Nors ūkis Lietuvoje vystosi pakankamai dinamiškai, tačiau nuo Nepriklausomybės pradžios dėl žemo gimstamumo Lietuvoje išnyko tiek pat žmonių kaip per Antrą pasaulinį karą; o dėl emigracijos – tris karus tiek. Drastiškai krenta aukštųjų mokyklų absolventų skaičius. Ne todėl, kad nėra norinčių studijuoti, bet tiesiog fiziškai tiek nebėra jaunų žmonių.
Raminti savęs šiek tiek gerėjančiais imigracijos rodikliais šiandien nederėtų. Ilgalaikėje perspektyvoje demografinę krizę lemtų gimstamumo mažėjimas. Tad tektų vežtis imigrantų iš trečiųjų šalių, kas Lietuvos visuomenę padarytų mažiau integruotą ir nesaugią. Vadinasi, lietuvių tautą ir valstybę ištiktų krizė.
Žmonės jaučia ir vis geriau supranta – savanaudiškumo ir liberalios pasaulėžiūros vyravimas Lietuvos politikoje veda valstybę tik į aklavietę. Prezidento rinkimų į II turą rezultatai tai akivaizdžiai įrodo. Prieš liberalių pažiūrų kandidatę ženklia persvara laimėjo tradicinės šeimos, tautines ir socialiai angažuotos rinkos ekonomikos pažiūras atstovaujantis lyderis. Būtent to Lietuvai ir reikia.
Žmonės instinktyviai šalinasi nuo nuolatinę kaitą, tariamai „optimistinį“ ir „vaivorykštinį“ liberalų rojų, nešančių partijų; šalinasi ir nuo visos nesąžiningos, savanaudiškos ir socialinę atskirtį nešančios politikos. Iš esmės, sukūrėme padidintos emigracijos ir Lietuvos nykimo strategiją. Jeigu žmogus gyvas tik duona ir žaidimais, tai šiais gėriais jis gali mėgautis nebūtinai Lietuvoje.
Šiandien žmonės nori, kad politika būtų patikima. Savo ir valstybės gerovę žmonės nori kurti ant tvirto pamato. Šiandien politikai Lietuvoje privalu nusigręžti nuo tuščių ideologinių ir savanaudiškų pažadų ir sugrįžti prie prigimtinių gerovės pamatų. Be šių pamatų mes sunyksime chaose. Mus greitai praris pirmiausiai ne Rytų kaimynas, o mūsų pačių godumas ir neišmanymas.
Suprasdami tai, žmonės nori veikti. Laisvi, bet pareigingi atsakingi prieš šeimą ir bendruomenę žmonės natūraliai buriasi, norėdami valstybę statyti ant istorijoje išbandytų ir visada gelbėjusių prigimtinių principų, kuriuos diktuoja sveikas protas ir krikščioniška socialinė doktrina. Tai vyksta natūraliai. Ir pirmiausiai tai daro naujoji karta, laisvai veikiantys ir atsakingi piliečiai. Šis telkimosi procesas nebūtinai yra inicijuojamas politikų.
Todėl į klausimą, ar aš pasitraukęs iš TS-LKD kursiu partiją, atsakau – NE. Judėjimas kuriasi pats – spontaniškai ir „iš apačios“, ir su laiku tik stiprės. Tą procesą smarkiai paskatino ir Prezidento Gitano Nausėdos kampanija, ypač prigimtinių tiesų ir siekio kurti Gerovės valstybę ant tvirtų pamatų deklaravimas.
Savo vaidmenį matau taip – padėti kylančiam judėjimui greičiau ir profesionaliau susikurti, panaudojant savo patirtį, kad būtų išvengtą klaidų ir klystkelių, kuriais buvo nueita prieš kelis dešimtmečius.
Ar galėčiau pateikti gerovės valstybės, statytos ant prigimtinių pamatų, pavyzdį?
Klasikinis pavyzdys – po II pasaulinio karo atsikūrusi ir suklestėjusi Vokietija. Būtent Konrado Adenauerio ir krikščionių demokratų partijos nešami prigimtiniai principai tapo ne tik Vokietijos, bet ir Europos šalių bendrijos (dabar – ES) atsiradimo ir gerovės pamatu.
Sėkla krito į sveiką dirvą, auga ir užaugs dar daug ąžuoliukų Lietuvoje.
Atrodo Dargi atsisakai vadovauti. Lieki tik patarėju?
Žalą teisiklingai apipavidalinai. Jaunimo neliko nes gimdimo amžiaus išvažiavo ten kur moka algas 3-4 kartus daugiau.
Gydimas aiškus Kelti MMA, kad žemos algos sulygtu su vakarų ES valstybėmis. Kelti greitai bet palaipsnių, kad bendrovės kurios stengesi galėtu prisitaikyti. Tos kurios vien žemiausiomis algomis teišsilaiko ir nepajėgia keistis Lietuva turi pakeist.
Seime reikia tokių kurie ekonomiką šiek tiek supranta ir rems tinkamų įstatymų kaitą. Esame toje pačioje rinkoje su visa ES. Nėra struktūrinių priežasčių šitokioms atsilikusioms žemoms algoms. Kam gi bendrovėms kelti žemas algas jeigu žemas algas mokant užtenka prekėms paklausos? Būtina eiti į tikslą tiesiog.