Remigijus Šimkus. Kas yra tikrieji populistai?

Neretai televizijos ekranuose ar kitose informavimo priemonėse girdime žodį populistas. Šiuo žodžiu apibūdinami politikai, visuomenės veikėjai. Tai daroma su pašiepiančia, žeminančia gaidele, siekiant tuos žmones sumenkinti, juos pateikti kaip nevykėlius, nesusipratėlius, neišmanančius Lietuvoje ar pasaulyje vykstančių procesų. Taip norima įteigti, kad jie neverti pasitikėjimo, jų mintys, žodžiai ar darbai neatspindi tiesos.

Kodėl žurnalistai gali sau leisti balta vadinti juoda ar atvirkščiai? Kodėl už tai jie ne tik nebaudžiami, bet net skatinami taip daryti? Juk žurnalisto pareiga ir atsakomybė pateikti objektyvią informaciją. Kodėl žurnalistas, komentuodamas įvykius Vengrijoje, premjerą Viktorą Orbaną, devinti metai vadovaujantį šaliai, pašiepiančiai vadina populistu ir už tai nesusilaukia pasekmių?

Juk pašiepdami šalies premjerą, mes tyčiojamės iš daugumos Vengrijos žmonių, pasitikėjusių jo partija ir juo! Kodėl žurnalistas džiūgauja, kai ES biurokratai grasina taikyti sankcijas kaimyninei Lenkijai ir valdančiosios partijos Tvarka ir teisingumas lyderį Jaroslavą Aleksandrą Kačinskį, taip pat pašiepiančiai vadina populistu! Kodėl pašiepiančiai populistu drįstama vadinti net JAV prezidentą?

Ar šie asmenys tikrai nusipelno populisto etikėtės ir jiems priskiriamos kritikos? Šiame tekste labai trumpai pabandysime tai aptarti.

Politikoje vadinamasis populistas traktuojamas kaip politika užsiimantis žmogus, kuris, nesuvokdamas esminių problemos priežasčių, sudėtingas problemas siūlo spręsti supaprastintai. Kitaip sakant, tai politikas, turintis nepakankamą kvalifikaciją. Kaip mums praneša iš tokių informacijos kanalų kaip LRT, DELFI ar 15min, populistais yra Vengrijos, Lenkijos ir JAV vadovai (o LRT, DELFI ar 15 min žurnalistai, matyt, yra aukštesnės kvalifikacijos nei šių šalių vadovai).

Visgi neskubėkime. Pažiūrėkime, kokie vadinamųjų populistų darbo rezultatai ir palyginkime juos su įprastai giriamų „nepopulistinių“ politikų, Angelos Merkel, Emmanuelio Macrono ir Marko Rutte, darbo rezultatais. Remkimės vien skaičiais, kurie iliustruoja, kaip keitėsi svarbiausi socialiniai ir ekonominiai rodikliai, valdant minėtiems politikams. Žemiau pateikiu šių rodiklių lentelę (sudaryta remiantis Eurostato ir kitais viešai prieinamais duomenimis).

Lentelėse figūruoja tik keletas tų Vakarų Europos šalių, kurias daugybę metų valdė liberalkomunistinės ideologijos atstovai. Todėl svarbu suprasti, kad analogiškos problemos egzistuoja ir čia nefigūruojančiose, bet iš esmės tos pačios ideologinės stovyklos politikų valdytose valstybėse – Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje, Skandinavijos srities šalyse. Tokiose šalyse problemų itin daug: šalys įmurkdytos į didžiules skolas, tragiškai žemas gimstamumas, nežaboti migracijos srautai, apleista krašto gynyba (išskyrus JAV), sienų apsauga, policijos struktūra.

Šių problemų kamuojamas valstybes jungia tai, kad jas valdė žmonės, piktybiškai ar iš kvailumo kenkę savo šalims. Visų pirma, visais įmanomais būdais griovę pačią svarbiausią instituciją valstybėje – šeimos instituciją. To pasekmės šiandien akivaizdžios – tų šalių tautos sparčiai nyksta. Situaciją bandyta gerinti, bet padaryta dar blogiau: nežabota imigracija, nors demografinę padėtį statistiškai kiek pagerino, jau šiuo metu pakeitė minėtų šalių religinę, kultūrinę ir genetinę sanklodą… Elgtąsi ir elgiamasi taip, kaip elgiasi tik okupantai, nutarę išnaikinti vietinius gyventojus. Tokio elgesio pasekmės bus matomos greit: po keleto dešimtmečių Olandija, Belgija, Vokietija nebebus tautinėmis valstybėmis. Iš šių šalių liks tik pavadinimai… Panašus likimas laukia ir kitų Vakarų Europos šalių, jei šios nekeis savo požiūrio į šeimą ir imigraciją.

Lentelėje matome, kad Lenkija ir Vengrija turi sąlyginai mažą užsienio skolą, taigi, šių šalių gyventojai nėra prasiskolinę. Taip pat matome, kad šiose šalyse BVP (bendro vidaus produktas) per aštuonerius metus išaugo atitinkamai 7,6 ir 14,5 proc. Vokietija, nepaisant jos galingos pramonės, praktiškai stagnuoja, o Olandija ir Prancūzija ritasi žemyn. JAV, valdant D. Trumpui, padidino BVP augimo tempus: 1,9 proc. per metus (Obamos valdymo metu augimas buvo kiek lėtesnis – 1,28 proc.). Atlyginimai JAV auga 3,1 proc., imigracijos mastai mažėja (100 tūkst. per metus).

Vengrija ir Lenkija nepabūgusios ES biurokratų spaudimo atsisakė įsileisti iš tolimųjų šalių į Europą atvykstančius migrantus. Jų įsileisti imigrantai – iš Rytų Europos – daug sėkmingiau prisideda prie tų šalių gerbūvio ir integruojasi.

Žvelgiant į ES šalių gimstamumo rodiklius, bendroji išvada aiški: visur jie yra blogi. Tačiau Vengrijoje ir Lenkijoje jie gerėja. Dėka išmintingos šių šalių vadovų šeimos politikos tiek lenkės, tiek vengrės paskutinius dešimt metų vaikučių turi daugiau. Kitose Vakarų šalyse, jei gimstamumas ir auga, tai atvykėlių dėka.

Matome, kad Vokietija, Olandija, Prancūzija turi didžiules užsienio skolas. Labiausiai prasiskolinusi Olandija. Kiekvienas jos gyventojas yra skolingas net virš 200 tūkst. eurų. Siekdami išlikti valdžioje, tų šalių valdantieji nesibodi skolinti pinigų ir juos dalinti žmonėms (žymi dalis tenka imigrantams), kaip socialines garantijas.

Sutapimas tai ar ne, bet labiausiai prasiskolinusios šalys yra tos, kurios per paskutinį dešimtmetį priėmė ir daugiausiai imigrantų. Viskas būtų ne taip blogai, jei tie imigrantai prisidėtų prie tų šalių ekonomikos gerinimo. Kol kas dažniausiai jie teprisideda prie demografinių problemų sprendimo (vidutiniškai 7-8 vaikai šeimai) ir išlaidų išlaikytiniams didinimo.

Toks atvykėlių elgesys ES valdininkams – ne naujiena. Jie mano, kad dabartinių ekonominių migrantų vaikai ir anūkai sėkmingai integruosis. O dabartinius atbėgėlius valdininkai išlaiko ir imdami paskolas bei jų naštą užkraudami vietiniams gyventojams. Puikiai suprantame, kad imigrantai reikalingi pramonės verslo savininkams, kuriems reikia pigių darbo rankų. Tačiau išlaidų šių verslų savininkai patys nepadengia. Jie tik juos atgabena, gerai pasipelnydami. Finansinė našta, visos kultūrinės-mentalinės ir kriminalinės problemos gula ant vietinių gyventojų pečių.

Kad vietiniai gyventojai būtų pakantūs, pasitelkiama propaganda tolerancijos, antirasizmo ir altruizmo temomis. Tam skiriami finansiniai ištekliai: gausiai pasitelkiama cenzūra, naudingi idiotai, įvairios nevyriausybinės organizacijos. Su migrantų veikimu susijusios problemos informacinėje erdvėje yra slepiamos. Nors akivaizdu, kad dėl atbėgėlių mentaliteto tokių problemų išvengti neįmanoma. Būtina įsisąmoninti, jog ne visose valstybėse įprasta eiti į darbą, nuėjus gerai dirbti, laikytis drausmės ir įstatymų. Tai mums savaime suprantami dalykai, bet jiems – nebūtinai.

Tie, kurie organizuoja migraciją, kuria globalų pasaulį, patys įsikūrę labai saugiai ir to pasekmių nejaučia ir nejaus. O realias pasekmes jausiančius vakariečius jau apdorojo taip, kad pokyčiams nesipriešintų. Daugelis Vakarų europiečių paversti į naivius „gėlių vaikus“, praradusius kritinį mąstymą ir savisaugos instinktą. Feministes, iki pensijos nesugebančias suprasti sielos ir kūno harmonijos ir savo vietos po saule. Neaiškius vyrus, nešiojančius keistas, labai spalvotas vėliavas ar savo drabužių ieškančius moterų spintose. Vyrai nori būti moterimis, o moterys vyrais. Vyrai perima moterų funkcijas ir elgesio būdą, o moterys – vyrų. Problema ta, kad veikiant pagal propagandines kitų primestas schemas nelieka nei laiko, nei noro spręsti realias minėtas problemas.

Valstybių skolos niekur nedingsta. Jas reikės grąžinti. Vakarų pasaulį ilgai valdę liberalai jį praskolino. Skolos nedingsta, tik perkeliamos vaikams, anūkams. Jas reikia grąžinti. Tiesa, yra dar vienas kelias: force majeure situacija. Tai visuotinis kataklizmas ar plataus masto karinis konfliktas. Peržiūrėjus žmonijos istoriją, visai pagrįstai ir tokios baigties galimybė.

Taigi, apžvelgę bendrą situaciją, galime klausti: kas tie tikrieji populistai? Ar tie, kurie atsakingai tarnauja savo tautoms (Trumpas, Orbanas, Kačinskis), ar tie vadinamieji „nepopulistai“, kurių sprendimai jų šalims – anaiptol ne geriausi?