Reikalavimas dėl politinės prekybos Lietuvos suverenitetu ir lietuvių kalbos valstybinio statuso panaikinimo

JE Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

LIETUVOS POLITINIŲ PARTIJŲ IR VISUOMENINIŲ ORGANIZACIJŲ REIKALAVIMAS

2022 m. sausio 24 d.

Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. sausio 18 d. posėdyje priėmė įstatymą dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose (toliau – Įstatymas). Minėtas įstatymas priimtas pagal projektą XIIIP-535 (2), kuriam pritarė už 82 Seimo nariai. Prieš balsavo – 37, susilaikė – 3 Seimo nariai.

♦ Įstatymo 3 str. 1 dalis nustato, kad < Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų)>.

♦  Įstatymo 4 str. 2 dalies 1 punktas nustato, kad < Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu: 1) jis arba jo tėvai, seneliai, proseneliai ar kiti protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje>.

♦ Įstatymo 2 str. 3 dalis nustato, kad < Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis – Lietuvos Respublikos pilietis, kurio tautybė Lietuvos Respublikos gyventojų registre nurodyta kita negu lietuvių>. O šio straipsnio 2 dalis nustato, kad <Dokumento šaltinis – tai Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir (arba) išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, kuriais remiantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka rašomi asmens vardas ir pavardė šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytuose dokumentuose>.

Tokiu būdu įsigaliojus Įstatymui, remiantis bet kurios užsienio valstybės išduotu asmens tapatybės dokumentu ar civilinės būklės akto įrašu, ne lietuvių tautybės LR piliečių asmenvardžiai Lietuvos valstybės asmens tapatybės dokumentuose gali būti perrašyti (įrašyti) kitų valstybių kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis (kol kas be diakritinių ženklų).

Atkreipiame dėmesį, kad šio Įstatymo Lietuvos Respublikos Prezidentas negali pasirašyti dėl kelių priežasčių:

• Visų pirma, Įstatymas priimtas vykdant politinę prekybą lietuvių Tautos suverenitetu pagal tariamus politikų žodinius įsipareigojimus kitai valstybei. Juo pažeminama Lietuvos valstybė ir sumenkinamas jos suverenumas kai, nusileidžiant kitos valstybės spaudimui, Lietuva tapo viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios oficialiuose dokumentuose atsisakoma piliečio politinį ir teisinį ryšį su jo valstybe patvirtinančio asmenvardžio įrašo valstybine kalba;
• Antra, juo panaikinamas vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybę atkūrusio Sąjūdžio laimėjimas – valstybinis lietuvių kalbos statusas;
• Trečia, jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai.
• Ketvirta, Įstatymas kvestionuoja tarptautinius valstybių susitarimus dėl 1920 metų Vilniaus krašto bei 1939-ųjų metų Lietuvos aneksijų nepripažinimo;.
• Penkta, Įstatymas diskriminuoja pagrindines tautines grupes ir tautines mažumas, todėl savo turiniu yra antikonstitucinis;
• Šešta, Įstatymas duoda pagrindą tautinės nesantaikos kurstymui, kelia grėsmę visuomenės stabilumui ir Lietuvos valstybingumui;
• Septinta, jis skatins Lietuvai nelojalias ir užsienio šalių remiamas bei kurstomas grupuotes kelti vis naujus reikalavimus valstybei dėl asmenvardžių ir vietovardžių rašybos kitomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais bei teisės rašyti juos nelotyniškais rašmenimis;
• Aštunta, Įstatymas taps priemone žeminti lietuvių tautą ir asmens dokumentuose vartojamų užsienio kalbų nemokančius šalies piliečius bei viešąsias pareigas einančius asmenis, kurie faktiškai bus įpareigoti taikytis prie tokių dokumentų turėtojų įgeidžių ir mokytis svetimų kalbų rašybos bei tarties;
• Devinta, jis pasitarnauja Rusijos siekiams spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių privilegijų šiose šalyse, dėl ko Latvijos politikai ir kalbininkai yra įspėję Lietuvą, prašydami nepriimti šio įstatymo.

Pažymime, kad tikroji Įstatymo paskirtis – panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą atskiruose šalies regionuose, didinti Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų ir tautinių grupių atskirtį bei įtampą tarp lietuvių tautybės gyventojų ir kitataučių, skatinti pastarųjų susvetimėjimą Lietuvos valstybei ir jos kultūrinę, ekonominę, socialinę ir politinę dezintegraciją, įgyvendinant 1989-1991 metų autonomininkų reikalavimus.

1. Dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai

Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) 1999, 2004 ir 2009 metais skirtingais žodžiais išaiškino, jog neegzistuoja Lietuvos piliečių teisė savo asmens dokumentuose vardus ir pavardės rašyti ne valstybine kalba. 2014 m. vasario 27 d. sprendime KT nurodė, jog tuo atveju, kai <…įstatymų leidėjui dėl asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos piliečio pase teisiniam reguliavimui yra reikalingos specialios žinios, jis tam turi gauti oficialią aiškiai išdėstytą poziciją iš lietuvių kalbos specialistų sudarytos valstybės institucijos, t. y. iš VLKK, į kurios išvadą įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti>. Šią aplinkybę akcentavo Seimo Kanceliarijos teisės departamentas 2022-01-12 išvadose, atkreipdamas Seimo narių dėmesį į 2014 m. vasario 27 d. KT sprendimą ir jame nurodytą KT doktriną dėl konstitucinio valstybinės kalbos statuso ir jos apsaugos principų [ ]. Minėtose išvadose Departamentas pažymėjo, kad Įstatymas (tuo metu jo projektas XIIIP-535 (2)) nedera su Konstitucinio Teismo formuojama konstitucine jurisprudencija – Seimas negali neatsižvelgti į VLKK oficialias išvadas dėl Projekto ir jose išdėstytą VLKK poziciją. Nepaisant to, Seimas neatsižvelgė nei VLKK, nei į šio Departamento išvadas.

2. Dėl aneksijų nepripažinimo

Pažymėtina, jog pagal Įstatymą kitataučiui LR piliečiui asmens dokumente asmenvardžiui perrašyti kitos valstybės kalba pakanka pateikti savo tėvų, senelių, prosenelių ar kitų protėvių turėtus ar turimus kitos valstybės pilietybę patvirtinančius dokumentus (4 str. 2 d.1 p.). Tačiau pagal galiojantį teisės prinpcipą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ne bet kurio laikotarpio ir ne bet kokie artimą giminystę patvirtinantys dokumentai gali būti pripažinti tinkamais. Šiuo atveju Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos krašto 1920-1939 metų aneksijos laikotarpiu Lenkijos valstybės civilinės būklės aktų įrašai negali būti laikomi teisėtais, nes Lietuva šios aneksijos de jure niekada nepripažino teisėta. Analogiškai ne visi civilinės būklės aktų įrašai gali būti pripažįstami tinkamais, kurie išduoti SSSR okupacijos laikotarpiu. Priešingu atveju būtų paneigti tarptautiniai valstybių susitarimai dėl 1939 m. SSRS įvykdytos Lietuvos valstybės aneksijos, kurios Vakarų demokratinės šalys niekada nepripažino (okupacijos pripažinimas nėra tapatus aneksijos pripažinimui).

3. Dėl tautinių grupių ir tautinių mažumų integralumo

Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2021 metais Lietuvoje gyveno 2 795 680 gyventojų (Lietuvos piliečių), iš kurių kitos tautybės – 14,1 proc. arba beveik 400 tūkst. kitataučių [ ]. To paties departamento duomenimis, Lietuvos gyventojų, gimusių kitose šalyse, buvo 5,5 proc. arba beveik 22 tūkst. piliečių. Tokiu būdu įsigaliojus Įstatymui keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių įgis teisę savo asmenvardžius perrašyti kitų valstybių kalbomis. Vertinant aplinkybę, kad Lietuvoje nuolat yra keliamas dvigubos ar trigubos pilietybės klausimas, nurodyti asmenys, persirašę vardus ir pavardes kitų valstybių kalbomis, kartu įgis teisę ir į kitų valstybių pilietybes. O tai reiškia, kad ateityje Lietuvoje apie penktadalis gyventojų gali turėti kitų šalių pilietybes. Atsižvelgiant į didelę kitataučių gyventojų koncentraciją atskiruose šalies regionuose (Vilniaus raj., Šalčininkai, Visaginas ir kt.), asmenys, turintys kitų šalių pilietybes, neabejotinai reikalaus užtikrinti atskirų regionų kultūrinę ir politinę autonomiją, įtvirtinant tautinių mažumų kalbų vartojimą valstybės įstaigose, kartu pašalinant iš apyvartos valstybinės lietuvių kalbos vartojimą, keičiant vietovardžių, miestų ir gyvenviečių bei gatvių pavadinimus pagal atskirų kitataučių grupių reikalavimus. Būtent analogiškus reikalavimus kėlė Vilniaus, Šalčininkų ir kitų rajonų autonomininkai, atkuriant Lietuvai nepriklausomybę (1989 m. lietuvių kalbą paskelbus privaloma visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, Vilniaus, Šalčininkų, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų tarybų deputatai paskelbė nutarimą „Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto Statuto“. Tuo metu buvo sprendžiama dėl lenkų nacionalinio teritorinio autonominio rajono Lietuvos arba SSSR sudėtyje). Todėl Įstatymas yra akivaizdžiai nukreiptas į šalies regionų dezintegraciją, realizuojant autonomininkų reikalavimus bei lūkesčius, kurie nebuvo įgyvendinti 1989-1991 metais.

4. Dėl diskriminacinių Įstatymo nuostatų

Minėta, kad Įstatymas suteikia teisę perrašyti savo vardus ir pavardes kitų valstybių kalbomis Lietuvos piliečiams, kurių šalyje yra keli šimtai tūkstančių. Ši teisė suteikta perrašyti kol kas lotyniško pagrindo rašmenimis ir be diakritinių ženklų. Tačiau Įstatymui įsigaliojus, neabejotina, kad Lietuvos valstybei bus keliami nauji reikalavimai – leisti rašyti vardus ir pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais ir ne tik lotyniškomis raidėmis. Taip manyti leidžia aplinkybė, kad dar prieš Įstatymo priėmimą Seime buvo svarstomas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pasiūlymas, rašant asmenvardžius leisti naudoti diakritinius ženklus. 2022 m. sausio 18 d. Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas posėdyje šiam pasiūlymui laikinai nepritarė („už“ balsavo komiteto nariai Č. Olševskis, J. Sabatauskas, A. Stončaitis, „prieš“ I. Haase, A. Navickas, St. Šedbaras, o komiteto nariai – A. Širinskienė ir A. Armonaitė, susilaikė), tačiau tai reiškia, kad leidimas perrašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose kitų valstybių kalbomis naudojant diakritinius ženklus, ateityje nebus įgyvendintas. Vis dėlto net ir pastaroji aplinkybė nepašalina diskriminacinių Įstatymo nuostatų daugumos Lietuvoje gyvenančių kitataučių atžvilgiu. Pavyzdžiui, leidimas autentiškai rašyti vardus ir pavardes asmens dokumentuose lenkų kilmės Lietuvos piliečiams nepanaikina rusakalbių ir kitų tautinių grupių bei mažumų Lietuvos piliečių lūkesčių analogiškai vardus ir pavardes savo asmens dokumentuose rašyti autentiškai ne lotyniško pagrindo rašmenimis. Minėtų lūkesčių nepanaikina jokie teisiniai argumentai, kad vardų ir pavardžių rašymas lotyniškomis raidėmis yra nusistovėjęs daugelyje ES valstybių. Ydingu pagrindu priimtas Įstatymas akivaizdžiai suskirsto Lietuvoje gyvenančius kitataučius į privilegijuotas ir neprivilegijuotas grupes, pažeisdamas Lietuvos rusų, ukrainiečių, žydų, gudų bei kitų kitataučių teises ir skatindamas pastarųjų nepilnavertiškumą bei priešiškumą Lietuvos valstybei, o tai kelia grėsmę visuomenės stabilumui ir Lietuvos valstybingumui, nes neatsargu manyti, jog minėtų tautybių asmenys susitaikys su siūloma diskriminacija ir ateityje niekada nepareikalaus analogiškų teisių sau.

Dėl žalos dvišaliams santykiams su Latvijos Respublika

Atkreipiame dėmesį, kad kaimyninėje Latvijoje vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimu 2004-12-07 byloje Mentzen (Mencena) prieš Latviją, peticijos Nr. 71074/01, kitataučiai be jokios diskriminacijos gali savo vardus ir pavardes įrašyti autentiškai antrame šios valstybės išduoto paso puslapyje. Įsigaliojęs Įstatymas Lietuvoje sukurtų koliziją tarp žmogaus teisių dvejose kaimyninėse ES valstybėse, t. y. teisės, kad Lietuvos kitataučiams leidžiama rašyti asmenvardžius kitų valstybių kalbomis pirmame paso puslapyje, o Latvijoje – neleidžiama. Neabejotina, jog minėta kolizija sukels trečiųjų šalių politinius reikalavimus Latvijai plėsti žmogaus teisių apimtį, įvertinant Lietuvoje kitataučiams suteiktas teises. Analogiškus reikalavimus Rusiją pateiks ir Estijai. Tačiau tokia teisė, kaip minėta, sąlygoja kitataučių susvetimėjimą valstybei bei skatina jos kultūrinę, socialinę ir politinę dezintegraciją, kelia grėsmę visuomenės stabilumui, todėl Įstatymas turės neabejotiną neigiamą įtaką Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių santykiams.

Atsižvelgiant į tai reikalaujame J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą:

1. Vadovaujantis LR Konstitucijos 71 str. suteiktais įgaliojimais grąžinti Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti minėtą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, reikalaujant, kad būtų laikomasi Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime nurodyto imperatyvo – sprendžiant dėl asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos piliečio pase atsižvelgti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas, t. y. į 2021 m. lapkričio 28 d. VLKK išvadą – nepritarti įstatymo projektui XIIIP-535 (2).

2. Siekiant užkirsti galimybes tolesniam lietuvių kalbos valstybinio statuso naikinimui Lietuvos valstybėje, prašyti Seimo narius, kad ne mažiau kaip vienas penktadalis jų, vadovaudamiesi LR Konstitucijos 106 str. suteikta teise kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo doktrinai.

REIKALAVIMĄ PASIRAŠO:

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas (prof. Vytautas Radžvilas), visuomeninės organizacijos Jaunimo sambūris „Pro Patria“ (Vytautas Sinica), Asociacija „Talka kalbai ir Tautai“ (Mindaugas Karalius), Lietuvos žmogaus teisių asociacija (Vytautas Budnikas), Lietuvos nacionalinės vartotoju federacija (Alvita Armanavičienė), Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija (Romualdas Povilaitis), Lietuvos Helsinkio grupė (Aurelija Kuzmaitė), Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacija (Rasita Kraujelytė), Piliečių gynybos paramos fondas (Stasys Kaušinis), Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno padalinys (Romualdas Povilaitis), PS „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrija (Vilija Turiene), Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija (Grasilda Makarevičienė), „Mokslo Lietuva“ redakcija (Jonas Jasaitis), Pilietinės visuomenės kūrėjų paramos fondas (Juozas Aleksandravičius), Lietuvai pagražinti draugija (Juozas Dingelis), Laisvės kovotojų sąjunga (Jonas Burokas), Lietuvos kultūros kongresas (Krescencijus Stoškus), Lietuvos mokslininkų sąjunga (Dalius Serafinas).