buvo išpranašavęs daugelį įvykių, kurie po jo mirties pasitvirtino.
Informacija, kad žmonių prašymai vienuolio dėka išklausomi ir išsipildo, sklido iš lūpų į lūpas, taigi šie faktai netrukus buvo pradėti fiksuoti. Mat planuota juos visus pateikti šv. Apaštalų Sostui Vatikane, kad būtų pradėtas beatifikacijos procesas. Deja, gaisrai, kilę 1494 ir 1544 metais, visą surinktą medžiagą sunaikino, ir Mykolo Giedraičio beatifikacijos byla taip ir nebuvo pradėta svarstyti.
Garsas apie Mykolo Giedraičio gyvenimą ir jo pomirtinę pagalbą žmonėms atsklido ir iki Lietuvos. 1617 m. Mstislavlio vaivada Martynas Giedraitis savo giminaičio garbei įamžinti nusprendė: tegu iškyla Baltųjų augustinų vienuolynas ir šios giminės tėvonijoje – Videniškiuose.
Skyrė jo statybai lėšų, o vėliau kartu su broliu, Žemaitijos vyskupu Merkeliu Giedraičiu dar pastatydino ir naują bažnyčią. Joje atsirado Mykolui Giedraičiui skirta koplyčia. Pradėta melstis už jį ne tik Krokuvoje.
Beatifikacijos sulaukus Žmonės Mykolą Giedraitį seniai laikė Palaimintuoju. Išties, anksčiau šventu gyvenimu garsėję asmenys buvo tituluojami šiuo vardu. Tačiau oficialiai šio dvasininko beatifikacijos klausimas ilgai nebuvo išspręstas. Norint žmogų paskelbti palaimintuoju, reikalingi dokumentaliai užfiksuoti įrodymai, o juos surinkti, praėjus kone šešiems šimtams metų, buvo labai nelengva.
Įrodymais pasitarnavo paveikslai, kuriuose pavaizduoti vienuolio Mykolo Giedraičio atlikti stebuklai. Tokių paveikslų yra sukaupusi Krokuvos šv. Morkaus ir kitos bažnyčios. Kalbama, kad žmonėms daug malonių yra suteikęs Videniškių bažnyčioje kabantis ir šventu laikomas Mykolo Giedraičio atvaizdas. Į vienuolį kreipęsi ir jo išklausyti žmonės už suteiktą pagalbą atsidėkodami aukodavo votus ir kitokius juvelyrinius dirbinius. Aukų buvo tiek daug, kad, jas išlydžius, buvo pagaminti šį XVIII a. paveikslą išgražinę apkaustai – kaip liudijimas apie suteiktą pagalbą.
Baltųjų augustinų ordino vienuolis Mykolas Giedraitis itin garbinamas Lenkijoje. Šioje šalyje esančio šv. Jadvygos ordino vienuolės visą laiką siekė, kad jo atminimas būtų deramai įamžintas, o jis pats – beatifikuotas. Krokuvos vyskupija 1991 m. sudarė istorikų komisiją ir atgaivino šio vienuolio paskelbimo palaimintuoju procesą. Visa komisijos surinkta medžiaga 1989 m. buvo perduota Vatikano Šventųjų rinkimo kongregacijai.
Pagaliau sulaukta džiugios visai Lenkijai ir Lietuvai dienos: popiežius Pranciškus 2018 metų lapkričio 8-ąją Mykolą Giedraitį paskelbė Palaimintuoju. Beatifikacijos iškilmės vyko Krokuvoje, ir į jas buvo susirinkę tiek Lenkijos, tiek Lietuvos Katalikų bažnyčios vadovai. Taigi turime dar vieną Palaimintąjį, kilusį iš Lietuvos (o ateityje – gal ir šventąjį?)
Šalia šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, dabar žinome, į ką kreiptis susirgus, prašant sėkmės atlaikant protinius išbandymus. Juk Mykolas Giedraitis laikomas ligonių užtarėju, intelektinių vertybių saugotoju, taip pat – zakristijonų globėju.
Vienuolynas prisikėlė naujam gyvenimui Videniškiuose esantis Baltųjų augustinų vienuolyno ansamblis – nacionalinės svarbos kultūros paveldo objektas, retas Renesanso ir baroko sandūros pavyzdys – jau atrestauruotas. Jame įsikūręs Molėtų krašto muziejaus padalinys – Videniškių vienuolyno muziejus.
Pastatas ilgai buvo tvarkomas, bandant atitaisyti tą skriaudą, kurią patyrė po savo uždarymo, o ypač – sovietmečiu. Sovietiniai „protai“ suardė istorinę ansamblio visumą, prie jo pristatę mokyklos pastatą. Restauratoriams teko kruopščiai pasidarbuoti, atkuriant vienuolyne buvusias freskas.
Jas, vaizdavusias Baltųjų augustinų vienuolyno vyresniuosius, pavyko prikelti iš po storo tinko sluoksnio. Išgelbėtos 8 iš 10. Nuo šio muziejaus atidarymo praėję metai irgi leido daug ką nuveikti. Čia jau įrengtos nuolatinės ekspozicijos, organizuojamos parodos, knygų pristatymai, susitikimai, įkurtas sakralinių amatų centras.
Po vienuolyno ansamblį vedžiojančios gidės rodo daugybę įspūdingų vaško dirbinių. Pasirodo, iš šios natūralios žaliavos čia galima nusilieti originalių daikčiukų, paženklintų vietine istorine simbolika (tam yra skirtos specialios formos), o krikštatėviai, rengdamiesi krikštyti vaiką, gali čia pasigaminti unikalią krikšto žvakę.
Kalėdinių švenčių išvakarėse vienuolyne galima išsikepti lietuviškais užrašais ir Videniškių bažnyčios, vienuolyno, Giedraičių ir Baltųjų augustinų ordino simbolika papuoštų kalėdaičių, o artėjant šv. Velykoms – nusimarginti kiaušinių.
Po vienuolyno muziejų grupes lydi kvalifikuoti ekskursijų vadovai. O norintys pagilinti žinias apie garsią kunigaikščių Giedraičių giminę, gali paskaityti istorikės Arimetos Vojevodskaitės knygą „Iš kunigaikščių Giedraičių istorijos“ (Pasakojimas apie Videniškius). Ši moteris visą gyvenimą tyrinėja Videniškių istoriją ir kunigaikščių Giedraičių dinastiją.
Knyga – graži dovana atstatytam vienuolyno ansambliui. Na, o Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje kiekvieno mėnesio 4 dieną 11 val. vyksta M. Giedraičio atminimui skirtos mišios.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
