Lietuvos žmogaus teisių ir kitos pilietės organizacijos kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką, frakcijas, Vyriausybę ir Socialinės apsaugos ministrą, reikalaudamos iš esmės keisti arba panaikinti Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kurio padariniai sėja baimę visuomenėje ir kelia jos pasipiktinimą.
Įstatymas priimtas pagal Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemos pavyzdį gąsdinant ir klaidinant visuomenę apie nuolat prastėjančią vaiko teisių būklę, neatsižvelgiant į Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygas, kurios esmingai skiriasi nuo gyvenimo sąlygų Norvegijoje bei kitose Skandinavijos šalyse, rašoma reikalavime šalies vadovams.
– Lietuvoje ir Norvegijoje dirbančių žmonių darbo užmokestis skiriasi daugiau, nei dešimt kartų, nedarbas mūsų šalyje yra kelis kartus didesnis, o žmonių pragyvenimo lygis – kelis kartus mažesnis, nei šiose šalyse.
Įstatymo iniciatoriai siekė supriešinti visuomenę su valdžia?
Nekyla abejonių, kad Įstatymo iniciatoriai žinojo ir suprato, jog, disponuodama žymiai mažesniais materialiniais ištekliais ir neturėdama efektyvių socialinių instrumentų, Lietuva nepajėgi vaikams suteikti tokių materialinių sąlygų, kokias jiems gali suteikti išsivysčiusios Skandinavijos šalys.
Įstatymas taip pat priimtas neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje apie trečdalis šeimų gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, daugiau nei penktadalis (26 proc.) jų negali tinkamai šildyti savo būstą ir beveik penktadalis (17 proc.) neišgali nupirkti vaikams tinkamo maisto, o beveik dvi dešimtys tūkstančių vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Tokiu būdu penktadalis Lietuvos vaikų (apie 100 iš 500 tūkst.) objektyviai neturi įstatymo iniciatorių reikalaujamų materialinių sąlygų.
Daugiametė žmonijos patirtis rodo, kad materialinė gerovė nėra lemiamas vaikų auklėjimo veiksnys. Daugybė žymių žmonių vaikystėje kentė nepriteklius, bet juos supo tėvų meilė, bendruomeniški šeimos ryšiai ir to pakako, kad tokie žmonės taptų kilniomis, dorovingomis asmenybėmis.
Įstatymo iniciatoriai taip pat žinojo, kad į Lietuvos teisinę sistemą perkelta Skandinavijos šalių vaiko teisių apsaugos patirtis, esant nesubalansuotai socialinio aprūpinimo sistemai, drastiškai taikant sankcijas tėvams dėl netinkamos vaiko priežiūros, duos iš anksto nuspėjamus rezultatus – sukels neproporcingą įtampą visuomenėje ir supriešins su ja valdžią. Tai ir įvyko.
Yra labai daug suinteresuotų lobistinių grupuočių
Per kelerius metus vykstant tariamiems šio Įstatymo tobulinimams, taisymams ir papildymams dėl tariamai augančio smurto prieš vaikus, buvo matomi sunkiai slepiami įvairių lobistinių grupių, nevyriausybinių organizacijų ir kai kurių žiniasklaidos priemonių interesai organizuojant reklamą, vienpusiškus užsakomuosius straipsnius, diskusijas televizijos ir radijo laidose be alternatyvų nuomonių.
Pastebėta, kad yra nemažai veikiančių tiems tikslams įsteigtų nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurių pajamos yra tiesiogiai susijusios su tariamai didėjančiu smurtu prieš vaikus ir vaikų nepriežiūra.
Tapo akivaizdu, kad tariamą smurtavimo prieš vaikus didėjimą ir finansinių išteklių šiam neva augančiam smurtui neutralizuoti didinimą tiesiogiai lemia minėto Įstatymo formuluotės, nes vien tik minėto Įstatymo buvimas užtikrina daugeliui sisteminių NVO nenutrūkstamą ir gausų valstybės bei įvairių fondų finansavimą. Būtent dėl to dalis NVO koalicijoje susibūrusios ir gausiai finansuojamos tariamos visuomeninės organizacijos deklaratyviai, be jokių svaresnių teisinių argumentų, nepaisydamos žmonių reikalavimų, netikėtai ėmė raginti Seimą nedaryti Įstatyme jokių pataisų. Todėl nėra abejonės, kad Įstatymo 3 straipsnyje pateiktos smurto apibrėžimo formuluotės yra neatsitiktinės.
Įstatyme akivaizdžiai pasigendama vaikų auklėjimo sąvokos apibrėžimo. Nepaaiškinus šios sąvokos turinio, tampa problemiškas leistino fizinio ar psichinio poveikio vaikui ribų nustatymas, prasideda ginčai dėl to, kas yra smurtas prieš vaiką, o kas yra tik auklėjimo priemonė.
Įstatyme taip pat vartojama vaiko normalios raidos bei vaiko garbės ir orumo sąvokos, kurios dėl tos pačios priežasties gali būti suprantamos subjektyviai, aiškinamos plačiai ir neadekvačiai. Nežinant vaiko normalios raidos sąvokos turinio, atitinkamai tampa neaiški ir vaiko interesų sąvoka, arba vaikui saugios aplinkos sąvoka, kurios Įstatyme yra plačiai naudojamos. Akivaizdu, kad vaiko auklėjimo procese fizinis ar psichinis poveikis vaikui yra neišvengiamas, yra kasdienybė: pabarimas, pareikalavimas, paliepimas, kritika, reikalavimas atlikti fizinį darbą ar net vaiko nesaugaus veiksmo sustabdymas fiziniu kontaktu (fiziniu poveikiu).
Įtvirtinus šias formuluotes nuo pat Įstatymo įsigaliojimo dienos dešimtys tūkstančių Lietuvos šeimų tapo potencialiomis jo prižiūrėtojų aukomis, nes šeima, gyvenanti nepritekliuje arba skurde, objektyviai nėra pajėgi tinkamai prižiūrėti savo vaikų, užtikrinti jiems tinkamų sąlygų augti, vystytis ir tobulėti, t. y. negali nuolat tenkinti vaikams būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių, kurie kelia pavojų jų normaliai raidai. Tokios Įstatymo formuluotės sukelia sumaištį vaikų auklėjime, išbalansuoja šeimos santykius, nes tėvai negali žinoti, koks jų poveikis vaikams yra normalus ir koks nenormalus, t. y. pažeidžia įstatymu leidžiamas ribas.
Įstatymas paneigia konstitucines piliečių teises ir laisves
Žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos pažymi, kad vaiko paėmimas iš šeimos bei jo atskyrimas nuo tėvų paneigia Konstitucijos 22, 31, 39, 109 straipsnių nuostatas, kad materialiai labiau remdama atimamų vaikų globėjus, negu atimtų vaikų šeimas, valstybė diskriminuoja pastarąsias, paneigdama Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintą valstybės įsipareigojimą laiduoti tėvams teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Be to Vaiko teisių apsaugos tarnyba be teismo sprendimo paimdama vaiką iš šeimos arba skubiai laikinai paimdama vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pasitelkiant policijos pareigūnus, pažeidžia Konvencijos 9 straipsnyje nustatytą valstybės įsipareigojimą užtikrinti, jog vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus atskirus atvejus, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina. Įstatymas leidžia paimti vaiką iš šeimos net ir tuo atveju, kai tėvai rūpinasi vaiku ir su juo žiauriai nesielgia.
Konvencija laiduoja tėvams galimybę dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį. Tačiau dalyvauti kiekviename vaiko atėmimo nagrinėjimo procese Įstatymas nuo pat pradžių tėvams nenumato.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba paimdama vaiką iš šeimos mažareikšmių įstatymo pažeidimų, praktiškai i nesivadovauja vaiko interesais ir tuo pažeidžia Konvencijos 3 straipsnio 1 dalį, o Įstatyme nėra normos, reglamentuojančios vaiko teisių apsaugos tarnybų atsakomybę dėl jų nekompetencijos.
Lietuvos žmogaus teisių ir pilietinės organizacijos ragina:
1. Įstatymų leidėją pripažinti, jog priimtas Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymas neatitinka šiandieninių Lietuvos ekonominio ir socialinio išsivystymo realijų.
2. Pripažinti, kad, rūpindamasi vaiko teisių apsauga, valstybė pirmiausia turi rūpintis žmonių socialinės atskirties mažinimu, parama skurdžiai gyvenančioms šeimoms, ypač daugiavaikėms ir jaunoms.
3. Pripažinti, kad ginčijamos Įstatymo formuluotės yra skirtos ne šeimoms stiprinti ir kovoti su smurtu prieš vaikus, o teisiniam mechanizmui, kuriuo galima teisėtais būdais valstybės vardu nusavinti vaikus ir perduoti juos kitoms šeimos arba globėjams, įtvirtinti.
4. Pripažinti, kad smurto apibrėžimo Įstatymo nuostatos tenkina ne visuomenės, o atskirų lobistinių grupių ir tam tikros dalies nevyriausybinių organizacijų interesus.
5. Pripažinti, kad ydingos Įstatymo nuostatos paneigia kitas esmines Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas piliečių teises bei laisves.
6. Pripažinti, kad ydingos Įstatymo normos paneigia Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ir joje deklaruojamą valstybės pagarbą tėvams.
Atsižvelgiant į tai, reikalaujama panaikinti arba iš esmės pakeisti Vaiko teisių pagrindų įstatymą, pašalinant iš jo nuostatas, prieštaraujančias ir paneigiančias Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pagrindines piliečių teises ir laisves, Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus Vaiko teisių konvencijoje bei nuostatas, keliančias grėsmę šeimai kaip visuomenės ir valstybės pagrindui.
Reikalavimą reiškia Tautos forumas, Jaunimo sambūris Pro Patria, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Nepartinis demokratinis judėjimas ir Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas.
Visą reikalavimo tekstą skaitykite ČIA
„Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.”
(LR Konstitucija, 59 str.).
Ką apie tai rašė A.Kubilius 2005 m.? Paskaitykime:
„Seimo nario laisvas mandatas reiškia, kad Seimo nario negali varžyti jokie įsipareigojimai partijai, rėmėjams, net rinkėjams, kad niekas neturi teisės įpareigoti ar įgalioti Seimo nario balsuoti ne taip, kaip jis pats laisvai apsisprendžia”.
lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta 206/content
Jau gavai atlyginimą, ar moka tik po komentaro?
… O kol nebus sudaryta pragyvenimo sąlygų kaip skandinavų, tegul vaikai ir toliau būna daužomi šeimose?..
ir kas juos jau „DAUZO”?Atidziau skaityk kas parasyta po to komentuok
O kas gi jau tuos vaikus daužo, kaip pats sakai ? Nei vienas sveiko proto žmogus savo vaikų neskriaudžia ir neskriaus. Priešingai, juo saugo ir gina. Jei atsiranda koks vienas kitas degradas, kuris taip daro, tai nuo to neapsaugos jokie šakalienių įstatymai ir nereikia tokių nesąmonių kurti. Vadovaujantis tokia logika reiktų priimti įstatymus ir dėl žmonių nežudymo, neprievartavimo, senelių, tėvų nepriežiūros ir t.t. ir t.t. Bet gi visi supranta, kad tokių nereikia ir jie nieko nepakeis. nes dar yra ir moralinės normos visuomenėje, kuriomis normalūs nariai vadovaujasi. O įvairiems degradams ir pan. yra baudžiamasis kodeksas, kuris labai gražiai tokius smurto dalykus apibrėžia, tai kam dar reikalingas papildomas įstatymas ? Ir dabar pagal BK negalimas smurtas prieš vaikus ar kitus asmenis. Tokie šakalienių įst. reikalingi, kad būtų kiršinama visuomenė, menkinamos ir naikinamos moralinės elgesio normos, kurios nusistovėjo per tūkstančius metų, demoralizuojama tauta ir ardomos šeimos, žalojami vaikai ir tėvai, galop atsirastų sąlygos svetimų, niekieno vaikų pardavinėjimui. Štai kam tarnauja tokie šakalienių įstatymai. Tai nusikaltimas prieš tautą. Todėl jis turi būti atšauktas, kaip nereikalingas ir net žalingas. Reikia pasitikėti žmonėmis, jų morale ir sveiku protu, rimčiau auklėti jaunimą, jį ruošti šeimai, o ne plazdenti vaivorykštinėmis vėliavomis gatvėse, tada nereikės ir pan. įstatymų.
Žinoma nereikia čia gretinti pragyvenimo lygio ir smurto prieš kitus asmenis, t. t. ir vaikus, nes tai neturi nieko bendro. Smurtas yra moralinė kategorija, o moralė niekaip nekoreliuoja su turtu ar pan. dalykais. Beturčiai tampa šventaisiais, o milijardireriai kartais sėda į kalėjimą.
Jūs iš kokio kosmoso? Lietuva turi daugybę įstatymų dėl smurto prieš ŽMOGŲ ir jais reikia vadovautis. Turi net Vaiko teisių konvenciją! Gal pirma pasidomėkite, o paskui rašinėkite tokias nesąmones?
Naikinti ir kuo greičiau ir kol lietuvos valdžia nesudarys pragyvenimui sąlygų kaip skandinavų, o pragyvenimo lygis kol nebus tos arba geresnis nei Norvegijos. Toks įstatymas yra genocidas prieš Lietuvos žmones.