Ričardas Kalytis. Ar legitymūs užsimaskavę mūsų rinkikai?

Rinkikais  vadiname tuos, kurie parenka rinkėjams kandidatus į kokias nors pareigas ar atstovus. Taip, JAV renkant prezidentą rinkėjai tampa rinkikais renkantys atstovus, kurie vėliau išrenka prezidentą.

Tačiau tokia sistema ten yra grynai nominali nesukelianti nesusipratimų, kadangi atstovai visada renka jau numatytą asmenį.

Mūsų Konstitucija rinkikų nenumato, tačiau jie kitaip pasivadinę atvirai veikia, komplikuoja rinkimų eigą ir duoda abejotino teisėtumo rezultatus. Mes priversti pasitikėti ne rinkėjų, o rinkikų rinktais Seimo nariais.

Mūsų rinkikų vaidmenį atlieka partijos, kitaip sakant, partijos narių atstovai. Jie iš daugumos išrenka, jų nuomone, geriausius kandidatus ir pateikia rinkėjams balsuoti.

Atkreipkite dėmesį – ne rinktis, kadangi pasirinkimo nėra, reikia balsuoti sąrašu. Reitinguoti leidžiama tiktai penkis kandidatus, taikant balų sistemą keliant į viršų sąraše. Nei žeminti sąraše, nei išmesti iš sąrašo negalima, o kandidatų gali būti net iki 70. Čia yra pavojus, apsukriai suorganizavus rinkimų kompaniją, net užvaldyti valstybę.

Dabar pažvelkime į Konstitucijos 55 str. “Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“.

Pavarstykime, kiek čia slypi neatitikimų Konstitucijos minėtam straipsniui.

1.Balsavimas sąrašu nėra “tiesioginė rinkimų teisė“. Rinkėjas negali rinkti norimo kandidato.

2.Partijų sudaromi kandidatų sąrašai pagal eilės numerį suteikia šiems kandidatams išankstinę didesnę galimybę būti išrinktiems. Tai žeidžia rinkėjų “lygias teises“ palyginus su sąrašiniais kandidatais.

3.Rinkikai sudarę kandidatų sąrašą ir sustatę juos pagal eilės numerius, tampa rinkėjais su didesne rinkimų teisę negu eiliniai rinkėjai. Tai nėra “lygi rinkimų teisė“.

4.Kokiu būdu slaptai rinkikai renka kandidatus ir suteikia jiems eilės numerius, mes nežinome. Dažnai girdime, kad vyksta kovos dėl eilės, o tai rodo, jog apie slaptumą neverta ir kalbėti. Čia yra pažeista rinkimų teisė balsuoti “slaptu balsavimu“.

5.Nors ir nepartiniai piliečiai turi teisę būti renkami į Seimą, tačiau partiniai piliečiai dabar gali būti renkami du kartus: personaliai ir pagal sąrašus. Taigi, partiniams galimybė būti išrinktiems yra  du kartus didesnė. Paradoksas, tačiau partinis kandidatas, netgi pralaimėjęs rinkimus, dar gali būti išrinktas. Tad kokia čia “lygia teisė“?

6.Apie antro turo rinkimų teisėtumą sunku net kalbėti – dažniausiai balsuoji, net nežinodamas už ką.

Labai dažnai balsuoji už asmenį, kuris jau yra išrinktas pirmajame rinkimų ture, tuomet balsai atitenka tam, kuris sąraše yra žemiau. Tačiau tai ne visada ir baigiasi. Pasirodo, jog ir pirmasis jau yra išrinktas pirmajame rinkimų ture. Tad kokia čia  “tiesioginė“ rinkimų teisė?  Rinkimai vyksta visiškoje migloje.

Tokia rinkimų sistema sukuria Seimo narių aiškiai regimą nelygybę pagal pasitikėjimą-rinktų Seimo narių tiesiogiai ir rinktų pagal sąrašą, nors pagal pereigas į tai ir neatsižvelgiama.  Rinkėją glumina tai, kad pagal sąrašą patekęs Seimo narys netikėtai tampa Seimo svarbiausio komiteto pirmininku. Maža to, jis gali siūlyti ir balsuoti už  Respublikos Konstitucijos pakeitimus. Neabejotina, jog tokia Seimo sudėtis žemina Seimo reputaciją.

II. Ir vėl rinkimai iš tų pačių.

Mūsų rinkimų sistema įteisina partijų sustabarėjimą, idėjų stoką, pačios valstybės kadrų atsinaujinimą. Nekeičiami partijų vadai ir dešimtmečius nesikeičiantys partijų nariai įgyvendina ir nekeičiamas savas vertybes. Žmonės matydami Seime tas pačias asmenybes moja ranka ir į pačius rinkimus. “Kaip berinksi, vis tie patys“.

Sąstingis? Panašu. Štai jums atsakymas ir į naujų atstovų Seime sėkmę. Žmonės skendi didelėje rinkimų migloje ir neviltyje.

Senai perpratę tokį ateities neperspektyvumą, kreipėmės į visas instancijas, prašydami keisti rinkimų sistemą. Deja, likome neišgirsti. Manyta, jog tobulės patys rinkėjai ir šį opų klausimą išspręs patys. Senieji išmirs, jaunieji taps išmintingesni (filosofas Krescencijus Stoškus sakė, jog marinti tautą yra nusikaltimas).

Tačiau lūkesčiai neišsipildė. Rinkėjai netobulėja, o Seimas su kiekvienais rinkimais slysta žemyn. Politines partijas, atrodo, tokia rinkimų sistema tenkina. Tačiau rinkėjų – ne. Girdimi nuolatiniai skundai, bet į juos neatsižvelgiama.

Atgavus nepriklausimybę, iš Didžiosios Britanijos atvažiavę toriai mus mokė.”Jei norite būti išsirinkti į Parlamentą,  eikite į turgų, pirtį, kiną, kalbėkite su žmonėmis, spauskite jiems rankas,  mokykitės kalbėti, klausinėkite kaip jie gyvena… Žmonės jus įsimins”.

To dar mums betruko! Eiti į pirtį, spausti rankas… Jei nelegalūs rinkikai įrašė į rinkimų sąrašus, jei esate sąrašo viršuje, išrinks be jokio vargo. Tereikia patekti į sąrašo viršų. Kaip tai padaryti?  Būdų yra įvairiausių, tačiau šįkart nenagrinėsime.

Tačiau remdamiesi „visuotine rinkimų  teise“ nebeiname į rinkimus. Atrodo, kad ir valstybė mums jau nelabai ką bereiškia…