Jonas Jasaitis
Ričardas Mikutavičius, gimė 1935 m. vasario 26 d. Kunigas, poetas, teologijos licenziatas (teologijos mokslų daktaras) buvo nužudytas Kaune 1998 m. liepos 1 d. Perlaidotas 1999 kovo 31 d Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1958 baigęs Kauno kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Eržvilko bažnyčią. Kaip neįtinkantis tuometinei valdžiai, buvo kilnojamas po įvairias parapijas, bet visur pasižymėjo energinga veikla, atnaujino 14 Lietuvos bažnyčių, tarp jų ir Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčią, kuri tapo dvasinės ir kultūrinės traukos objektu.
Net keturis kartus (1992, 1994, 1995 ir 1996) R. Mikutavičius buvo išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi. Kolekcionavo 16–20 a. Vakarų Europos dailės kūrinius. Išleistas katalogas „Ričardo Mikutavičiaus kolekcija: Europos dailė“, sudarė R. Norkus, 1996).
Dar sovietinio režimo laikotarpiu R. Mikutavičius bažnyčioje įkūrė literatūrinį stendą, kuriame buvo skelbiama Bernardo Brazdžionio ir kitų išeivijos poetų poezija, Antano Maceinos filosofija ir kt. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dirbo keliuose Lietuvos universitetuose: dėstė tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, buvo jos koplyčios kapelionas, dėstė filosofiją Kauno medicinos universitete. Palaikė glaudžius ryšius su lietuvių išeivija.
Sukūrė eilėraščių rinkinius: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (1989, išleista Čikagoje, „Poterių upė“ (1990), „Šviesos spalvos“ (1992), „Žaizdos metafizika“ (1995), poemą „Spindintis virš mūsų“ (1998). Sudarė maldyną „Dieve, myliu tave“, išleistą (Čikagoje, 1980, antrasis fotografuotinis leidimas – 1991) Po mirties išleista: „Mirties vilties veidai“ (1999). pamokslų rinkiniai „Prisikėlimas“ (1999) ir „Dievo ir savęs link“ (2018).
Žemiau pateiktas straipsnis buvo paskelbtas viename iš seniausių išeivijos laikraščių – tautinės minties savaitraštyje „DIRVA“, 1999 m. kovo 30 d.
Atomazga
Prieš porą savaičių pradėjo atsiskleisti šiurpios, daugelį sukrėtusios paslapties uždanga. Kunigą Ričardą Mikutavičių Lietuvoje gerai žinojo. Vienas iš žymiausių katalikų dvasininkų, poetas, filosofas. Žmogus, šalia kurio atsisėsti, su kuriuo keliais žodžiais pasitarti buvo laikoma didele garbe. Eruditas, kuris visą save nuolat dalijo kitiems. Kunigas, kurio įtakos nepajėgė sumenkinti daugiametė ateistinė propaganda. Jo tiesaus žvilgsnio ir švelnaus žodžio privengė didžiausi komunistų demagogai. Negalėdami jo įveikti, ne kartą bandė jį suniekinti ir apšmeižti. Tačiau kažkaip nelipo joks purvas prie šios taurios asmenybės.
Ričardas Mikutavičius atstatė ir išpuošė ne vieną bažnyčią. Pasiklausyti jo pamokslų važiuodavo iš gana toli. Jo mintis dėjosi į galvą pavargusieji ir paklydusieji. Net tie, kurie jau seniai niekuo nebetikėjo.
Lietuvos atgimimo metais kunigą Ričardą Mikutavičių išvydome televizijos ekrane. Jis kalbėjo apie tautos laisvę, religinį atsinaujinimą, skaitė savo eiles. Po kurio laiko jam buvo pavesta atkurti vieną žymiausių Kaune – Įgulos bažnyčią. Netrukus buvusi „skulptūros ir vitražo galerija“ tapo stipriu dvasinės traukos centru. „Tai buvo žmogus šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio…“, taip apie kunigą Ričardą rašė vienas iš žymiausių išeivijos dvasininkų – Jonas A. Kučinskas-Kučingis, pats ne kartą aukojęs Šv. Mišias Įgulos bažnyčioje.
Tačiau kaip ir kiekvienos neeilinės asmenybės, taip ir kunigo R. Mikutavičiaus kelią lydėjo ne tik platus pripažinimas. Juodasis pavydas, intrigos, siekimas bet kokiomis priemonėmis jį pažeminti, sumenkinti, padaryti tokiu, „kaip visi“, įsprausti į kažkokius primityvius rėmus, apkartino ne vieną šio iškilaus žmogaus gyvenimo valandą. Vis įvairiais pavidalais pasikartojanti W.A. Mozart ir A. Salieri linija jau net nebestebina. Tai palaužia sveikatą, sąlygoja klaidas, kuriomis kai kas taip skuba pasinaudoti. Neretai tai priveda ir prie tragiškos baigties.
Talentingieji dažnai nepajėgia apsiginti nuo įžūlaus agresyvumo ir buko davatkiškumo.Kunigas R. Mikutavičius pasižymėjo dar viena, neeiline aistra. Jis labai mėgo dailę ir per daugelį metų surinko gana įspūdingą kolekciją. Paskutiniuoju metu, pajutęs silpstančią sveikatą, prasitarė, kad visą šį turtą norėtų padovanoti Kaunui – miestui, su kuriuo susiję gražiausi jo gyvenimo metai.
Tokių pavyzdžių būta ir anksčiau. Pakanka prisiminti garsiąją a. a. Mykolo Žilinsko kolekcijos istoriją. Jau seniai ne paslaptis, kaip M. Žilinsko rinkiniais domėjosi pikčiausias tautų laisvės priešas – KGB. Matyt, būtent ketinimas perduoti dailės kūrinių kolekciją, padaryti ją visos Lietuvos turtu, ir priartino tragišką atomazgą. Čia susikryžiavo nuožmių aferistų, mėgėjų bet kokia kaina pasipelnyti ir kitokio plauko nusikaltėlių užmačios.
Daug ką pasako jau vien ta aplinkybė, kad dingus kunigui ir jo kolekcijai, Interpolui buvo pranešta tik po savaitės. Kai skaitai žudikų ir jų samdytojų pavardes, sunku susilaikyti neištarus, kad čia įsimaišė ne tik lengvo pasipelnymo mėgėjai? Didelė kolekcijos dalis iki šiol nesurasta.
A. a. kun. R. Mikutavičiaus žūties ir kolekcijos dingimo istorija atskleidžia pačias ryškiausias šiandieninio Lietuvos gyvenimo piktžaizdes. Joje matome aferistą, anų laikų milicijos talkininką, vaidinantį kolekcionierių, dabartinės policijos vyriausią raštvedę, per kurios rankas ėjo bylos dokumentai, žudiką, augusį sovietiniuose vaikų namuose, nuolat „klystantį“ ekspertą, tarnybinio patikrinimo komisijos vadovą, radusį tik „smulkių pažeidimų.“
