Šiuos metus mūsų vyriausybė yra paskelbusi Lietuvos karaimų metais. Tai – išskirtinė galimybė pasigilinti į lietuvius ir karaimus siejančius ilgamečius ryšius. Ir, žinoma, proga plačiau atverti sukaupto karaimų paveldo lobyną.
Garbių mūsų valstybės piliečių – karaimų – istorija jau 625-erius metus skaičiuoja. Rodos, tie 1397 – ieji, kuomet jie pirmąsyk Lietuvos sieną peržengė, seniai turėjo į užmaršties jūrą nugrimzti, betgi kartais ir laikas tampa bejėgis nugalėti žmonių atmintį. Nes ši data pasirodė esanti lemtinga tiems keliems šimtams narsių ir darbščių tiurkų kipčiakų genties atstovų, kuriuos LDK Didysis kunigaikštis Vytautas atsivežė į Lietuvą po mūšių su Aukso ordos pulkais netoli Azovo.
LDK valdovas buvo didis strategas, savo valstybine politika paskelbęs siekį įkurdinti Lietuvoje nagingus ir išmintingus kitataučius, galinčius savo sugebėjimais pagyvinti šalies ekonominį ir prekybinį gyvenimą, statyti naujus miestus ir apdirbti tuščius žemės plotus. Jis puikiai matė, kokie narsūs kariai yra karaimų tautos sūnūs ir visai neapsiriko, patikėdamas jiems strategiškai itin svarbių objektų apsaugą ir netgi savo paties gyvybę.
Kaip teigia istorikai, karaimai buvę ir jo asmens sargybiniais, ir į Žalgirio mūšį jį lydėję. Pirmiausia karaimams buvo pasiūlyta apsigyventi Trakuose, juk čia pat – ir LDK valdovo buveinė. Vėliau jų gyvenamosios teritorijos pradėjo plėstis: gyventojų atsirado apie Biržus, Pasvalį, Panevėžį ir kitur, tačiau Trakus jie visuomet laikė ir tebelaiko savo bendruomenės dvasinio ir religinio gyvenimo centru. Taip yra iki šiol, nepaisant to, kad pagal skaičių gausiausia bendruomenės narių dalis dabar gyvena Vilniuje.
Vytauto atkelti karaimai LDK sudarė atskirą bendruomenę, turėjo vaito vadovaujamą administracinę ir teisinę savivaldą. LDK būta dviejų karaimų luomų: kariškių ir civilių.
Civiliai karaimai daugiausia dirbo žemę. Jie garsėjo kaip puikūs daržininkai, gyvulių (ypač arklių) augintojai, amatininkai, prekybininkai. Jie laikė karčiamas, jų tarpe būta gerų gydytojų, matematikų, teologų, poetų ir kitų profesijų atstovų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena kiek daugiau kaip 200 karaimų tautybės žmonių. Nuo 1988 metų Lietuvos karaimai susibūrė į tautinę bendriją ir aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Šiuos metu mūsų šalyje veikia dvi karaimų visuomeninės organizacijos: Lietuvos karaimų religinė bendruomenė ir kultūros bendrija.
Senojoje sostinėje – svarbiausias istorinis-kultūrinis paveldas
Būtent Trakuose esama vertingiausių objektų, reprezentuojančių negausų Lietuvoje gyvenančių karaimų tautinį palikimą. Mat didžioji istorinio – kultūrinio paveldo dalis buvo sunaikinta sovietiniais laikais. Pirmiausia šiame mieste stovi senieji karaimų maldos namai – kenesa. (Kenesos Lietuvoje yra tik dvi – Trakuose ir Vilniuje). Trakiškė kenesa, pasak istorikų, galėjusi iškilti XIV a. pab. – XV a. pr. Aišku, vėliau ji ne kartą buvo perstatyta, o dabartinę jos išvaizdą nulėmė rekonstrukcijos, atliktos XIX – XX amžių sandūroje ir 1997 metais. Statinys yra unikalus savo išplanavimu, autentiška išorės ir vidaus dekoro apdaila. Maldos namų durys nėra atviros turistams, į juos renkasi tik bendruomenės nariai.
Užtat šalia stovintis pastatas – Trakų istorijos muziejaus dalis su nuolatine karaimų etnografijos paroda – lankytojų niekada nestokoja. Visos turistų grupės, lankančios Trakus, gidų būtinai atvedamos pasižiūrėti unikalios ekspozicijos, atspindinčios karaimų tautinės mažumos, šio regiono fenomeno, būtį ir buitį.
Pirmiausia, į ką atkreips dėmesį turistų grupę čionai atvedęs gidas, – tai karaimų gyvenimą iliustruojantys eksponatai: kaltinio metalo indai, padėklai, rankų darbo staltiesės, lovų užtiesalai, kilimai. Išvysime čia ir tautinių karaimų drabužių, nešiotų prieš kelis šimtmečius. Šalia baldų, senovinių nuotraukų, monetų, apyrankių, diržų, durklų ir kitų šeimyninių relikvijų ekspozicijoje galima išvysti ir kūdikio lopšį, kurio mediena sukalta medinėmis vinimis.
Karaimai niekada nesutvirtindavo lopšio geležimi, simbolizuojančia mirtį (geležinės vinys juk būdavo kalamos į karstą). Atidžiau įsižiūrėjus į buities reikmenis, matyti, jog karaimų buities dirbinių puošybai būdingi geometriniai ornamentai ir augaliniai motyvai. Tokiais pat raštais iliustruoti ir senoviniai karaimų rankraščiai bei knygos, kurių turinys daugiausia susijęs su teologija.
Beje, ta pačia proga reikia pasakyti, jog karaimų tikėjimo pagrindą sudaro Senasis testamentas, be jokių vėlesnių interpretacijų (papildymų, komentarų ir kt.). Dvasininkai yra renkami: jų esama jaunesniųjų (hazzan) ir vyresniųjų (ullu hazzan). Aukščiausiuoju hierarchu yra hachanas – dvasinis ir pasaulietinis vadovas.
Paskutiniuoju karaimų hachanu buvo tikrai neeilinė asmenybė: filologas, orientalistas, mokslininkas Seraja Šapšalas (1873 – 1961). Tai šio žmogaus, surinkusio turtingą karaimiškų muziejinių eksponatų kolekciją iš Krymo, Artimųjų musulmoniškų Rytų ir papildžiusio ją Lietuvos karaimų muziejinėmis vertybėmis, iniciatyva buvo pradėta karaimų muziejaus statyba Trakuose.
Šio muziejaus istorija marga ir sudėtinga, jai atpasakoti reikėtų atskiro straipsnio. Pasakysime tik tiek: S. Šapšalo sukauptos kolekcijos eksponatai sudaro dabartinės karaimų etnografinės parodos pagrindą.
Papročiai ir tradicijos išliko per amžius
Nepaisant Lietuvoje vykusių istorinių kataklizmų ir karaimų tautai tekusių išbandymų, ji šitiek šimtmečių sugebėjo išsaugoti savus papročius ir tradicijas. Karaimų apeigos yra susijusios su pačiais svarbiausiais momentais kiekvieno tautos nario gyvenime – gimimu, santuoka, mirtimi bei su kalendorinėmis šventėmis ir datomis.
Gimus vaikui, naujagimio vardas suteikiamas kenesoje. Čia vyksta vaiką laiminanti malda, giedama speciali giesmė, o kūdikio tėvų namuose surengiamos vaišės.
Labai įdomios yra karaimų vestuvių tradicijos. Visus 600 metų karaimai siekė sudaryti šeimas tautiniu pagrindu. Šios taisyklės laikymasis padėjo išsaugoti tautą. Deja, XX ir XXI amžius pagimdė ir demografinę krizę, ir mišrių santuokų.
Bet iki pat sovietmečio, norint sudaryti mišrią santuoką, reikėdavo atsisakyti karaimų tikėjimo. Mišrios santuokos turėdavo įveikti tam tikrą barjerą ir tai bent iš dalies ribojo jų skaičių. Tarybiniais laikais jokių kliūčių nebeliko. Mišių santuokų padaugėjo. Tiesa, grynai karaimiškos poros tuokdavosi pagal tautinius papročius.
Karaimiškos vestuvės susideda iš trijų aktų: sužadėtuvių, jungtuvių ir puotos.
Per sužadėtuves pasirašoma jungtuvių sutartis. Šioje ceremonijoje dalyvauja poros tėvai, dvasininkas, vyresnieji bendruomenės vyrai – achsakalai, svočios, piršlys, pamergės, pabroliai. Jungtuvių sutartis laikoma santuoką įteisinančiu juridiniu aktu. Po sutarties sudaužomas molinis ąsotis, ir šis veiksmas turi lemti laimingą santuoką. Jaunuosius pasveikina dvasininkas; jis taip pat palaimina dvi taures vyno ir vestuvinį pyragą, iškeptą jaunosios namuose. Visi į sužadėtuves susirinkę žmones vaišinasi tuo pyragu ir saldumynais, kad poros gyvenimas būtų saldus.
Per sužadėtuves išrenkamas atamanas, kuriam įteikiamas valdžios simbolis – vytinė čybuch. Atamanas su svočia pasirašo jungtuvių dokumentą, po to jį savo parašais patvirtina kiti ceremonijos dalyviai.
Jaunieji atsisveikina su tėvais, prašydami jų atleidimo ir palaiminimo. Per sužadėtuves jaunajai pakeičiama šukuosena ir uždedamas nuometas, giedama tradicinė vestuvių giesmė, simbolizuojanti jos atsisveikinimą su mergautiniu gyvenimu. Vėliau jaunoji vedama persirengti vestuviniais drabužiais, o jaunasis išprausiamas pirtyje.
Vėliau kenesoje įvyksta jungtuvės. Dvasininkas perskaito jungtuvių sutartį, sukalba specialią maldą, užmauna vestuvinius žiedus…
Puotos ceremonijoje jaunieji pereina per patiestą kailį, kad gyvenimo kelias nebūtų akmenuotas, yra apibarstomi grūdais, kad nejaustų nepriteklių. Porą pasitinka tėvai su vestuviniu pyragu. Puotai vadovauja atamanas, giedantis jaunavedžius laiminančią giesmę ir labai saugantis savo čybuchą, kad jo nepavogtų ir netektų mokėti išpirkos. Vestuvių ceremonija laikoma baigta vidurnaktį, dvasininkui sukalbėjus trumpą maldą ir patvirtinus, kad vestuvių ceremonija baigta.
Deja, tokios gražios vestuvių tradicijos vyksta vis rečiau. Tautinės santuokos ceremonija, pavyzdžiui, įvyko 2016 – aisiais, po dešimties metų pertraukos. Taigi apie tautiniu pagrindu dažniau kuriamas šeimas karaimams telieka tik pasvajoti…
Na, o dabar apie kur kas liūdnesnį dalyką – kelionę Anapilin…
Žmogui atsisveikinus su šiuo pasauliu, jį stengiamasi kuo greičiau palaidoti. Mirusieji laidojami galva į pietus savos bendruomenės kapinėse. Karaimų kapinių esama ir Vilniuje, ir Trakuose. Prie karsto iki velionį išnešant skaitoma 150 psalmių karaimų kalba. Taip pat atliekamos raudos, kuriose minimi velionio geri darbai. Palaidojus žmogų ir jo artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus ir dar kartą pasimeldžiama už jo vėlę. Tokios pamaldos, vadinamos sahynč ( „prisiminimas“) už velionį vyksta kasdien visą savaitę, taip pat nuo laidotuvių praėjus 30 dienų ir metams po mirties.
Mirusiųjų pagerbimo dieną – Vėlines – karaimai mini birželio – liepos mėnesį. Vėlinės sutampa su pirmąja Didžiojo pasninko diena (pasninkai karaimų religijoje užima išskirtinę vietą). Gavėnios pradžioje visa bendruomenė susirenka kenesoje, kur vyksta gedulingos pamaldos už iškeliavusiuosius Amžinybėn. Po to skubama į kapines.
Trakų karaimų bendruomenės nariai tradiciškai eina į senąsias, jau nebeveikiančias karaimų kapines, kur prie seniausio kapo dvasininkas atlieka raudą „Syjyt jyry“, sukurtą karaimų poeto Saliamono Trakiečio (1650 – 1715) ir skirtą 1710 metais Lietuvoje siautusio maro aukoms atminti. Po to bendruomenės nariai eina lankyti kitose – veikiančiose kapinėse palaidotų savo artimųjų kapų.
Karaimų kapinėse ugnis nedeginama, kapai puošiami tik gėlėmis. Priėjus prie kapo pasisveikinama, o nueinant atsisveikinama, prie kapo prisiliečiant nosinaite. Karaimų gavėnia trunka visą mėnesį ir baigiasi Aukojimo diena Kurban.
Metinės šventės – pagal Mėnulio kalendorių
Šių švenčių datos kaitaliojasi. Didžiausia religinė karaimų šventė – Velykos – simbolizuoja tautos išsilaisvinimą iš Egipto vergovės. Jai kepami apskriti paplotėliai tymbyl. Per savaitę trunkantį velykmetį karaimai nevalgo nieko rauginto, net duona kepama iš neraugintos tešlos.
Penkiasdešimtąją dieną po Velykų sekmadienio minima Sekminių šventė. Jai kepamas specialus kepinys katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių 7 savaites po Velykų. Pyragą sudaro 4 mielinės tešlos ir 3 varškės sluoksniai. Sekminėms savo namus žmonės puošia žalumynais, grindis barsto ajerais.
Na, o vestuvėms karaimai kepa specialius pyragus su įvairiais pagardinimais ir razinomis. Jų esama apvalių ir pailgų. Apvalieji pyragai kepami pas jaunikį, pailgi – pas nuotaką. Šie kepiniai būna itin gražiai papuošti sudėtingais pynučių raštais ir specialiai pjaustytais krepšeliais, primenančiais rožes.
Kalba – didžiausias tautos turtas
Iki šių dienų karaimai yra išsaugoję savo gimtąją kalbą: ja šnekama tiek karaimų šeimose, tiek liturgijoje. Deja, karaimų kalba bendrauja gal tik kokie 30 šios tautybės žmonių. Yra tik kelios šeimos, kurių nariai tarpusavyje kalbasi karaimiškai. Į nykstančių kalbų sąrašą įtrauktai kalbai išsaugoti Trakuose iki koronos ligos pandemijos kasmet buvo rengiamos tarptautinės karaimų kalbos stovyklos. Į jas noriai atvykdavo ne tik Lietuvos karaimai, bet ir jų tautiečiai iš Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos. Stovyklos – puiki proga ne tik pagilinti kalbos įgūdžius (pamokos vykdavo ir pradedantiesiems, ir pažengusiesiems), bet ir bendrauti tarpusavyje, dalintis informacija apie tai, kas vyksta įvairių šalių karaimų bendruomenėse. Čia ir karaimiškų šokių buvo pasimokoma, ir su karaimų literatūra susipažįstama.
Na, o Vilniaus universitete esantis Orientalistikos studijų centras jau senokai yra įsitraukęs į „karaimiško mokymo tinklą“. Šis tinklas vienija Švedijos, Turkijos, Suomijos, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos aukštąsias mokyklas ir mūsų šalies, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos karaimų bendruomenes. Šio tinklo tikslas – vystyti karaimų kultūros paveldo ir kalbotyros tyrinėjimus, skatinti bendradarbiavimą tarp atskirų vertybių karaimų bendruomenių ir mokslo žmonių.
Kulinariniai šedevrai
Karaimų moterys nuo seno garsėja kaip puikios šeimininkės. Tai jos sugebėjo daugiau kaip 600 metų išsaugoti savo nacionalinį kulinarinį paveldą. Karaimai Lietuvoje turi įvairių tautinių patiekalų – ir šventinių, ir kasdieninių, ir tam tikroms progoms skirtų.
Aišku, karaimiška virtuvė visiems pirmiausia asocijuojasi su kibinais. Jie dabar tapę tokie populiarūs, kad, atrodo, Lietuvoje juos gamina, kas tik netingi. Deja, nepaisydami nei to, kad tešla tradiciškai turi būti mielinė, o įdaras – tik ne iš kiaulienos. Ir ne iš maltos, o tik iš kapotos mėsos. Laikas ir aplinka padarė savo, tad „tikrųjų“ kibinų paragausi anaiptol ne visur. Na, bet užsukęs pas Ingridą Špakovskają į jos Trakuose esantį šeimyninį restoraną „Kiubetė“, aišku, paragausi. Ir ne tik jų…
Šią karaimų tautybės moterį pažįsta visi trakiečiai. Kaipgi nepažins – į jos prie ežero esančią kavinę „Kiubetė“ ir patys pasmaguriauti užsuka, ir svečių atsiveda. Ponia Ingrida, daugybę metų išdirbusi senojoje miesto kibininėje, visąlaik puoselėjo svajonę vystyti savą kulinarinį verslą. Tad kai tik pavyko atgauti savo mamos turėtą žemę, tuoj pat su vyru, irgi karaimų tautybės, puolėsi statydinti užeigą, kurioje dvelktų ta senoji, nepakartojama savosios tautos dvasia: kūrentųsi malkomis kūrenama krosnis, sienas puoštų rytietiškas dekoras, o akis džiugintų protėvių nuotraukos. Nelengva, oi nelengva buvo tą padaryti, užtat šiandien lankytojai negali atsigėrėti drožinėtomis kavinės lubomis, rytietišku dekoru ir detalėmis. Tačiau svarbiausia – čia gausi pasimėgauti tikrosios karaimų virtuvės patiekalais, gaminamais pagal autentiškus senuosius receptus.
Mums apsilankius, ponia Ingrida pasiūlė pademonstruoti, kaip gaminama kiubetė – tradicinis senovinis karaimų pyragas, šeimininkių kepamas visai šeimai su įvairiais įdarais – žuvimi, mėsa, grybais, sūriu… Viršutinę pyrago dalį žmonės suvalgo su sultiniu, o likusią – kaip antrąjį patiekalą. Tiesa, dabar kavinėje dažniausiai kepamos kiubetės, skirtos vienam asmeniui.
… Šeimininkė mitriai iškočioja tešlą. Ji – pagal Krymo totorių receptą – iš sviesto, grietinės, kiaušinių, miltų ir trupučio druskos. Riebi ir trapi. Įdaro ponia Irena šįkart parūpinusi iš anksto: su vištiena ir ryžiais, su jautiena ir baklažanais, su aviena ir pupelėmis… Įgudusios rankos gražiai užraito būsimo kepinio kraštelius. Gatava! Kiubetės keliauja į krosnį, o mes mielai bendraujame su linksma ir šnekia šeimininke. Kvatojamės iš nutikimų su kavinės lankytojais (kokių jų tik nepasitaiko!), aptariame Trakų karaimų kasdienio gyvenimo ypatumus ir verslo vystymo Lietuvoje peripetijas. „Kiubetė“ turi pastovių darbuotojų, aptarnauja įvairius pobūvius ne tik šioje kavinėje, bet ir kitose vietose. Užsakymų netrūksta, o vasarą, per turistų antplūdį, vos spėjama suktis.
Kol kiubetės kepa, šeimininkė pavaišina itin skania karaimiška sriuba tutmač – su naminiais makaronais, pupelėmis, jautiena ir žalumynais. Mėgaujamės baklažanų užkandžiu, marinuotais agurkėliais ir taurele krupniko, to tradicinio karaimų gėrimo, kurio receptūra griežtai laikoma paslaptyje. Trauktinę iš įvairių žolelių, šaknelių ir prieskonių, sušildančią ir skatinančią bendravimui, kiekvienas gamintojas dar paįvairina savais ingredientais.
… Bendraudami staiga pajuntame nepaprastai malonų aromatą ir į salę atkeliauja pirmoji kiubetė su sūrio įdaru. O dangau, koks skanumėlis! Sekanti padvelkia grybais, trečioji – vyšniomis, visi skoniniai receptoriai ima šokti džiaugsmo šokį, nepaisydami sąžinės priekaištų, jog jau pakaks, kiekgi galima… Ir nors iš už stalo pakylame sunkiai, nuotaika puiki. Dėkojame šeimininkei, linkėdami palankaus naujų metų sezono. Kitaip ir būti negali: sėkmė nepalieka tų namų, kuriuose žmonės sutinkami atvira širdimi.
Panaudotos alkas.lt , lrt.lt ir kt. nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
