Regina Statkuvienė. Kodėl komunistams reikėjo proletariato, o leftistams – nelaimingųjų?

Visa komunistinė ideologija remiasi klasių kova. Tereikia atsiversti komunistų partijos manifestą. Ten labai aiškiai surašyta, kas yra skriaudžiamieji ir kas skriaudėjai, kokia visuomenės tvarka gera, o kokia bloga.

XX amžiaus pradžioje darbininkų padėtis buvo iš tiesų prasta. Įdomu, kad carinėje Rusijoje ji buvo daug geresnė nei ano meto Anglijoje (yra nuostabi M. Jalowiecki knyga „Imperijos pakraštyje“, kurioje aprašomas carinės imperijos gyvenimas Lietuvos lenkų bajoro akimis. Bajoro, patekusio į carinės imperijos pramoninį elitą, žinojusio caro rūmų intrigas, mačiusio bolševikinę revoliuciją ir emigravusio iš bolševizmo keliu pasukusios imperijos). Jų gyvenimo sąlygas viename iš knygos epizodų ir palygina šis autorius. Taigi, rusų darbininkai geriau valgė, turėjo daug geresnius būstus ir atlyginimus.

Tačiau kruvina revoliucija kilo būtent Rusijoje, o ne Anglijoje.

Tiesa, išžudę kapitalistus, dvarininkus ir šiaip „buožes“ revoliucionieriai nieko gera nesukūrė. Proletarai liko proletarais. Visa šalis tapo didžiuliu elgetynu, žinoma, su tam tikra išimtimi – nomenklatūra. Bet ir jos gyvenimo kokybė buvo gerokai prastesnė nei elito Vakaruose.

Anglijoje gi klasių kovos idėja nebuvo realizuota praktiškai (kaip ir kitose Europos šalyse), nes reali ir opi problema – itin prasta darbininkų padėtis, nesąžiningas atlygis už darbą buvo išspręsta. Susikūrusios profsąjungos ėmė ginti savo narių interesus, politikai buvo priversti priimti socialinę apsaugą užtikrinančius įstatymus: proletarų nebeliko, ėmė kurtis stipri vidurinė klasė.

Ir tai nieko nuostabaus – bolševikinė Rusija pasirinko destrukcijos kelią, kai visuomenė kokio nors iššūkio akivaizdoje skaidoma, gilinami ir aštrinami konfliktai ir siūlomi sprendimai turi tikslą ne problemą spręsti, sukelti klasių kovą visuomenės viduje, kurios dėka „gelbėtojai“ susigrobia absoliučią valdžią bei kontrolę.

Vakarų krikščioniškoje civilizacinėje erdvėje, kuri remiasi į tris atramas: graikų filosofiją, Romos teisę bei krikščionybę toks visuomenės vidinis karas nėra nei tikslas, nei priemonė.

Katalikų Bažnyčia rėmė profsąjungų judėjimą: 1891 m. gegužės 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbia encikliką RERUM NOVARUM. Joje pirmą kartą išdėstytas Bažnyčios požiūris į darbininkų klasę ir jos organizacijas: proletariatas privalo su buržuazija bendradarbiauti, kad būtų galima reguliuoti tarpusavyje kylančius „pavojingus konfliktus“.

Žinotina ir tai, kad krikščionybė, kaip vieną iš dangaus keršto besišaukiančių nuodėmių, įvardija ir nesąžiningą atlygį už darbą.

Žlugus Sovietų Sąjungai komunistinės idėjos niekur nedingo. Marksistai patogiai įsitaisė Vakarų universitetuose ir naudodamiesi žodžio laisve bei demokratija ėmė šią destruktyvią ideologiją skleisti ten. Tiesa, reikėjo surasti kitas „nuskriaustas“ grupes. Taip buvo kuriamos ir eskaluojamos įvairių mažumų problemos, kad neokomunistai galėtų pateisinti savo naująją kovą.

Įdomu, kad gavę politinę įtaką, jie stengiasi ne spręsti realias problemas, bet jas konservuoti bei kurti naujas. Nes nelikus „nuskriaustųjų“, jų veikla irgi neteks prasmės. Todėl nuo realių problemų – tam tikrų žmonių grupių diskriminacijos sprendimo – dabar pereita prie tokių „problemų“, kaip bendrų tualetų užtikrinimas, išsigalvotų įvardžių vartojimas ir lytį pakeitusių vyrų įleidimas į moterų sportą.

Dabartinis neokomunizmas daro viską, kad žmonės būtų iš tiesų nelaimingi, kad pastoviai egzistuotų „nuskriaustųjų“ grupės, kurias reiktų ginti.

Kuo tai pavojinga? Panašiai, kaip Sovietų Sąjungoje, sistema neleido išsišokti – pavyzdžiui, kurti verslo, praturtėti; taip dabartinis neokomunizmas daro viską, kad žmonės būtų iš tiesų nelaimingi, kad pastoviai egzistuotų „nuskriaustųjų“ grupės, kurias reiktų ginti. Geriausi – iš biudžeto išlaikomų valdininkų rankomis. Ten puiki vieta įsidarbinti tiems, kam laisva rinka neįveikiamas riešutėlis.

Kaip tai daroma?

Motinystė / tėvystė pateikiama, kaip sudėtingas laikas, iš kurio reikia greičiau grįžti į darbo rinką. Tai daroma finansiniu spaudimu. Rezultatas – tėvų ir vaikų ryšys komplikuotas, nelaimingi vaikai ir tėvai, sudėtingi šeimos ryšiai. Natūralūs kartų konfliktai čia dar labiau eskaluojami ir vaikai auginami priešingomis vertybėmis nei tėvai. Natūralios jų nuoskaudos išnaudojamos ideologų. Užaugę tokie vaikai negeba prisiimti atsakomybės, sukurti pasitikėjimu bei atsakomybe grįstų santykių, jie kartoja projektinių pedagogų mantrą, kad dėl visko kalti tėvai. Ir, žinoma, yra vieniši bei nelaimingi. Net jei ir kalti, tai juk suaugęs žmogus gali surasti išeitį? Ne, išeitis nesiūloma. Bet siūloma būti nelaimėliu, kurį gina įvairios institucijos. Atsakomybės negebantis prisiimti asmuo, mielai deleguoja atsakomybę už savo gyvenimą valstybei.

Vyrų / moterų karai ir smurto tema. Realios pagalbos, kurios gali sulaukti smurtą patiriančios moterys, vis dar trūksta, kaip ir finansinio stabilumo, jei vyras palieka ar tenka nuo jo bėgti, tačiau daug visokių tik kalbančių (jos gražiai vadina tai informavimu) organizacijų bei jų atstovų šią temą išnaudoja tik tam kad priešintų vyrus ir moteris. Nuo dirbtinai kuriamos pavardžių problematikos iki naujadaro „žmoga“. Vyrai ir moterys staiga tampa nuskriaustaisiais ir skriaudėjais. Na, bet prigimties skirtumas gi lieka. Tokioje sistemoje visi jaučiasi nelaimingi. Moterys, nes praranda galimybę būti mylimos, lepinamos (tu, ką nori būti išlaikytine – drebia agresyvios feministės vaikus auginančiai mamai ir taip ją nuvertina, nustumdamos žemyn socialinio statuso laiptais), o vyrai – praranda galimybę būti kovotojais už šeimos gerovę, nes kovos lauku reikia dalintis su kvotų dėka proteguojamomis įvairiomis „pažeidžiamomis“ grupėmis.

Bjaurasties kultas. Ne, tai nėra atsitiktinumas, kad normalizuojamas apsileidęs žmogus. Body positive ir kt. tėra amžinos tiesos, kad „grožis išgelbės pasaulį“ antipodas. Ne grožio kūrėjai jį turi gelbėti, o neokomunistai. Nes grožio kūryba pirmiausia yra disciplina – savo kūno, savo veiksmų. Gražioje aplinkoje ugdomi žmogaus estetiniai jausmai, jo dvasingumas, o ne tik primityvūs geiduliai. Palyginkime, kaip jaučiamės apsirengę šventiniais drabužiais, prabangioje bažnyčioje ar rūmuose, ir kaip su purvinais treningais kur nors statybvietėje. Bjaurasties daugėja: mene, architektūroje, aprangoje, žmonių išvaizdoje. Kaip tai veikia mus? Mūsų vaikus? Mūsų pasirinkimus?

Šiemet stebėdama J. Statkevičiaus šou kone fiziškai pajutau grožio galią: spalvos, formos, muzika, apšvietimas… tobulumas, kuris dabar pabrėžtinai ignoruojamas.

Žalioji agenda yra ne kas kita, kaip kaltės jausmo primetimas žmogui dėl ne nuo jo priklausančių procesų (Lietuvoje dar visai neseniai, vertinant Žemės istorijos masteliais, buvo ledynmetis, o prieš jį – Baltijos vietoje ošė tropiniai miškai). Jausdamas kaltę jis sutinka apriboti savo gerovę tariamo aukštesnio tikslo vardan. Iš esmės tai ir yra lozungo „nieko neturėsi ir būsi laimingas“ įgyvendinimas. Juk geriausias vergas yra tas, kuris nežino juo esąs. Neturėti vaikų, rengtis padėvėtais drabužiais, važinėti ne automobiliu, bet net per speigą minti dviratį, gyventi kokioje nors skylėje (bendrabučius keičia co-living) ir misti vabzdžiais ir dėl to jaustis prisidedančiu prie pasaulio gelbėjimo? Neįtikėtina? Deja.

Įtraukusis ugdymas arba visuomenės deracionalizacija. Jei kadaise jėzuitai, garsėję puikiu švietimo, orientuodavosi tik į pačius gabiausius – kitiems dėmesys nebuvo švaistomas, jei norės ir gebės, pasistiebs iki reikiamo lygio, jei ne – tai jiems tiks kitos veiklos, tai dabar į mokyklas nuleista priešinga koncepcija. „Priimkite kitokius“ (stumiant įtraukųjį ugdymą buvo reklamose vaizduojami vaikai ratukuose, realybėje tokių mažai ir į bendro lavinimo mokyklas jais prisidengiant „integruojami“ tikrai ne jie, o su įvairiais elgesio, psichikos bei mokymosi sutrikimais) virsta nenormalumo normalizavimu, naujakalbėje net psichiškai sergantys negali būti taip vadinami – jie tik patiria tam tikrų iššūkių suvokti realybę. Kam nepasitaiko? Visi mes normalūs arba nenormalūs.

Universitetai irgi atviri bet kam – be jokių stojamųjų ar rimtos atrankos. Juk valdo krepšelinis finansavimas.

Iš esmės ignoruojant vaikų skirtumus ir kitoniškumą, priešingai nei deklaruojama, realybėje kuriama dar didesnė netolerancija ir priešiškumas. O juk kur klasių kova – ten ir komunizmas!

Mokslas tampa tik socialine paslauga bei užimtumu. Tokiomis sąlygomis apie akademinius pasiekimus nėra ko svajoja. Auginama potencialių nevykėlių karta, kurioje net gabūs ir protingi pasmerkti vegetuoti kartu su „įtrauktinais“. Arba ieškoti privataus mokymosi galimybių.

Moksle nebelieka mokslo, o tik ideologija.

Na, valdžia, turės visą armiją „globotinų“, kuriems reiks vis naujų ir naujų socialinių paslaugėlių. Universitetuose irgi dominuoja jautrumo kultas. Kai kurių klausimų kelti nebegalima, kai kuriomis temomis diskusijos tampa tabu, tačiau daugėja pseudodisciplinų (ne, ne marksizmas leninizmas, tai vakar diena, šiandienos jo pakaitalas įvairios lyčių studijos, įvairios mažumų istorijos etc). Moksle nebelieka mokslo, o tik ideologija.

Sąrašą turbūt kiekvienas dar galėtume pratęsti. Klausimas, kur tai nuves ir kaip išgyventi? Atsakymo, turbūt, irgi reikia ieškoti istorijoje. Totalitarizmas neįsigali tol, kol žmonės kalba tiesą, nesvarbu, kokius sprendimus ir kokias direktyvas priima politikai. Kol žmogus yra aktyviai veikiantis subjektas, o ne susitaiko su objekto statusu. Būtent todėl nutildymas visoms totalitarinėms ideologijos toks svarbus. Iš čia jas ir galima atpažinti.

Kaip ten su neapykantos kalbos įstatymu? Vis dar darbotvarkėje?

Veidaknygė

Tekstas 2023-03-31 skelbtas Reginos Statkuvienės Patreon puslapyje.