Neseniai Lietuvoje viešėjo argentiniečių režisierius Hugo De Ana, gegužę pradėsiantis intensyvias Amilcare‘s Ponchielli operos „Lietuviai“ repeticijas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gerai Lietuvoje žinomos operos premjera rugsėjo 5-ąją atidarys naująjį LNOBT sezoną.
Hugo De Ana bus ne tik „Lietuvių“ pastatymo režisierius, bet ir jo scenografijos bei kostiumų dailininkas, taigi – kone vienvaldis būsimos premjeros vizualiojo plano autorius. Ir tai nestebina, nes šis kūrėjas savo karjerą pradėjo būtent kaip teatro dailininkas. Gimęs Buenos Airėse 1949 m., gimtajame mieste baigė vizualiųjų menų studijas ir kurį laiką pats dėstė tame pačiame universitete. Vėliau įsidarbino garsiajame Teatro Colón, kuriame tapo scenografijos vadovu.
Netrukus pradėjo bendradarbiauti su Madrido Teatro de la Zarzuela, Barselonos Gran Teatre del Liceu ir kitais Europos operos teatrais. Kaip režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas sukūrė daugiau kaip 60 pastatymų.
Hugo De Ana gavo daugybę apdovanojimų už savo meninius pasiekimus. Tarp jų – du Franco Abbiati muzikos kritikų apdovanojimai ir du Geriausio režisieriaus prizai, pelnyti pasauliniuose Operos apdovanojimuose.
„Lietuvių“ pastatymui idėjas brandinote jau seniai, ateina jų įgyvendinimo laikas. Ką įdomaus atradote, gilindamasis į šios operos istoriją?
Opera „Lietuviai“ gimė 1874 m. – tuo laikotarpiu, kai Amilcare‘s Ponchielli vardas muzikos pasaulyje tebebuvo naujas atradimas. Kompozitorius, vėliau tapęs Pietro Mascagni ir Giacomo Puccini dėstytoju Milano konservatorijoje, savo ruožtu yra priskiriamas Giuseppe‘s Verdi operos mokyklai. Tačiau jo kūryboje esama ir įdomių, naujumo įnešančių muzikinių detalių. Galima teigti, kad A. Ponchielli savo kūrybos stiliumi priartėja prie prancūziškojo grand opéra (didžiosios operos) žanro.
„Lietuvių“ libreto autorius Antonio Ghislanzoni yra ir G. Verdi operos „Aida” libreto autorius. Kompozitoriui A. Ponchielli jis sukūrė siužeto struktūrą, itin primenančią „Aidą” ar netgi „Don Karlą”. Tačiau turėkime omenyje, kad „Lietuvių“ libretas atsirado iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas”. Šios poemos herojus yra dvigubas išdavikas: jis išduoda savąją lietuvių tautą, kad įsilietų į Vokiečių ordiną, o tada taptų Lietuvos išlaisvintoju. Šitaip jis išduoda du kartus.
Įdomu tyrinėti Konradą Valenrodą, kuris visko atsisako apsėstas minties apie laisvę. Tačiau atsisakydamas visko, kartu atsisako ir savęs, o galop nusižudo. Galima sakyti, tai postromantizmo herojus, tik labiau neigiamas.
Kaip galėtumėte apibūdinti operos personažus?
Turime suprasti, kad operos personažai nėra realių istorinių asmenybių įkūnijimai. Tai nėra drama tiesiogine prasme. Taip, čia yra ir duetų, ir arijų, kaip visose didžiosiose operose. Bet svarbiausia tai, kad personažai čia veikia labiau kaip simboliai, archetipai: ir Vitoldas – lietuvių išdavikas, ir stiprusis Albanis, ir kovotojas Arnoldas, ir Aldona – santuokinės meilės bei pareigos savo vyrui ir tėvynei simbolis. Aldona iš tiesų ir yra pagrindinis operos personažas: nepamirškime, kad vienu metu norėta pavadinti šią operą „Aldona”.
Operoje „Lietuviai“ yra dar vienas esminis personažas – tai tauta. Tautą vaizduoja choras. Šiame kūrinyje religijos ir valdžios priešprieša nėra taip akivaizdžiai išryškinta, kaip G. Verdi operose „Aida” ar „Don Karlas”, bet vis dėlto ji yra. Religija čia juntama kaip kažkas iš aukščiau, kas viską valdo. Operos finale įvyksta labai įdomus dalykas: pasigirsta vilisių balsai. Galima klausti, kuo čia dėtos vilisės, juk tai nėra fantastinė istorija. Bet jos simbolizuoja sielą tautos, kuriai reikia jaustis mylimai ir laisvai. Tuo šios operos finalas ir gražus.
LNOBT kuriamas pastatymas savo vizualiais sprendimais bus labiau tradicinis ar modernus?
Mūsų kuriamo spektaklio neįmanoma priskirti klasikinei arba moderniai versijai – man tokios sąvokos neegzistuoja. Pastatymas turi tiesiog tarnauti muzikai. Scenografija bus labai paprasta: erdvėje žaidžiama su veidrodžiais, su vaizdo projekcijomis. Pastarosios atsiranda tik tam tikru momentu, kai veiksmas pakyla iki dramatiškos kulminacijos.
Bet iš esmės erdvė bus abstrakti, nes tik tokioje publika gali geriausiai atpažinti simbolius, kuriuos mums svarbu atskleisti. Žiūrovams nebūtina rodyti atpažįstamų vietų, kad jie suprastų kančios ir karo reikšmę. Nebūtina pernelyg realistiškai vaizduoti to, ką kasdien gali matyti monitoriuose ar televizoriuose.
Labai įdomu dirbti prie šios operos, kuri ir man pačiam buvo visiškai nauja. Juk A. Ponchielli pažįstame visų pirma kaip „Džokondos” kompozitorių – tai vienintelė jo opera, išlikusi pasaulio operos repertuaruose. Jūsų šalyje „Lietuviai“ jau yra tapę tautiniu simboliu. Bet manau, kad ir kitiems derėtų šią A. Ponchielli operą atrasti, nes tai be galo įdomus devyniolikto amžiaus kūrinys.
