Regina Statkuvienė. Žaidimai su tamsa: protėvių vėles verčiant pamėklėmis

Kai senų ąžuolų ir klevų viršūnėse vėjas įsisuka į paskutinius parudavusius lapus, o naktimis rūkas pripildo laukus iki pat namų slenksčių, ateina trumpas akistatos su savimi, savo istorija ir amžinybe laikas – Vėlinės.

Gamtos ritmu gyvenęs žmogus jausdavo, kad ištuštėję laukai ir pilni aruodai yra virsmo metas. Laikas, kai nuo kasdienių rūpesčių ir pareigų ateina metas pažvelgti į savo, savo šeimos, genties ir tautos gyvenimą per amžinybės prizmę.

Vėlinės arba Ilgės. Ilgesys ne tik tų, kuriuos mylėjome. Tai kažkokiu transcendentiniu žinojimu paženklintas ilgesys – amžinojo gėrio, grožio, teisingumo – to, kas žmogų verčia gręžtis į Dievą. Juo tikėti. Siekti šventumo.

Per Vėlines išeinama pabūti taip ir neperžengiant čia ir anapus slenksčio. Vaško žvakelių šviesa sujungia pasaulius. Gyvenimas ir mirtis. Per vasarą žieduose dūzgiančios bitės gamina vašką. Paskui nelieka nei bičių, nei žiedų. Bet koryje užvakuotas medus gali išlikti nesugedęs tūkstantmečius.

Globalėjančiame pasaulyje vienos tradicijos ir toliau puoselėjamos, kitos pamirštamos, perimamos svetimos. Kaip kadaise garsi giminės pavardė – ainių gyslomis teka tas pats kraujas, bet nei herbo, nei šūkio, nei kardo jau nebelikę… Arba derlinga žemė, kurią prosenelis apeidavo kiekvieną pavasarį. Dabar mišku ir užmarštimi užžėlusi.

Tradicija gyva ir prasminga tol, kol atliepia mūsų dvasinius poreikius ir gyvenimo būdą.

Tūkstantmečius toje pačioje žemėje gyvenančios, ją ginančios žemdirbių tautos savo mirusiųjų paprastai nebijo.

Iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį.

Mitai, tikėjimai ir papročiai persipina įvairiai, tačiau iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį. Tokia yra ir lietuviškoji pasaulėjauta.

Kartą per metus mums reikia pabūti su tais, kurie mus mylėjo, augino, saugojo. Tuos, kurių nematėme ir nepažinome, bet kurių dėka esame. Mums reikia juos prisiminti. Uždegti žvakes. Galbūt pajusti jų sielų prisilietimą. Tegul tik per vaško žvakelės liepsną.

Kai kultūra ima formuotis naujoje teritorijoje, ant užkariautos, užgrobtos, svetimos žemės, natūralu, kad ten palaidoti mirusieji neatrodo nei draugiški, nei saugantys ar globojantys, veikiau, priešingai, grėsmingi, gąsdinantys ir kerštaujantys.

Su svetimais mirusiais būti nesinori. Jų dvasios gąsdina. Juos reikia vyti užsidėjus kaukę, kad nebūtum atpažintas nesąs jo ainis.

Tai ir yra Helovino esmė. Būtent todėl ji ir populiari ten, kur gyvena palyginti jaunos tautos.

Tačiau Lietuvoje Helovino šventimas nėra paprasta naujo gyvenimo ir naujų papročių importo vizualizacija.

Kam prireikė VĖLES paversti PAMĖKLĖMIS?

Ar girdite dar, kokie panašūs savo skambesiu ir kokie skirtingi savo prasmėmis šiedu žodžiai?

Tuščiose moliūgų akyse protėvių vėlės negyvena. Nei raganų kostiumuose ar siautulinguose vakarėliuose.

Šiandien gerovė pasiekė tokį lygį, kad malonumų mygtukų spaudymas tampa narkotiku. Dar, dar, dar – daiktų, kelionių, selfių, postų ir pareigų…

Šiuolaikinis žmogus, savo gyvenime nematęs karų ir jau nejaučiantis protėvių skausmo yra kaip alkanas ir nemylėtas pavainikis apsvaigsta turgaus aikštėje, kai gašlus iškrypėlis jam leidžia rinktis viską. Kol kas.

Mūsų istorija vis dėlto ateina akistatai. Tegul labai trumpai. Tegu tik įsivaizduojama. Per Vėlines. Kai visa Lietuva sužimba liepsnelėmis mirusiųjų miestuose.

Ir žybsi pakelėse, paežerėse ir pelkynuose… Ten po šalta žeme dar nepamiršti partizanai. Neužgyjančios, nors paslėptos žaizdos.

Mažėja tų, kam skauda. Išmiršta kartos, o istorijos sopulį jausti duota retam. Todėl jis ir vėl pasikartoja.

Stribų, išdavikų, kolaborantų ainiai negali ramiai pasitikti tamsiausio metų laiko. Juos gąsdina vėlės tų, kurie atgulę nešventintoje žemėje savo krauju ją pašventino. Jie nenugalėti, nes ant kiekvieno kapo gali būti užrašytas žodis – Lietuva.

Todėl jiems reikia pamėklių.

Kultūriniai karai ne šių laikų Vakarų pasaulio vėžys. Mes juose buvome jau raudonojo tvano metais: Vietoj šv. Kalėdų – Naujieji metai, vietoj Motinos dienos – Kovo 8-oji, net penktadienio pasninkas buvo išverčiamas ketvirtadieniu – žuvies diena.

Tai neatsitiktiniai dalykai – perauklėti, pakeisti, išrauti tradiciją ir įdiegti naują „tiesą“. Matematikoje tai inversija – loginis veiksmas, kurį atlikus esama loginė reikšmė pakeičiama priešinga.

Taip tiesa virsta melu, o melas tiesa, taip laisvė virsta nelaisve, o nelaisvė laisve.

Jei Krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje pergalė priešo nugalėjimas yra jo sunaikinimas, tai Rytų despotijose laimėjimas yra siekis pavergtąjį paversti savo paties priešingybe, mankurtu ir iš janyčaro išauginti tą, kuris žudys savo paties tautą.

Šiuolaikinis žmogus bijo mirties. Ji išguita iš mūsų gyvenimų.
Šiukšlėmis paversti mūsų kapai ir sielos: visko daugiau, daugiau ir daugiau…

Reikia išrauti pačią lietuviškumo esmę bei šerdį, kurioje su motinos pienu perduodamas istorijos skausmas. Sako, tai nelemtas lietuviškas liūdesys. Netinkamas džiugesio pasauliui. Todėl nereikia leisti susitikti su vėlėmis. Tegul klaikus pamėklių juokas džiugina ir tą akistatos su amžinybe naktį.

Tik pamiršęs, kad mirsi, pamirši ir prisikėlimo šviesą.

„Memento mori“ – kartodavo vergas į ausį triumfo eisenoje žengiančiam nugalėtojui. Kad nepamirštų. Kad žinotų.

Patreon.com