Kokių tik laisvalaikio pomėgių neturi savo gyvenimą miškams paskyrę žmonės! Žinoma, jų hobiai dažniausiai siejasi su tiesioginiu darbu. Štai kad ir Šakių rajone, Lekėčiuose gyvenantis miškininkas Gintas Čekauskas laisvu nuo savo profesinių pareigų metu yra sugalvojęs apmokyti žmones malksnų gaminimo amato.
Malksnomis, kitaip tariant, skiedromis seniau Lietuvoje buvo dengiami stogai. Gamintos jos iš tradicinių lietuvių sodybas juosusių medžių – pušų, eglių, liepų, juodalksnių, drebulių. Ypač malksnų gamybai tiko drebulės. Tokia danga, žymiai patvaresnė už dar seniau gyvavusius šiaudinius stogus, dominavo iki XX a. pradžios, kol jos neišstūmė kitos, pramoninės, ypač ruberoidas ir šiferis. Tačiau dabar, laimei, senoji danga grįžta, ir grįžta, lydima pačių gražiausių epitetų: ji ir ekologiška, ir estetiška, ir prabangi.
Originaliai atrodo ja uždengti netgi naujoviški šių dienų pastatai, o ypač malksnos tinka nedideliems mediniams statiniams: terasoms, pavėsinėms, stoginėms, malkinėms, sandėliukams. Mūsų seneliai ir proseneliai skiedromis dažnai dengdavo koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius. Skiedros yra atsparios drėgmei, grybeliui, puikiai išlaiko garso ir šilumos izoliaciją, užtikrina stabilų vidinį statinio mikroklimatą. Jomis galima dengti netgi sudėtingų konstrukcijų stogus, neretai sukuriant banguotą paviršiaus reljefą. Tačiau, žinoma, skiedros labiausiai nepakeičiamos istorinių pastatų stogams…
Tačiau Lietuvoje dabar mažai berasi meistrų, kurie išmano istorinį skiedrinės stogdengystės amatą. O dar rečiau tradicinius amatus propaguojančiuose renginiuose pasisektų pamatyti meistrą, demonstruojantį, kaip senovėje mūsų tautiečiai ruošdavo medžiagą savo trobesių stogams apdengti. Bent jau man neteko tokio specialisto regėti, nors ir stengiuosi tautinių mugių nepraleisti. O Gintas Čekauskas, malksnų paslaptis įminęs, jaučia poreikį (ir pareigą) savo įgūdžiais dalintis su kitais.
Jo sodybos kieme stovinčios skiedrų gaminimo staklės vis keliauja į įvairiausias amatų šventes, amatininkų profesinius susibūrimus, miestų dienas ir kitus renginius. Tenai visuomet atsiranda norinčiųjų pabandyti jomis nusidrožti vieną kitą skiedrelę. Šių stogų dangos „juostų“ mėgina pasigaminti ir Ginto Čekausko sodyboje veikiančio etnografinio muziejaus lankytojai. Oi, kaip nelengva, pasirodo, sukti šių specifinių staklių svirtį! Seniau tokio darbo imdavosi koks vienas raumeningas stipruolis ar pora ne tokių galingų vyriškių. Būta šio tipo staklių ir arkliuko jėgą naudojusių, o dabar, aišku, elektra į pagalbą pasitelkiama. Tačiau svarbiausia čia – ne pats gamybos būdas, o pati senojo amato atgaivinimo idėja.
Ginto Čekausko turimos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rankinės skiedrų gaminimo staklės – autentiškos, įsigytos iš Varėnos rajono Ūtos kaimo (tokį įrenginį, kaip jo, dar turi Rumšiškių liaudies buities muziejus). Taigi ir šia technika drožiamos malksnos laikomos sertifikuotomis – tą patvirtina A kategorijos tautinio paveldo sertifikatas.
Kiekviena mūsų šalies saugoma teritorija turi savo produkto ženklą, suteikiamą išskirtiniams šios teritorijos gaminiams ir paslaugoms. Panemunių regioninio parko produkto ženklu Gintas Čekauskas kaip tik ir yra apdovanotas už propaguojamą skiedrinę stogdengystę. Tiesa, ne vien už ją – dar ir už uoksinių inkilų gamybą.
Čia yra kur akis paganyti
Etnografijos muziejaus veikla ir senovinių amatų prikėlimas iš užmaršties – miškininkui ir didelį pasitenkinimą teikiantys dalykai, ir rimtas darbas. Susidomėjimo šį senąjį amatą demonstruojanti technika sulaukia didelio: tiek išvykose į amatininkų muges, tiek pačiame muziejuje. Juk ją visuomet lydi meistro vedamos edukacijos! Pas Gintą Čekauską nuolat atvyksta svečių, ypač jaunimo. Lankytojai, anksčiau varžyti karantinų ir galimybių pasų, yra tiesiog išsiilgę pažintinių išvykų ir ekskursijų, ir tai itin jaučiama. Muziejui, žinoma, reikalingos ir lėšos, taigi dalį jų pavyksta surinkti iš paties Ginto pagamintų medinių suvenyrų, lankytojų įsigyjamų prisiminimui. Itin populiarūs mediniai šaukštai, muziejaus šeimininko drožiami šaltuoju metų laiku.
Kad ir kitus medžio darbus šis miškininkas puikiai išmano, rodo jo sukaupti medienos apdirbimo įrankiai. Jų šioje etnografinėje sodyboje – didžiulė kolekcija. Dalį įrankių Gintas paveldėjo dar iš savo senelio. Įvairios formos ir paskirties įranga iš pradžių buvo radusi vietą sodybos ūkiniame pastate, vėliau – palėpėje, tačiau ilgainiui čia neišsitekusi, buvo priglausta specialiai šeimininko pastatydintuose trobesiuose. Kolekcijai nuolat plečiantis, pastatai virto etnografiniu muziejumi.
Lankytojus vyrus, žinoma, labiausiai domina gausus, dabar per 500 vienetų turintis oblių rinkinys, atkeliavęs iš įvairių Lietuvos regionų ir iš užsienio. Sužinojęs apie eigulio renkamus eksponatus, neretas žmogus jam yra padovanojęs savo giminės vyresniųjų buityje kažkada naudotų daiktų. Kitų, retesnių įrankių, Gintui Čekauskui yra pavykę nusipirkti. Kolekcionieriaus pasididžiavimas – 1838 metų gamybos oblius. Lankytojų žvilgsnis nukrypsta ir į oblius, padabintus lietuvybės simbolika. Juos, pasirodo, drąsūs meistrai padirbdino sovietiniais metais, nepaisydami, kad už „nacionalistinius“ ženklus tuometinė valdžia jų būtų nepaglosčiusi… Šeimininkas vyrams būtinai parodys ir savo mylimiausią obliuką – savo bendraamžį, padirbdintą 1971 metais. Gintas Čekauskas su dideliu žinovo išmanymu vardina šių įrankių paskirtis – štai įlaidiniai, štai dvitraukiai, štai leistuvai. Meistrauti linkusiems vyrams šie pavadinimai turbūt skamba kaip muzika, nes ne vienas jų nutuokia, kuri technika labiausiai tinka medžio žievei lupti, kuri – pjauti, kuri – skobti, tašyti, tekinti…
Įnagių kolekciją neužilgo papildė ir senovinė radioaparatūra: rankomis prisukami patefonai, pirmieji juostiniai magnetofonai, nešiojamieji radijo imtuvai ir kt. Stipriosios lyties atstovus tradiciškai visuomet sudomina senoviniai batsiuvio įnagiai, istorinės svarstyklės ir svertuvai, liaudyje dar vadinti bezmėnais.
Na, o muziejuje apsilankiusių moterų žvilgsniai, be abejonės, labiausiai krypsta į „moteriškus“ dalykus, tarkim, į istorinius buities reikmenis. Kuriai gi neįdomu išvysti, kaip tolimais XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios metais atrodė šio krašto ūkininko baldai. O jų būta labai dailių: „karūnomis“ pasipuošusių spintų ir kampinių spintelių, komodų, didžiulių stalų, ilgasuolių raižytomis atkaltėmis. O kur dar lovos, kraičio skrynios, mielos smulkmenos…
„Moteriškąją buitinę atributiką“ dar papildo linų apdirbimo įrankiai: brauktuvai su priebrukčiu, šukos linams šukuoti, taip pat veikiančios dviejų tipų audimo staklės, verpimo rateliai, verpstės. Ant lentynos išsirikiavusi senovinių, žarijomis kaitinamų, lygintuvų eilė taip pat traukia akį.
2015 metais stogų malksnas pripažinus Tautinio paveldo objektu, stogdengystės skiedromis amatą puikiai įvaldžiusiam Gintui Čekauskui buvo išduotas specialus sertifikatas. Mūsų dienomis, kai šios rūšies darbus galinčių atlikti meistrų belikę itin mažai, į šį sertifikatą tikrai verta žvelgti kaip į išskirtinį. Tik šeimininkas didžiuotis savo unikalumu nelinkęs – jam kur kas svarbiau sulaukti savojo amato tęsėjų.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
