Neretai žmonės painioja šiuos du dvarus. Nekeista – abiejų pavadinimai vienodi, nors vienas Burbiškio dvaras yra Radviliškio rajone, o kitas – netoli Anykščių. Nevienoda šių sodybų praeitis, skirtingi šeimininkai, tačiau abi dvarvietės – itin vertingi mūsų šalies istorijos – kultūros paveldo židiniai. Juos pravartu pažinti kiekvienam, kuris domisi dvaruose esančiais būtovės slėpiniais.
Ne tik tulpėmis garsus
Netrukus visas Radviliškio rajono Burbiškio dvaro parkas pražys nuostabiausiomis spalvomis. Sužydės čia auginamos tulpės, visus sukviesiančios į puikią pavasario šventę – tradicinį tulpių žydėjimo festivalį. Kovido pandemijos, infliacijos, pranešimų apie karo įvykius Ukrainoje išvarginti žmonės vyks čionai sielos atgaivai. Kas geriau padės užmiršti kasdienybės rūpesčius už tą nuostabią žydėjimo magiją, už prabudusią gamtos energiją, už gyvybingumu trykštančią senovinio dvaro aplinką?
Žinoma, šis dvaras, esantis to paties pavadinimo kaime, Pakalniškių seniūnijoje, ne tik tulpėmis garsus, nors pirmiausia ir išgarsėjo savo tulpynų dėka. Unikali tulpių kolekcija šiame dvare pradėta formuoti 1995-aisiais, o pirmoji tulpių žydėjimo šventė surengta 1999-aisiais. Dabar kolekciją sudaro per 470 šių gėlių rūšių. Žinoma, darbo su jomis daug: tai svogūnėlius iškask, tai vėl susodink. Paliksi neapdairiai – susikryžmins, neliks grynų rūšių. Ir sodinimo vietas tenka kaitalioti: juk jei augs tose pačiose lysvėse daugelį metų, ims krauti vis mažesnius žiedus, o galiausiai ir visai išnyks…
Tačiau ir be žiedų čia apsilankę svečiai turi kuo pasigrožėti. Taip ir traukia pasivaikščioti po išlikusį senąjį parką, pasipuošusį daugybe tvenkinių, salelių ir jas jungiančių tiltukų, nestokojantį originalių paminklų bei autentiškų pastatų. Šis dvaras – vienas iš reikšmingiausių mūsų šalies kultūros paveldo objektų, dvelkte dvelkiantis istorija ir jame gyvenusių žmonių išskirtinumu. Juk tai jų, šeimininkų, dėka ir susikūrė šios įspūdingos erdvės, žavinčios mus nuo seniausių laikų. Ypač dideli grožio puoselėtojai buvo dvarininkai Baženskiai, valdę dvarą nuo 1819-ųjų. Vienas iš šios garbingos giminės atstovų, Mykolas Baženskis, itin svajojo savo dvarą regėti išpuoselėtą. Tai jo, baigusio mokslus Vokietijoje, dėka dvaro parkas pasipuošė įspūdingais meno kūriniais, išskirtinių rūšių augalais ir tapo tų laikų šviesuomenės susibūrimo vieta. Į čia vykdavusius literatūros vakarus, koncertus, šventes atvykdavo J. Basanavičius, Maironis, P.Vileišis, čia buvo surinkta vertinga biblioteka.
Deja, šis dvaras, kaip ir kiti prieškario laikotarpio meno ir kultūros židiniai, neišvengė istorinių kataklizmų. Jo valdytojai Baženskiai, 1941-aisiais per plauką išvengę trėmimo į Sibirą, vėliau buvo priversti palikti savo išpuoselėtą svajonių ūkį ir trauktis į Vakarus. Dalį kultūrinių vertybių patikėję saugoti pažįstamiems, likusius paliko likimo valiai, o šis joms nebuvo gailestingas. Kas gi saugojo pokario metais be šeimininkų likusių dvarų turtą? Sovietmečiu jis buvo tiesiog niokojamas. Dalis Burbiškio dvaro sodybos pastatų negailestingai nugriauta. Niekam nepasirodė reikalinga išsaugoti svečių korpusą, keturaukštį bokštą, pirtį, karietinę, gulbių namelį, guvernantės namą. Neišliko Fauno ir Nimfos skulptūrų, Liūtų tilto. Išliko tik centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, virtuvė, ledainė, pora akmeninių tvartų ir akmeninis svirnas, dalis mūrinės oranžerijos, sodininko namas ir balandinė. Labai nukentėjo dvaro rūmai: jų salės buvo pertvertos ir paverstos butais, koklinės krosnys išgriautos, architektūrinės puošmenos sunaikintos… Parku taip pat nebuvo kam rūpintis: jis užžėlė menkaverčiais medžiais ir krūmais, žolėmis apaugo takeliai, o niekieno neprižiūrimi kultūriniai želdiniai sulaukėjo…
Užtat čia buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Kiaulide paversti pastatai dabar restauruoti ir buvusią jų paskirtį primena tik kiaulės galvos imitacija virš durų.
Burbiškio dvaro atgimimo pradžia reiktų laikyti 1981-uosius. Tais tolimais, dar gūdaus sovietmečio metais, Radviliškio rajono paminklosaugininkas Egidijus Prascevičius su savo bendraminčiais sumanęs atgaivinti dvarą ir parką, netikėtai sulaukė pritarimo ir iš tuometinės rajono valdžios, skyrusios tam lėšų iš savo biudžeto. Žinoma, jų nepakako – teko kreiptis į turtingesnes ūkines instancijas, kitus rėmėjus. Palaipsniui lėšų dvarui tvarkyti jau galėjo skirti ir kai kurios šalies institucijos. O sukaupus pinigėlių, jau buvo galima imtis ir konkretesnių darbų: pradėti pamažu atstatinėti dvaro statinius, tvarkyti keliukus, iškirsti išvešėjusius brūzgynus, suremontuoti tiltukus, išvalyti tvenkinius…
Reikalai dar sparčiau pajudėjo, dvarui tapus 1991 m. įsteigto Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus – draustinio dalimi. Tąsyk kreiptasi į buvusių dvarininkų Baženskių palikuonį Adomą, gyvenusį Gniezne, Lenkijoje. Teisėtas Burbiškio dvaro paveldėtojas pradėjo lankytis savo giminės valdose, konsultuoti pastatų atstatymo klausimais, dalintis išlikusiomis senojo dvaro fotografijomis, kita medžiaga. Burbiškiečiai užrašė Adomo Baženskio prisiminimus; pats gi dvaro paveldėtojas visas jam priklausiusias valdas 1992 metais užrašė Radviliškio rajono savivaldybei. Tai, žinoma, buvo neįkainojama dovana, iki šiol naudojama kultūros ir meno reikmėms.
Jau garbaus amžiaus žmogus nuolat atvykdavo į savo giminės dvarą pailsėti, padalyvauti įvairiose čia vykstančiose šventėse, pasidžiaugti rūpestingai puoselėjama aplinka. O jo paskutinė valia buvo – atgulti šalia savo proprosenelių Dambavos bažnyčios šventoriuje. Velionio noras buvo išpildytas: urną su jo palaikais 2008 metais į savo glėbį priėmė tėviškės žemė.
O vėliau burbiškiečiams į pagalbą atėjo Europos Sąjungos fondai: jų lėšomis dvaras renovuotas galutinai. Remiantis rūpestingai parengtu projektu, rekonstruotos centrinių rūmų mansardos, arklidės, oranžerija, bokštas; naujumu sutvisko buvusio svirno, balandinės, sodininko namo ir kiti pastatai. Neužmirštas liko ir gamtinis paveldas – augalai, tvenkiniai su jų tiltukais ir lieptais, takai. Visa dvaro teritorija aptverta tvora, kurios vartai nuolat prasiveria gausybei lankytojų. Be Burbiškio dvaro neįsivaizduojamas Radviliškio rajono kultūrinis gyvenimas, jis yra tapęs tikru turizmo traukos centru.
Į dvarą – pasisemti romantikos
Kitas, ne mažiau didingas, to paties pavadinimo dvaras įsikūręs netoli Anykščių. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai iškilo 1853-iaisiais vaizdingame kairiajame Anykštos upės krante. Dvaras įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą, o visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas.
Anykščių pašonėje stūksantis dvaras susijęs su Lenkijos didikais Venslovavičiais. Mat 1769 metais LDK kariuomenėje tarnavęs Stanislovas Venslovavičius sumanė statydintis dvarą ir jo projektą patikėjo garsiam to meto architektui Povilui Gižickui. Pirmuoju Venslovavičių giminės dvaro šeimininku kaip tik tapo Stanislovo sūnus Jonas. Didikai Venslovavičiai dvarė valdė maždaug 150 metų. Vėliau jų dvaro valdas nupirko Petras Kriaučionis, o 1933-iaisiais jos atiteko jėzuitų dvasininkui Pranciškui Zabielai. Šis kunigas vieną dalį savo dvaro skyrė bažnyčiai, kitą – mokyklai.
Vėliau, jau pokario metais, sovietinės valdžios veikėjai nutarė šias patalpas atimti ir nacionalizuoti: esą negerai, kai mokykla įsikūrusi bažnyčios kaimynystėje. Taip ir buvo padaryta.
Laimei, sovietmečiu šis dvaras nuniokotas nebuvo. Jame išliko daugybė autentikos, kuri džiugina akis ir dabar, dvarą restauravus. Liko išsaugotos originalios interjero detalės, lubų dekoras, lipdiniai. Rekonstrukcijos metu nuėmę kelis sluoksnius dažų, darbininkai aptiko senovinės puošybos elementų. Itin smagu matyti išlikusias autentiškas koklines krosnis bei XIX a. marmurinius židinius ir langus. Itin kruopščiai darbuotasi, atkuriant buvusią dvaro svetainę, „Eldorado“ vardu vadintą. Ardant duris, po jų stakta buvo aptiktas manufaktūros „Jean Zuber & Cie“ logotipas, o ši įmonė tebeveikia iki šių dienų. Šios manufaktūros sienų apmušalais anksčiau buvo išklijuotos dvaro patalpų sienos, taigi analogiškus tapetus restauratoriai užsakė pas prancūzus ir dabar.
Dvare stengtasi atkurti vientisą interjero stilistiką, vėlyvojo klasicizmo stiliaus baldus, kambarių detales. Čia apsilankęs, išvysti meistriškai atgaivintą XIX a. dvaro buitį: gražius baldus, staltiesėmis užklotus stalus, senovinius indus. Štai – biblioteka, štai dvaro šeimininkų poilsio patalpos, o va čia – garsusis Cigarų kambarys…
Lankytojai susižavėję apžiūri kiniško stiliaus valgomąjį. Jame daug mėlynos spalvos akcentų – staltiesės, kėdžių apmušalai, vazos, indai. Mėlyna, arba indigo, spalva buvo madinga XIX amžiuje, šį koloritą labai mėgo kinai, tad valgomasis dvelkte dvelkia kiniška dvasia. Visą savo gyvavimo metą šiame dvare virte virė kultūrinis gyvenimas: spektakliai, koncertai, skaitytos knygos, su svečiais diskutuota apie meną.
Lankytojų sezonas jau prasidėjo. Į šį dvarą žmonės vyksta, norėdami pajusti senovės dvasią, bent akimirkai įsivaizduoti save romantinėje aplinkoje, na, ir, žinoma, trokšdami kuo daugiau sužinoti apie mūsų kilmingų protėvių gyvenimą. Čia akys pasidžiaugs nuostabiais antikvariniais daiktais, atmintis užfiksuos daugybę gidų porinamų senojo dvaro istorijų ir legendų, o virėjai pasiūlys paragauti tų patiekalų, kuriais gardžiuodavosi to meto didikai. Juk tai – pats betarpiškiausias prisilietimas prie savosios šalies istorijos, galimybė pažinti materialinį kultūros paveldą ir tą aplinką, kurioje kažkada vyko aktyvus meninis ir švietėjiškas gyvenimas, buvo kuriami gražiausi darbai.
Nuotraukos: radviliskionaujienos.lt; pamatyklietuvoje.lt; vintazozenklai.lt; wikipedija.t
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
