Rimantė Stepienė. Apie gydytoją ir rusų kalbą

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje nuskambėjo gydytoja, paskelbusi, kad nebeaptarnaus rusų kalba. Kito diskusija, nuvilnijo vertinimai.

Mane labai nustebino vienas žmogus, kuris pasakė, kad nieko čia diskutuotino nėra šioje situacijoje. Nėra ne dėl to, kad na kaip ir viskas aišku, gydytoja neprivalo šnekėti ne valstybine kalba, o nėra diskutuotina todėl, kad maždaug gydytoja nepakankamai gerai moka rusų kalbą, tai negali tinkamai atlikti paslaugų, todėl ir renkasi paslaugas suteikti tik lietuvių kalba. Gydytojos pirmame pareiškime to nebuvo net minima. Anaiptol, neseniai atvykusiems į šalį ukrainiečiams ji suteiks konsultacijas rusų kalba, kas reiškia, kad ji tą kalbą moka. Vėliau 15min portalui gydytoja jau mini, kad gal konsultacija rusų kalba nebūtų tokia kokybiška ir, rodos, taip tiesiog nori pasiteisinti, nes juk kiek daug buvo pasipiktinusių.

Esmė ta, kad mes kaip visuomenė bandome ieškoti priežasčių, kodėl ji nešnekės rusiškai. Nepakankamai moka, nevalstybine kalba neprivalo šnekėti ir panašiai. Mes nediskutuojam apie jokią kitą kalbą taip, kaip apie rusų. Nesukelia pasipiktinimo bangos, kad gydytojas nešneka angliškai, kiniškai, latviškai, lenkiškai. Rusų kalbą mums atnešė rusų okupantas. Mums tai yra okupacinė kalba, čia viskas ir slypi.

Kai buvau nepilnametė nuo 16 metų vasaromis dirbdavau parduotuvėje. Buvau salės darbuotoja, daug ateidavo rusiškai šnekančių. Aš niekada nešnekėdavau rusiškai su jais, nesakydavau, kad nemoku, nes tai būtų ir melas, bet tiesiog sakydavau, kad nešnekėsiu rusiškai ir viskas. Kokį pasipiktinimą tai sukeldavo. Jie puikiai jaučia, kad rusų kalba atėjus pas mus su okupantais. Jie ir toliau siekia mus žeminti. Ir taip, tai yra žeminimas. Kalbėti ne savo kalba savo šalyje ir ne bet kokia kalba, o ta, kuri čia atėjo su trėmimais, žudymais, prievartavimais, skerdimais, tai yra žeminimas. Tada, prieš 20 metų, toks mano pasakymas būdavo baisus. Baisus žmogus buvau. Atsisako kalbėti rusiškai, tik pamanykite. Tada dar buvo ir tie laikai, kai žmonės nežinojo skirtumo tarp nacio ir nacionalisto. Pasiteisinus, kad nekalbu rusiškai, nes esu nacionalistė, visus išmėtydavo raudonom dėmėm. Ir garantuoju, kad būčiau greitai lėkus iš darbo dėl savo tokio elgesio, bet mano vadovė buvo mano mama, tai paprašius pakviesti vadovą, jie gaudavo tą patį.

Visur mes prisitaikom prie ruso. Darbe šnekam, kieme šnekam, mieste šnekam. Ne jie taikosi prie mūsų, bet mes prie jų. Iki šiol žaidžiamas okupanto ir vergo žaidimas. Va taip, atrodo nekaltai, per kalbą, jie mums vis dar parodo, kas čia vadas, o mes prisitaikom, nes nieko čia blogo, kas čia tokio, čia juk tik kalba, o jie gi žmonės kaip ir mes. Turi dvi rankas, dvi kojas. Na, tik per 35 metus neišmoko valstybinės kalbos šalies, kurioje gyvena. Tik tiek. Ne, ne tik tiek.

Kalba visais laikais buvo ir yra svarbus ginklas. Pirmą kartą į  Donecką nuvažiavau, kai man buvo 6 ar 7 metai. Ir nuo tada ten būdavau bent kartą per metus. Puikiai mačiau, kas ten vyksta ir jau būdama 16 metų tikrai supratau, kuo tai baigsis. Taip ir baigėsi, bučiavo rusui batą, sulaukė ruso bato.

Dar vienas naratyvas šiomis dienomis skamba taip: „nu va, gerai, kad moku rusiškai, nes dabar galiu susišnekėti su ukrainiečiais“. Tu moki rusiškai, nes tave rusas privertė išmokti ir nieko čia gero, kad taip atsitiko mūsų tautoj, o kas labai blogai, kad ukrainiečiai moka tik rusiškai ir jie tai suprato ne pačiu maloniausiu būdu. Mums gal pavyks anksčiau suprasti, kad JOKIO okupantų palikimo neturi likti mūsų šalyje. Mes turim kaip įmanoma labiau išsivalyti tuos nuodus iš savo galvų, kiemų, o išsivalius apsiginkluoti, atsitverti didžiausia siena nuo meškos ir nebeleisti pasikartoti baisiems įvykiams. Jei jūs dar manot, kad rusų kalba jums reikalinga, tai pažiūrėjus į šį žemėlapį suprasite, kad europiečiui ji nereikalinga.

Pabaigai trumpas, bet geras:

„Pakelk galvą, lietuvi!“.

Veidaknygė