Seimo nario, tremtinio Rimanto Jono Dagio laiškas Seimo nariams, atsakant į taip pat visiems Seimo nariams išsiųstą Aušros Maldeikienės laišką. A. Maldeikienės laiške buvo pakartoti įvairūs viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie asmenvardžių rašybą pasuose, lietuvių kalbos raidą ir susijusius įstatymus Lietuvos istorijoje ir visame pasaulyje. R. Dagio laiškas šiuos mitus vieną po kito argumentuotai paneigė. Džiaugiamės Seimo nario neabejingumu ir linkime parlamentarams dažniau leistis į iš tiesų argumentuotas diskusijas. Teksto apačioje pateikiamas ir A. Maldeikienės laiškas, į kurį reaguojama. Primename, jog Aušra Maldeikienė dar nebūdama Seimo nare 2015 metais pasirašė viešą laišką, remiantį TALKĄ už valstybinę kalbą ir jos siūlomą „latvišką“ rašymo pasuose variantą, tačiau radikaliai pakeitė nuomonę tapusi Seimo nare. Abiejų politikų laiškai viešai prieinami socialiniame tinkle Facebook.
Rimantas Jonas Dagys:
Gerbiami kolegos,
Prireikė daugokai laiko išsamiam atsakymui surašyti, bet negaliu nesureaguoti į Aušros Maldeikienės laišką, nes jame pakartota nemažai klaidinančių argumentų, seniai paneigtų viešose diskusijose ir mokslo darbuose. Tikiu, kad ir pati Aušra juos pakartojo dėl neįsigilinimo, o ne pikta valia, ir vertindama tiesą labiau nei savo teisumą įsiklausys į toliau pristatomas aplinkybes. Iš eilės:
1) „Nuoširdžiai ir visa širdimi nemėgstu sovietinės tikrovės. Tiesiog nekenčiu to laiko, kai dėl okupantų savivalės buvau priversta vadintis Aušra Kazevna“.
Galima pagalvoti, kad rašymo pasuose tik valstybine kalba tvarka atsirado sovietmečiu arba kad visas Vakarų pasaulis netaiko taisyklės pasuose rašyti tik valstybine kalba. Vakaruose visur rašoma tik valstybine kalba, o ir prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje, išskyrus trumpą laikotarpį, buvo rašoma valstybine kalba. Juo labiau niekas nesiūlo sulietuvinti (kaip sovietmečiu surusinti) piliečių pavardžių. Tomaševskis nėra Tamašauskas, net ir lietuviška galūnė nėra pridedama. Štai kad ir mūsų kolega Seimo narys Michal Mackevič – jo dokumentuose niekas neverčia vadintis „Michalas Mackevičius“. Šie du dalykai – užrašymas valstybinės kalbos rašmenimis ir sulietuvinimas – yra masiškai maišomi be jokio pagrindo. Niekas nelietuvina, o rašo valstybine kalba pagal skambesį originalo kalba, kaip ir yra sutarta 1994 metų sutartyje su Lenkija.
2) „ant dr. Jono Basanavičiaus kapo yra epitafija – fragmentas iš laikraščio Aušra (Auszra). Klausimas: kiek w raidžių yra toje epitafijoje? Nepatikėsite – septynios!“.
Jonas Basanavičius gyveno Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tuo laikotarpiu buvo ne tik uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, draugijos, laikraščiai ir t.t., bet ir lenkinamos pavardės – tiek pasuose, tiek ir antkapiuose. Šios okupacijos pasekmės iki šiol pasitelkiamos lyg kažkas pavyzdinio, pagrindžiant tariamą lenkiškų įrašų autentiškumą. Gerai, kad kol kas niekas nesako, kad dr. Basanavičius buvo lenkas. Viso labo apeliuojama į tai, kad tuo metu ir lietuviai rašė su šiandien mūsų kalboje nesančiomis raidėmis. Kaip jūs ir rašote:
3) „Kokias raides naudojo mūsų visa raštija, pradedant Martynu Mažvydu, baigiant Jonu Basanavičiumi? Ar išbrauksime iš atminties savo gabalą kultūros istorijos ir atiduosime lenkams“.
Mūsų raštija ankstesniais amžiais vartojo raides, kurių šiandien neturime abėcėlėje, įskaitant ir w. Skirtumas tas, kad tada tai buvo mūsų raidynas – ne svetimas ir primestas. Jį priminti prasminga nebent siūlant išplėsti abėcėlę raidėmis, nes jos jau buvo „mūsų“. Bet niekas neargumentuoja politinių sprendimų vien tuo, kad taip jau buvo. Abiejų tautų respublikos laikotarpiu už skolas buvo galima teisėtai parduoti vaikus, taikytos kūno bausmės, nebuvo švietimo, degintos raganos. Tai, kad kažkas buvo, savaime nereiškia, kad tai naudinga ir reikalinga.
Priešingai, XX a. pradžioje mūsų raidynas ir kalba buvo sunorminti prasmingai ir tiek tuometė, tiek po Kovo 11-osios nepriklausomybę atkūrusi Lietuva tuo didžiavosi. Jeigu šiandien norime grįžti prie raidyno, kurio atsisakėme XX a. pradžioje, tą pagrįsti reikėtų kažkuo daugiau nei vien faktu, kad jis buvo. Kalbos norminimas, kaip ir visos kitos inovacijos, nėra „istorijos ištrynimas“. Mes patys žinome ir mokome visuomenę apie tai, kokia buvo mūsų teisinė, politinė, švietimo sistemos ir daug kitų dalykų, tačiau nesiūlome grįžti prie monarchijos, žiaurių bausmių ir panaikinti privalomo mokymo. Pokyčiai savaime nėra istorijos atsisakymas ir ištrynimas.
4) „Kai pereini per Wikipedia visomis lotynišku šifru rašančiomis kalbomis, gali įsitikinti, kad „Čiurlionis“ visi rašo vienodai – net turkai, vengrai ir suomiai. Ir Søren Kierkegaard visi rašo taip pat, ir Béla Bartók, ir Czesław Miłosz, ir Pablo Picasso, ir Henri Vieuxtemps, ir Mark Twain. Tik latviai ir lietuviai rašo savaip. Kodėl?“.
Iš tiesų wikipedijoje, plakatuose, laikraščiuose, knygose ir visur kitur – išskyrus piliečių asmens dokumentus – pavardės rašomos originalo kalba. Taip daroma ir Lietuvoje. Tačiau rašymas asmens dokumentuose ir kitur yra skirtingos kalbos sritys ir yra skirtingai reglamentuojamas. Tik asmens dokumentuose esantis įrašas keliauja į duomenų bazes ir, viena vertus, liudija piliečio lojalumo santykį su savo valstybe ir jos normomis, kita vertus, įpareigoja visus susiduriančius piliečius mokėti skaityti ir rašyti tą vardo ir pavardės forma. Tikriausiai visi suprantame, kad Lietuvoje privaloma mokėti skaityti ir rašyti tik lietuvių kalba. (Gebėjimas tą daryti kitomis ir kuriomis kalbomis yra pasirinkimas.) Kad asmens dokumentų ir visų kitų kalbos vartojimo vietų taisyklės skiriasi, aiškiai numatė dar 1997 birželio 19 dienos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo nr. 60 punktas 3.2. Todėl pavyzdžiai iš wikipedijos ar panašių šaltinių nieko nesako apie kitų šalių asmenvardžių rašymo pasuose tvarką. Lietuvos pasus prasminga lyginti tik su kitų šalių pasais, o Prancūzijos, JAV, Kanados, ar net tų pačių turkų ar suomių pasuose nerasime „Valančiūnas“ ar panašaus įrašo su lietuviškais ženklais.
5) „Tarpukariu ir mes rašėme taip pat – išlaikydami originalią formą“.
Tarpukariu rašyti „originalo“ kalba Lietuvoje leista tik 1938-ųjų gruodį, nepriklausomybės pabaigoje, po Lenkijos ultimatumo. Jį priėmusi Lietuva dėjo įvairias pastangas įsiteikti didesnei kaimynei, priėmė ir šią tvarką. Bet kaip rodo istorija, ši nuolaida nepagerino santykių su Lenkija.
6) „Tik dvi lotynišku skriptu rašančios šalys (abi postsovietinės) tą daro – lietuviai ir latviai“.
Čia vėlgi klaida, kaip jau sakiau prie ketvirto punkto. Visur Vakaruose dokumentuose rašoma tik valstybine kalba. Kai kur posovietinėse šalyse (Čekija, Vengrija) leidžiama rašyti ir nevalstybine kalba (Lenkijoje ši galimybė tik butaforinė). Latvija eina vidurio keliu ir leidžia rašyti antrame puslapyje. Lietuva kol kas elgiasi vakarietiškai, tačiau svarsto kompromisus. Ar nenutiks taip, kad dėl žinių trūkumo norime elgtis kuo labiau posovietiškai.
7) „Ką tuomet darome su parduotuve Maxima, Litexpo parodų rūmais, automobiliais BMW ir Volkswagen, pagaliau su WC?“.
Absoliučiai nieko nedarome. Tai nėra piliečių asmens dokumentų įrašai ir jiems negalioja tik tokiems įrašams taikoma tvarka. Lietuvos piliečio lyginimas su juridiniu asmeniu – neadekvatus ir ignoruoja aplinkybę, kad asmens dokumentuose galioja visiškai kitos taisyklės. Klausimo netikslumas akivaizdus: šiandien, kai Lietuvoje draudžiami paso įrašai nevalstybine kalba, o Maxima, Litexpo, BMW ir kiti įrašai laisvai egzistuoja, su jais visiškai nieko ir nereiktų daryti, liekant prie dabartinės tvarkos.
8) „Kai lipi į lėktuvą, ko paprašo? Parodyti pasą, ar ištarti pavardę? Manęs ištarti dar nė sykio neprašė, prašė rodyti pasą. Kovodami su Lietuvos lenkinimu (kaip jums atrodo, tai išskirtinis dalykas, mano galva absurdas) jūs išties kovojate su priešprieša skambesys ar užrašas“.
Vargu ar čia kovojama su kokia priešprieša. Lietuvių kalba unikali tuo, kad joje galioja fonetinis principas: viskas rašoma taip, kaip tariama. Atsisakius šio pamatinio principo, griūva kalbos sistema. Tai yra plačiai žodžiu ir raštu įvairiuose formatuose paaiškinę Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Lipant į lėktuvą reikalaujama tik parodyti pasą, tačiau dažniau nei skrenda lėktuvu dauguma žmonių registruojasi pas gydytojus ir kitus tarnautojus bei atsiduria situacijose, kai turi padiktuoti savo vardą. Nėra pagrindo kurti situacijas, kai piliečiai nesupranta vieni kitų.
9) „Ir tada paskutinis klausimas: kaip norėtume, kad užsienio afišose būtų rašoma pavardė Čiurlionis? Ar Cziurionis, ar Tschiurlionis, Çıurlıonıs?“. Žinoma, kad geriausia, jog visose afišose būtų rašoma „Čiurlionis“.
Taip ir yra daroma. Ir taip pat daroma šiandien Lietuvoje su kitų šalių atlikėjų ar kitokių menininkų vardais ir pavardėmis. Tam nereikia jokių liberalizuojančių įstatymų. Atsidarę bet kurią lietuvišką bilietų pardavimo svetainę visi gali tuo nesunkiai įsitikinti.
P.S.: lietuvių tautinis atgimimas buvo glaudžiai siejamas su persekiojamos lietuvių kalbos atgimimu – tai formavo mūsų tautos sąmonę ir tapatybę. Todėl tokios politikų brukamos nuostatos keisti absoliučiai daugumai mūsų piliečių suprantamą ir priimtiną tvarką gali būti suprastas kaip lietuvių tautos pažeminimas.
***
Aušra Maldeikienė
Nuoširdžiai ir visa širdimi nemėgstu sovietinės tikrovės. Tiesiog nekenčiu to laiko, kai dėl okupantų savivalės buvau priversta vadintis Aušra Kazevna.
Bet, kaip matau ir girdžiu, daugeliui tai buvo labai artima. Ir tai įrodo tamstų raštai, kuriuose iš esmės siekiama įteisinti sovietiniais laikais susiformavusią pavardžių rašymo tradiciją.
1. Pirmas klausimas pamąstymui: ant dr. Jono Basanavičiaus kapo yra epitafija – fragmentas iš laikraščio Aušra (Auszra). Klausimas: kiek w raidžių yra toje epitafijoje? Nepatikėsite – septynios! Kokias raides naudojo mūsų visa raštija, pradedant Martynu Mažvydu, baigiant Jonu Basanavičiumi? Ar išbrauksime iš atminties savo gabalą kultūros istorijos ir atiduosime lenkams (o juks kovodami su lenkinimu, kaip patys įsivaizduojate, išties pataikaujate kultūriniam „lenkinimui“? Mano galva, tai tiesiog kvaila.
2. Antra tema apmąstymui. Kai pereini per Wikipedia visomis lotynišku šifru rašančiomis kalbomis, gali įsitikinti, kad „Čiurlionis“ visi rašo vienodai – net turkai, vengrai ir suomiai. Ir Søren Kierkegaard visi rašo taip pat, ir Béla Bartók, ir Czesław Miłosz, ir Pablo Picasso, ir Henri Vieuxtemps, ir Mark Twain.
Tik latviai ir lietuviai rašo savaip. Kodėl? Paaiškinimas paprastas: Vakarų Europoje įprasta išsaugoti originalią vardų rašybą, nes tai TA PATI rašo sistema (ne kirilica ir ne arabų), tik su savitais diakritiniais ženklais. Tarpukariu ir mes rašėme taip pat – išlaikydami originalią formą.
Problema prasidėjo sovietmetyje – kai žinias iš Vakarų pradėjome gauti per Maskvą (агентура ТАСС). Vat tai ir yra RUSIŠKA praktika iš pradžių pagal skambesį transliteruoti į kirilicą, o tada (vėl pagal skambesį) transliteruoti į lietuvių. Ir gaunasi, kad perrašinėjam tą patį į tą patį, tik savaip – per rusišką tradiciją. Tik dvi lotynišku skriptu rašančios šalys (abi postsovietinės) tą daro – lietuviai ir latviai.
3. Trečias klausimas pamąstymui: kai Muravjovas 1864 uždraudė raštą, tai kokį jis raštą uždraudė: su W ar be W? Jeigu su W, tai išeitų, jog mes tebetęsiame carinę spaudos draudimo tradiciją, tik ją taikome ne visam lotyniškam raidynui, o jo trims raidėms.
4. Ketvirtas klausimas: ką tuomet darome su parduotuve Maxima, Litexpo parodų rūmais, automobiliais BMW ir Volkswagen, pagaliau su WC?
5. Kai lipi į lėktuvą, ko paprašo? Parodyti pasą, ar ištarti pavardę? Manęs ištarti dar nė sykio neprašė, prašė rodyti pasą. Kovodami su Lietuvos lenkinimu (kaip jums atrodo, tai išskirtinis dalykas, mano galva absurdas) jūs išties kovojate su priešprieša skambesys ar užrašas.
6. Ir tada paskutinis klausimas: kaip norėtume, kad užsienio afišose būtų rašoma pavardė Čiurlionis? Ar Cziurionis, ar Tschiurlionis, Çıurlıonıs?
Tikiuosi, net jums sveikas protas sako, kad geriausia, jog visose visose afišose būtų Čiurlionis? Nusiraminkime – visur taip ir yra. Lotynišku skriptu rašančiame pasaulyje įprasta tapatybę gerbti ir ją išsaugoti. Tai lietuviai pasaulyje galėtų pasistengti ir pareikalauti, kad jų pavardes rašytų taip, kaip yra lietuviškuose pasuose, užuot puoselėję Muravojovo trijų raidžių spaudos draudimo tradiciją. Ir tai visiškai įmanoma, jokių apčiuopiamų kliūčių nėra.
Bet tam yra viena išlyga – mes lygiai taip pat turime gerbti nelietuviškos kilmės asmenų tapatybę, ir nedrausti jų pavardėse esančių raidžių, neiškraipyti vardų.
Man visi kvailai transkribuoti užrašai kvepia gūdžiu noru pasirodyti, nors realiai esi tik neišsislavinęs. Ir profesoriaus vardas mažai ką keičia.
Pastaba: Markas Twainas nebuvo lenkas.
