Minint vadinamąją tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną tam tikrų valstybių užsienio ambasadoriai Lietuvoje paskelbė pareiškimą, kuriuo viešai ėmė proteguoti Lietuvos visuomenėje kontroversiškai vertinamą Civilinės sąjungos projektą. Šių atstovybių teigimu, „seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė niekada neturėtų būti išankstinių nusistatymų, diskriminacijos ar nusikaltimų priežastimi“.
Toks viešas Civilinės sąjungos projekto, prieštaraujančio mūsų šalies Konstitucijai, užsienio atstovų protegavimas sukėlė prieštaringą visuomenės reakciją.
Nacionalinis susivienijimas (NS) kreipėsi į Civilinės sąjungos projektu suinteresuotus ambasadorius, pareikšdamas, kad tokie užsienio atstovų pareiškimai, yra netiesioginis būdas daryti spaudimą Lietuvos Respublikos Seimui, kad šis priimtų ne Lietuvos visuomenei (kuri vadovaujasi galiojančia Konstitucija), o užsienio valstybių politinėms partijoms ar lobistinėms organizacijoms naudingus įstatymus. O tai yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus.
Nacionalinis susivienijimas paragino minėtus užsienio atstovus visam laikui nutraukti tokią Vienos konvenciją pažeidžiančią ir su Ambasadorių statusu bei veikla nesuderinamą praktiką.
Visas NS reikalavimo tekstas žemiau:
Prancūzijos ambasadai
Jungtinės Karalystės ambasadai
Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadai
Vokietijos ambasadoriui
Kopijos:
LR Prezidentui
LR Seimo frakcijoms
LR Seimo užsienio reikalų komitetui
LR Užsienio reikalų ministerijai
Žiniasklaidai
POLITINĖS PARTIJOS NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS
KREIPIMASIS
Dėl užsienio valstybių Lietuvoje ambasadorių kišimosi į
Lietuvos Respublikos įstatymų leidybą
2024 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Minint vadinamąją tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną tam tikrų valstybių užsienio ambasadoriai Lietuvoje paskelbė pareiškimą, kuriuo viešai ėmė proteguoti Lietuvos visuomenėje kontroversiškai vertinamą Civilinės sąjungos projektą. Šių atstovybių teigimu, „seksualinė orientacija ir lytinė tapatybė niekada neturėtų būti išankstinių nusistatymų, diskriminacijos ar nusikaltimų priežastimi“.
Toks viešas nepagrįstas užsienio atstovų kaltinimas Lietuvos įstatymų leidėjui reiškia, kad, jų nuomone, Civilinės sąjungos projektas turi būti priimtas neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, netgi į tai, kad minėtas projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Primename, jog analogiškomis aplinkybėmis 2023 m. birželio 9 d. užsienio valstybių atstovams esame pareiškę, kad:
a) Tarptautinės teisėje nėra tokio dalyko kaip LGBTQI+ asmenų teisės (toliau LGBT teisės). Yra visiems bendros ir prigimtinės žmogaus teisės, kurias nustato ir gina tarptautinės sutartys. Šios teisės turi būti užtikrinamos visiems valstybės gyventojams be jokios išimties. Specifinis tam tikros visuomenės grupės išskyrimas teisių pagrindu kelia riziką, jog tokiu būdu visuomenėje bus privilegijuojama tam tikra asmenų grupė kitų visuomenės narių grupių atžvilgiu. Praktika rodo, kad vadinamųjų LGBT teisių užtikrinimas yra susijęs su tokių fundamentalių teisių ir laisvių kaip teisės į sąžinės ir religijos laisvę, teisės į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo filosofinius ir religinius įsitikinimus ribojimais.
b) Tam, kad kokią nors teisę(es) būti galima vadinti teise(ėmis) tarptautinės teisės prasme, dėl to turi būti susitarta visų JTO valstybių narių ir tai įtvirtinta privalomame JTO dokumente. Tačiau šiuo metu nė vienas šalims privalomas JTO dokumentas tokių teisių nenumato. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šios tariamos teisės yra pagrindinės arba esminės žmogaus teisės, o juo labiau – tarptautiniu mastu pripažintos žmogaus teisės, kurias saugo tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai.
c) Skirtingai nei privalomuose JTO tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtintos rasės ar lyties charakteristikos, ,,seksualinė orientacija“ ir ,,lytinė tapatybė“ nėra tarptautinės teisės saugomi požymiai nei JT Chartijoje, nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (VŽTD) ir nebuvo plačiai vartojamos sąvokos, kai 1966 m. buvo deramasi dėl Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (TESKTP). JTO valstybių narių konsensuso, kad TESKTP 2 straipsnio 2 dalies nuostata, jog jame išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo … ,,dėl kokio nors kito požymio“ apima ir ,,seksualinę orientaciją“ ir ,,lytinę tapatybę“, nėra. Dauguma JTO valstybių narių ne kartą ir ne du atmetė siūlymą tarptautinėje teisėje įtvirtinti ,,seksualinės orientacijos“ sąvoką.
d) Tik Generalinė Asamblėja turi teisę bendru valstybių narių sutarimu kurti naujas tarptautines žmogaus teises. Pagal JT Chartiją ,,Generalinė Asamblėja inicijuoja tyrimus ir teikia rekomendacijas, siekdama ,,… padėti naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos“ (JTO Chartija (1945 m.), 13 straipsnis). Taigi, remiantis JT Chartija, nei JTO organai, komisijos, komitetai, institucijos ir ekspertai, o juo labiau šalys narės vienašališkais sprendimais ar pareiškimais, o juo labiau šalių narių Ambasadoriai neturi įgaliojimų kurti naujų tarptautinių žmogaus teisių, kurių valstybės narės nesukūrė ir neįrašė į privalomas sutartis ar bent jau į JTO dokumentus, dėl kurių sutaria valstybės narės.
e) Todėl jei šalių narių Ambasadoriai teigia, kad tarptautinė teisė reikalauja, jog valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų, susijusių su naujomis tariamomis žmogaus teisėmis, jie veikia ne pagal savo įgaliojimus. Tokiais atvejais šalies, kurioje reziduojama, institucijos turi teisę ir pareigą nedelsdamos ir viešai notos forma informuoti tas Šalis nares, kurioms atstovauja Ambasadoriai, apie jų turimų įgaliojimų viršijimą.
Atkreipėme Ambasadorių dėmesį:
a) Tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama ,,žmogaus teisė“ nei į vienalytės ,,šeimos“ , nei juo labiau į vienalytės ,,santuokos“ pripažinimą. Priešingai, tarptautinėje teisėje įtvirtinta tik vyro ir moters santykio pagrindu kuriamos santuokos bei prigimtinės šeimos apibrėžtis. Jos atitinka prigimtinių žmogaus teisių sampratą, kuria remiasi tarptautinė teisė.
b) Prigimtinių žmogaus teisių samprata buvo suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Ji išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos prigimties. Todėl deklaracijos 1 straipsnyje sakoma, jog „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“
c) Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį arba natūralų žmogaus teisės į santuoką ir šeimą pobūdį (angl. nature – prigimtis, natural law – prigimtinė teisė). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis sako, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje. Kito šeimos apibrėžimo tarptautinėje teisėje nėra.
d) JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – VŽTD) 16 str. 1 dalis numato teisę kurti šeimą tarp skirtingų lyčių asmenų: ,,Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą.“ Remiantis šia nuostata, bet kuris nesusituokęs pilnametis asmuo, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, turi tokią vienodą teisę sudaryti santuoką, kaip ir visi kiti – tai yra, sudaryti ją su priešingos lyties asmeniu. Būtent tokia yra santuokos bei šeimos prigimtinė esmė.
e) JTO valstybės narės, prilygindamos vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą šeimai ar leisdamos tokioms poroms sudaryti santuoką, iš esmės ignoruoja 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio, kuriame šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“, tikrąją reikšmę.
Informavome Ambasadorius, jog:
a) Jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą.
b) Šeimos sampratos bei šeimos statuso pripažinimo Lietuvoje klausimas yra išimtinai Lietuvos vidaus politikos klausimas, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata.
c) Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių, Konstitucija remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių žmogaus teisių samprata, kuri, be kitų dalykų, reiškia, kad pagrindinės žmogaus teisės nėra iš visuomenės susitarimo, bet iš nekeičiamos žmogaus prigimties kylantis dalykas. Tai įtvirtinta LR Konstitucijos 18 straipsnyje, kuris sako, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
d) LR Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, galioja ne kuriai nors vienai LR Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei (pvz., teisei į gyvybę), bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms. LR Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, jog šiame Konstitucijos straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Taigi, tose, kurios apima ir Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas teises į santuoką ir šeimą.
e) Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje išreiškiami konstitucinių principų forma. Lyčių papildomumo principas yra vienas pagrindinių prigimtinės šeimos institutą apibūdinančių principų, taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis reiškiasi kaip lyčių, o šeimoje – kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas.
f) Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata, yra grindžiama prigimtinių teisių koncepcija ir kyla iš VŽTD 16 str. 3 dalies, kurioje šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“. Būtent šio straipsnio pagrindu yra suformuluota ir LR Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ,,Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
g) Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog LR Konstitucija įtvirtina, o oficialioji konstitucinė doktrina kalba apie prigimtinę šeimos sampratą. O LT Seime svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę), iš esmės neatitinka LR Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio.
Konstatavome, jog:
a) Europos žmogaus teisių konvencija, kaip joje nustatytus įsipareigojimus yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, įpareigoja sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, bet ne sureguliuoti tam tikru būdu. Dar 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT buvo priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka valstybių narių apsisprendimui.
b) Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023) EŽTT pasakė, jog EŽTK šalys turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją (2015).
c) Taigi, EŽTT praktika nenumato, kad reguliuojant vienos lyties asmenų bendro gyvenimo teisiniu santykius, yra būtina juos prilyginti šeimos teisiniams santykiams, o juo labiau – prilyginti santuokai.
d) Tą yra pripažinęs ir LR Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: ,,Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.
Pareiškėme, kad:
a) tiesioginis ir viešas užsienio valstybių Ambasadorių spaudimas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės šeimos modeliui ir visuomenės moralei – vertintinas kaip itin šiurkštus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. \
b) Toks kišimasis niekaip nesuderinamas su 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių apibrėžtomis diplomatinių atstovybių funkcijomis ir tiesiogiai pažeidžia šios Konvencijos 41 str. 1 dalyje nustatytą pareigą diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis besinaudojantiems asmenims nesikišti į priimančiosios valstybės vidaus reikalus.
c) Pagal diplomatinę praktiką toks kišimasis į buvimo valstybės vidaus reikalus yra daugiau nei pakankamas, kad jį padaręs užsienio diplomatas būtų pripažintas persona non grata.
Su apgailestavimu pastebėjome, kad tokie užsienio diplomatinių atstovų veiksmai niekaip neprisideda prie glaudžių tarpvalstybinių santykių ir tarpusavio pasitikėjimo. Itin apmaudu, kad jie padaryti nepaisant artėjančio NATO vadovų susitikimo Vilniuje.
Kartu pažymėjome, jog ta aplinkybė, jog visi pareiškimą pasirašę ambasadoriai atstovauja Lietuvai draugiškoms valstybėms, tarp jų – ir NATO sąjungininkėms arba /ir ES partnerėms, niekaip nepateisina Vienos konvencijos pažeidimo ir diplomatinės atstovybės funkcijų peržengimo.
Nacionalinis susivienijimas, reaguodamas į 2024 m. gegužės 17 d. paskelbtą Ambasadorių pareiškimą bei ankstesnius užsienio valstybių atstovų analogiškus pareiškimus dėl tariamos homofobijos, transfobijos ir bifobijos faktų Lietuvoje, teigia, kad tokie užsienio atstovų pareiškimai yra netiesioginis būdas daryti spaudimą Lietuvos Respublikos Seimui, kad šis priimtų ne Lietuvos visuomenei (kuri vadovaujasi galiojančia Konstitucija), o užsienio valstybių politinėms partijoms ar lobistinėms organizacijoms naudingus įstatymus. O tai yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus. Raginame visam laikui nutraukti šią Vienos konvenciją pažeidžiančią ir su Ambasadorių statusu bei veikla nesuderinamą praktiką.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
