„Pamilau šį pastatą“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas apie Vilniaus senąjį teatrą, kuriame sukūrė savo naujausią spektaklį „Toli toli“. Gegužės 7 ir 8 d. įvyksiančioje premjeroje žiūrovo laukia individuali, pojūčiais grįsta kelionė po Vilniaus senojo teatro erdves, dabartį, atmintį: vienas žiūrovas, unikalus maršrutas, o vedliais taps balsai, šviesos, muzika ir šiuolaikinės technologijos.
Mantas Jančiauskas – jaunosios kartos režisierius, 2018 m. baigęs teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas). Jo kūrybą žymi jautrus socialinių temų tyrimas, dokumentikos, įvietinto (site-specific) teatro ir technologijų sintezė. Spektakliai „Dreamland“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“, „Ekskursija“, „Drebėjimai“, „Vedami“ – teatro kritikų ir žiūrovų vertinami kaip svarbūs šiuolaikinio Lietuvos teatro reiškiniai.
Apie tai, kodėl imersinė forma gali būti gilesnė už tradicinį teatrą, kaip ausinėse skambančios istorijos ir „vaiduokliška šviesa“ tampa pagrindiniais dramaturgijos elementais, bei kodėl teatro atmintis – visų pirma yra kova dėl dabarties – šiame pokalbyje su „Toli toli“ kūrėju M. Jančiausku.
„Tol toli“ – imersinis spektaklis vienam žiūrovui lietuvių ir rusų kalba. Tradiciškai imersiniame teatre tikimės įsitraukimo efekto, savotiškos patyriminės kelionės, bet visada esama ir skeptikų. Kiek „Toli toli“ yra teatrinė patirtis, o kiek meninis pasivaikščiojimas su ausinėmis?
Sunku atsakyti, kas išties yra teatrinė patirtis, o kas – meninis pasivaikščiojimas. Mes žiūrime į tai, kaip į patirtį, kurią išgyvena vienas žmogus. Tos ausinės ir telefonas – tai tik priemonės, padedančios išgirsti balsus. Man atrodo, kad teatrinė patirtis yra visų pirma fenomenologinė patirtis. Svarbu, ką ir kaip žiūrovas išgyvena savo viduje. Gal šiek tiek šoku į kitą kontekstą, bet viso proceso metu, kuris truko apie devynis mėnesius, mes ėmėme apie 30 interviu. Nuolat svarstėme, kokia forma labiausiai atitiktų turinį, kurį norime perteikti. Norėjosi nepamiršti pastato, kuris pats savaime yra labai paveikus – todėl ir forma atsirado iš poreikio šį pastatą parodyti per patirtį. Ausinės ne tik skleidžia garsą – jos leidžia sukurti kokybišką garso pasaulį, kažkuria prasme suteikiant sąmonės srauto patirtį. O muzika čia labai svarbi. Ji susilieja su balsais, tampa neatskiriama. Ta patirtis – tai ne kažkokia išgryninta „teatrinė“ ar „ne teatrinė“ forma, tai daugiasluoksnis potyris.
Įsivaizduok, yra ištikimas šio teatro žiūrovas, kuris pažįsta aktorius, lanko premjeras. Kaip tu mane pakviestum į premjerą?
Tam žmogui, kuris įpratęs ateiti, atsisėsti salėje ir stebėti spektaklį, pasiūlyčiau pamatyti teatrą iš kitų perspektyvų. Šįkart nėra tradicinio scenos veiksmo – žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po teatrą ir išgirsti jo balsus. Galbūt net nueiti į patalpas, kurių niekada nematė – pavyzdžiui, kostiuminę. Ir išgirsti žmonių, kurie dažniausiai lieka užkulisiuose, pasakojimus. Tai – šio teatro, šios Vilniaus vietos patirtis iš vidaus.
Minėjai, kad teko padaryti apie 30 interviu. Koks kalbintų žmonių spektras? Kokiu principu juos rinkote?
Iš pradžių pradėjome žiūrėti, kas šiame teatre dirba ilgiausiai. Buvo neįtikėtina – kai kurie žmonės čia dirba 40, net 50 metų. Ir ne tik Senajame teatre – žmonės dirbo dar tada, kai Rusų dramos teatras veikė Jogailos gatvėje. Mums tai buvo labai įdomu. Vėliau pajutom, kad to nepakanka – kad reikia ir kitų balsų. Pradėjome kalbinti ir žmones, kurie šiame teatre nebedirba, ir tuos, kurie jį stebi iš šalies – pavyzdžiui, teatro kritikus Audronę Girdzijauskaitę, Helmutą Šabasevičių. Visų jų balsai padėjo suprasti, kokie požiūriai į šį pastatą dar egzistuoja.
Kas labiausiai nustebino susidūrus su kalbintais žmonėmis?
Viena moteris, kurios balsas į galutinį variantą galiausiai nepateko, paliko labai jautrų įspūdį. Ji dalinosi labai asmeniškais dalykais. Mes į šį procesą ėjome kaip svetimi, bet mus priėmė. Buvo jaučiama nostalgija – ne tik praeičiai, bet ir buvusiai meninei kokybei, buvusiam teatro autoritetui. Daugelis kalbėjo apie lyderystės stoką. Visa tai atsidūrė spektaklio dramaturgijos fokuse – santykis su bendruomene ir su praeitimi, kuri gyvena dabartyje.
Žiūrovas keliaus vienas. Kodėl buvo svarbi individuali patirtis?
Kai spektaklį testavome, kartais eidavome po vieną, kartais grupėmis. Ir skirtumas – milžiniškas. Kai eini vienas, suaktyvėja visi pojūčiai. Tavo kūnas, rega, klausa, net uoslė reaguoja kitaip. Kai teatre toks autentiškas erdvių pojūtis, tai ypač svarbu. Būnant vienam, patirtis tampa daug stipresnė, intymesnė. Tai leidžia kūriniui paveikti giliau.
Ar teko būti imersiniame spektaklyje, skirtame vienam žiūrovui?
Kažkada labai norėjau sukurti darbą, kuriame vienas žiūrovas galėtų pasivaikščioti po Lukiškių kalėjimą. Vėliau ši idėja išsivystė į kūrinį „Vedami“. Žinau, kad panašių darbų yra buvę. Kiek pamenu, pasivaikščiojimus, skirtus vienam žmogui, yra dariusi vokiečių teatro grupė „Rimini Protokoll“. Lietuvoje kažką panašaus darė aktorius ir režisierius Paulius Markevičius. Bet mes šios formos priėjome diskutuodami su kūrybine komanda – ieškojome, kaip geriausiai perteikti patirtį. Ir vieno žmogaus kelionė mums pasirodė tinkamiausia.
Spektaklyje svarbią vietą užima šviesos. Kaip veikia jūsų vadinamieji „ghost lightai“?
Šviesa čia tampa vedliu. Žiūrovas gauna įrangą – ausines, telefoną, ir eina per teatrą, o tam tikrose vietose įsijungia švieselės – ghost lightʼai. Tai aliuzija į teatro tradiciją, kai scenoje paliekama viena lemputė – kad aktorius matytų kelią. Pas mus šios lemputės virsta maršruto taškais – jos rodo, kur eiti.
Kiek trunka kelionė?
Apie valandą. Sąmoningai nusprendėm jos neilginti. Norėjosi, kad per valandą žiūrovas išgyventų pilnavertę patirtį. Tai tikslingas pasirinkimas.
Spektaklyje tiriate teatro pastato atmintį. Kodėl tai svarbu?
Atmintis, istorija čia tiesiog juntama – vaikštai po erdves ir matai, kaip jose tvyro skirtingi laikai. Iš pradžių bandėme eiti į istoriją – kalbinti istorikus, ieškoti archyvuose. Bet teorinė atmintis netiko. Pavyzdžiui, sutikome moterį, kuri po karo gyveno teatre, kai čia veikė opera – jos šeima buvo šviesų dailininkai. Tokios istorijos suteikė spektakliui gyvybės. Tačiau pamatėme, kad svarbiausia tai, ką jaučia žmonės šiandien. Atmintis čia nėra susijusi su praeitimi. Ji kalba apie dabartį, apie tai, kieno balsas girdimas šiandien.
Muziką spektakliui kūrė Mantvydas Pranulis. Kokia jos funkcija?
Sunku racionaliai nusakyti, bet jei reikėtų metaforos – muzika čia tarsi pelkė. Įeini į ją ir įklimpsti. Ji nėra tik emocinis fonas – ji veikia kaip atminties terpės, kur susipina garsai, archyvų, operos laikų nuotrupos. Garsas čia – kaip kvėpuojantis organizmas.
Kaip vyko darbas su dramaturge Lina Laura Švedaite?
Interviu ėmėme kartu, priklausant nuo kalbos. Aš – rusakalbių, Laura – kalbančių lietuviškai. Tada transkribavome, diskutavome, Laura dėliojo struktūrą, aš dirbau su montažu. Ypač atidaus darbo reikalavo rusų kalbos partijos. Kartais tekstas skamba vienaip, o balsas – visai kitaip. Vertimas irgi buvo iššūkis – kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma perteikti tiksliai.
Spektaklyje bus ir videoinstaliacija?
Tai finalas – apie 8 minutes trunkanti scena. Videomenininkas Kristijonas Dirsė laisvai interpretavo archyvinę medžiagą, tiek iš operos laikų, tiek šiuolaikinę. Tai tarsi epilogas, apžvelgiantis visą mūsų pasakojimą.
Rusų kalbos naudojimas spektaklyje neabejotinai iššauks reakcijų. Kaip jūs pats į tai žiūrite?
Tai iš tiesų jautrus klausimas. Kalba šiame kūrinyje – vienas esminių jo sluoksnių. Iki šiol teatre yra dalis darbuotojų, kurie nekalba lietuviškai, todėl sprendimas dėl kalbos pasirinkimo tapo ne tik kūrybiniu, bet ir etiniu klausimu. Svarstėme, ar palikti šią kalbą (rusų), ar visgi ją išimti. Vis dėlto, šis pastatas, kaip ir jo bendruomenės atmintis, yra stipriai susijusi su Rusų dramos teatro tradicija. Tokį istorinį ir emocinį turinį gavome daugiausia ir iš pačių teatro žmonių.
Mūsų tikslas buvo ne vertinti ar kurti naują naratyvą, o pabandyti užfiksuoti laiko momentą – tą pereinamąją būseną, kurioje teatras atsidūręs šiandien. Kur jis yra dabar? Kur link juda? Ilgą laiką dalis bendruomenės šį teatrą laikė savotiška sala – vieta, kurioje vyravo viena kalbinė ir kultūrinė kryptis. Šiandien teatras pamažu atsiveria dabarties daugialypiškumui, tai bando daryti galbūt net sąmoningai. Tačiau kyla klausimas – kokia šio virsmo kaina? Ir ar toks perėjimas apskritai gali vykti sklandžiai, be įtampos? Kodėl tam tikros vietos yra tarsi laiko kapsulės?
Panašu, kad teatro pastatas sunkiai įsileidžia naujas technologijas. Su kokiomis problemomis susidūrėte?
Didžiulė problema buvo organizacinė. Mes naudojome technologijas, kurios reikalauja tikslumo – autonominę navigaciją, šviesas, garso sinchronizaciją. Kai kur trūko komunikacijos, procesas lengvas nebuvo. Bet vis dėlto – tikiu, kad pavyks.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
