Pagramančio regioninį parką kraštovaizdžio prasme galima laikyti išskirtiniu. Retai kur pamatysi tokius įspūdingus slėnius, kokiais vingiuoja Jūros ir Akmenos upės, nedaug kur yra tokio aukščio atodangų, terasų, skardžių, šlaitų… Ar daug parkų, sakykite, gali pasigirti net devyniais piliakalniais, egzotiškomis rėvomis, senkapiais, pilkapiais, šimtmečius skaičiuojančiais ąžuolais, nesuskaičiuojama gausybe ledynų padovanotų riedulių? Neveltui turėjo apie ką pasikalbėti Petro Cvirkos aprašyti „Pagramančio šnekučiai“… O ir dabartiniai regioninio parko šeimininkai, pasiraitoję rankoves, darbuojasi, kad jų valdos būtų patogios ir saviškiams gyventi, ir iš kitur atvykusiems svečiams pasigrožėti…
Ten, kur protėviai savo žemę gynė
Važiuodami Tauragės – Šilalės plentu, sustojome prie netoli kelio įrengtos apžvalgos aikštelės. Nuo aukšto skardžio pažvelgę žemyn, pamatėme apačioje dunksantį piliakalnį. Visu gražumu atsivėrė ir jis pats, ir įspūdingos vietos apylinkės, ir aplink vingiuojanti Akmenos upė. „Pasigrožėkite, tai – dabar mūsų sutvarkytas Indijos piliakalnis, – pasakė mus lydėję pagramantiškiai. – Nors Akmenos upė per šimtmečius gerokai apmažino jo tūrį, apardė šlaitus, palikdama tik dalį gynybinių įtvirtinimų ir nedidelį pačios pilies buvimo vietos plotą, vis vien pasižiūrėti yra į ką. Juk tai – garbingą krašto praeitį iliustruojantis paminklas. Kažkada čia būta didelių ir stiprių gynybinių įrenginių: apie tai galima spręsti iš išlikusių pylimo dalių, griovių ir kitų apsauginių elementų“.
Pagramančio regioninio parko direkcija, Šilalės rajono savivaldybės administracija ir Tauragės miškų urėdija daug dirbo, kad piliakalnis taptų pasiekiamas plačiam lankytojų ratui. Pirmiausia reikėjo atidengti visą Indijos grožį, dešimtmečiais gožtą menkaverčių medžių ir krūmokšnių. Per kraštovaizdžio formavimo kirtimus pasigailėta tik pačios vertingiausios augmenijos. Nutiesti nauji vaikščiojimo takai, įrengti patogūs laiptai, pastatyti apsauginiai atitvarai, nuvargusiems nuo kopimo žmonėms pailsėti pastatyti patogūs suoleliai. Tačiau svarbiausia – dabar prie Indijos piliakalnio jau nėra vargo privažiuoti: mat keliukas, vedantis link šios istorinės vietos, rekonstruotas.
Atvykstančiųjų netrūksta: daugelio smalsumą žadina ši žilą senovę menanti vieta. Kaip kiekvienas save gerbiantis piliakalnis, taip ir šis yra gaubiamas sakmių bei padavimų. Populiariausia legenda byloja, jog aukštąjį kalną supylė milžinas, kuriam ši vieta patiko ir kuris norėjo čia turėti savus namus. Tik štai gyventi aukštumoje po kurio laiko milžinui nusibodo, ir jis iš čia pasitraukė. Ir kur nepasitrauks! Juk ant kalno viršūnės, jo namuose, dėjosi neįtikėtini dalykai: kažkokios raguotos kiaulės vežiojo raganas, o dvi uodegas turėjęs šuo prabildavo žmogaus balsu.
Aišku, visus lankytojus gerokai stebina piliakalnio vardas. Žodis „Indija“ visiems pirmiausia asocijuojasi su visiems žinoma pietų Azijos šalimi, tad iš kur šis vietovardis Žemaitijoje? Regioninio parko darbuotojai paaiškino, kad šis žodis neturi nieko bendra su šį vardą turinčia valstybe, o reiškia žemės gelmes, gylį. Tokį patį paaiškinimą rasime ir „Lietuvių kalbos žodyne“. Kiek, pasirodo, lietuviškų žodžių mes nežinome! O senasis terminas labai tinka: vietovė, kurioje stūkso Indijos piliakalnis, įsikūrusi trisdešimties metrų gylio dauboje. Indijos kaimas yra giliame Akmenos slėnyje; šis slėnis suformuoja į amfiteatrą panašų darinį, kurio dugne stovi gyventojų namai. Na, o pilies kalnas iškilęs Indijos gyvenvietės viduryje. Vietos gyventojai skundžiasi, kad dėl vietos žemumo prastokai rodo televizoriai, esama problemų su mobiliųjų telefonų veikimu, užtat čia anksčiau prinoksta vaisiai.
Piliakalnis iki šiol nėra nuodugniai ištirtas. Istoriniais šaltiniais remiantis, ant jo stovėjusi Putvės pilis. Ją bandė užimti Ragainės komtūro vadovaujami kryžiuočiai, bet jiems nepasisekė, ugnyje supleškėjo tik papilis. Tai nutiko 1307 metais, o po greito laiko Putvės pilis jau buvo užimta minėtojo Ragainės komtūro: jam padėjo vienas pilies gyventojas, slapta atvėręs šio didingo statinio vartus. Tąsyk užkariautojai įsiveržę išžudė visus pilies gynėjus, o pilį supleškino. Po kurio laiko vietos gyventojams ją pavyko atstatyti, bet porai dešimčių metų prabėgus, priešai vėl ją užgrobė, suniokojo, o žmones užkapojo kardais.
Nuo čia – visas miestelis kaip ant delno
Indijos piliakalnis buvo gražinamas, Pagramančio piliakalnio tvarkytojams jau atšventus savo darbų pabaigtuves. Projektas buvo įtrauktas į Valstybės saugomų teritorijų tvarkymo darbų sąrašą, taigi dabar patogios vietos įvairioms šventėms miestelio gyventojams jau nebetenka ieškoti. Kur geriau minėti Žemės dieną, Mindaugo karūnavimo šventę ar Rudens lygiadienį, jei ne čia, ant kalno? Į jo viršų dabar veda patogūs mediniai laiptai, užlipus galima pasivaikščioti specialiai nutiestais takeliais, o nuo apžvalgos aikštelės atsiveria visas apačioje plytintis Pagramančio miestelis su apylinkėmis. Visur stovi informaciniai stendai, nėra problemų, kur pasistatyti transportą.
Piliakalnio papėdėje stovi vietinio liaudies meistro išdrožta skulptūra, vaizduojanti merginą ir du jaunuolius. Tai – legendos apie Pagramančio piliakalnį herojai – Gramančia, Songaila ir Rimgaila. Legenda pasakoja, jog kažkada šiose apylinkėse gyvenęs bajoras Pagramantis turėjęs gražuolę dukrą, kuri buvusi labai įnoringa ir niekaip negalėjusi išsirinkti sau jaunikio. Vienąsyk jai pirštis atvyko du jaunuoliai – Songaila ir Rimgaila. Bajoraitė jiems iškėlė sąlygą – tekėsianti už to, kuris supilsiąs didingesnį piliakalnį. Abu labai stengėsi, ir naujai atsiradę kalnai buvo išties įspūdingi. Tačiau ir dabar įnoringa gražuolė negalėjo nuspręsti, už kurio iš jaunikaičių jai tekėti, tad kreipėsi patarimo į vietos burtininkę. Ši jai davė stebuklingojo gėrimo, kurio gurkštelėjusi, mergina pavirto upeliu, gavusiu Gramančios vardą. Ir teka šis upelis dabar aplink kalną, vieno iš jaunuolių supiltą…
Na, legenda ir lieka legenda, tačiau esama dalykų, kurie tvirtina, jog piliakalnio teritorijoje žmonės gyveno jau nuo II mūsų eros amžiaus. Prieš piliakalnio teritorijos tvarkymą atlikti kruopštūs kasinėjimai atskleidė, jog pirmoji gynybinė pilis ant šio kalno buvo pastatyta maždaug IV – V mūsų eros šimtmetyje. Koks likimas ją ištiko, nėra žinoma. Tačiau labai įdomu štai kas: pasirodo, šios vietos gyventojai palaikė prekybinius ryšius su … romėnais. Tą liudija archeologinių kasinėjimų metu piliakalnio teritorijoje rasta moneta, nukaldinta 164 – 169 mūsų eros metais. Ant jos puikuojasi Romos valdovo Lucijaus Vero žmonos Lucilos atvaizdas. Iš šio krašto Romos imperijon keliaudavo kailiai, medus, vaškas, gintaras, iš ten – metalas…
Kitoje piliakalnio šlaito pusėje taip pat esama laiptukų, kuriais nusileidus žemyn, galima paėjėti į priekį ir pasigrožėti dar vienu įspūdingu gamtos paminklu – Pagramančio atodanga. Ji išsidėsčiusi kairiajame Akmenos upės krante ir yra juosiama šios upės kilpos. Aukštis įspūdingas – per 30 metrų, o tęsiasi ši atodanga palei upę daugiau kaip porą šimtų metrų. Vietos gyventojai ją yra praminę Uralo kalnais. Ką gi, sąsajų su kalnais išties esama: žvilgtelėjus žemyn, atrodo tarsi ant aukščiausio kalno būtum užkopęs – vanduo srovena giliai apačioje… Skardžio kraštą juosia tvorelė – kad koks neatsargus lankytojas neprieitų per arti ir nenusiristų žemyn. Beje, atodangos kraštai be paliovos irsta, su savimi nusinešdami medelius ir krūmokšnius.
Atodangų, kaip jau minėjome, šiame parke yra ne viena. Štai dešiniajame Jūros upės krante, kur upė daro gražų vingį ties Genių vienkiemiu, yra atsivėrusi antroji pagal dydį Genių atodanga. Ja taip pat malonu pasigrožėti ir iš upės pusės, ir nuo viršaus.
Ledynmečio palikimas – Didžioji rėva
Kaip jau minėjome, Pagramančio regioninis parkas turi neįkainojamą gamtos dovaną – Akmenos bei Jūros upes ir nepaprastai gražius jų slėnius. Sraunioji Akmena, antroji pagal dydį parko upė, yra itin akmenuota: tirpstant ledynams, upėje, tekančioje pro Andriejaičių ir Kilpinių apylinkes, susiformavo tikras riedulynas, pramintas Didžiąja rėva. Kokia įspūdinga ji vasarą, kai vandenyje slypintys akmenys iškiša savo galvas! Šokinėjant nuo vieno ant kito, galima lengvai pasiekti priešingą Akmenos krantą, net nesušlapus kojų. Šalia Didžiosios rėvos esančioje poilsiavietėje apsistoję vasarotojai fotoaparatais bando įamžinti nuostabius vaizdus, krykšdami iš malonumo, braido po vandenį, lipa ant riedulių. Tiesa, baidarininkams ši vieta pridaro rūpesčių: vargu ar galima pro Didžiąją rėvą praplaukti vasarą… Užtat rudenį ir pavasarį, vandeniui pakilus, ekstremalių pojūčių mėgėjai šturmuoti Akmenos slenksčių neatsisako. Akmenos trasa labai nelengva – čia daug vingių, netikėtų posūkių, slenksčių, tad net ir patyrusiems baidarininkams neretai išsimaudyti tenka…
Jūros upė, didžiausia regioniniame parke, taip pat pakankamai akmenuota, vingiuota ir srauni. Baidarininkai paprastai renkasi jos atkarpą nuo Balskų kaime esančios užtvankos iki Tauragės ir sukaria apie 40 km. atstumą. Dažniausiai šioje nelengvoje trasoje sugaištama pora dienų.
Ir į sausumą ledynai yra atridenę daugybę akmenų. Parko teritorijoje, Šakos upelio kairiajame krante, stūkso didžiulis riedulys, žmonių pramintas Milžinu arba Tamošaičių akmeniu ( mat įsikūręs šalia senos Tamošaičių dvarvietės). Akmens ilgis – daugiau kaip penki metrai, plotis – trys su puse metro, perimetras – trylika metrų. Specialistai sako, jog ledynų tirpsmas jį atritino iš Skandinavijos. Šiame akmenyje yra įdomi įduba, kontūru primenanti žmogaus pėdą.
Ir per pelkę pasivaikščioti galima
Už 12 kilometrų nuo Pagramančio plyti Plynoji aukštapelkė, užimanti apie 360 hektarų plotą. Per ją driekiasi daugiau kaip pusantro kilometro ilgio pažintinis takas. Tai – savotiškas lieptas per kemsynus, pagamintas iš ilgų ir storų, vietomis apsauginiu tinkleliu aptrauktų lentų. Parko darbuotojų vedini, patraukėme šiuo mediniu taku. Pakeliui pastatyti informaciniai stendai atkreipė dėmesį į pačius svarbiausius dalykus – į pelkių florą ir fauną, į čia augančius specifinius retus augalus, įrašytus į Raudonąją knygą, į paukščių perimvietes… Tokia informacija žmonėms labai reikalinga, nes patirtis rodo, kad ne vienas asmuo dar yra linkęs į pelkes žvelgti kaip į niekam nereikalingas klampynes, kuriose tik gyvatės veisiasi ir uodai karaliauja. Dažną baugina čia esantys akivarai, taip ir besikėsinantys į savo gelmes įtraukti neatsargų atėjūną… „Tad ir vedžiojame po pelkę lankytojus, aiškindami, kad ši vieta yra itin tinkamas prieglobstis veistis tam tikrų rūšių gyvūnams, paukščiams, ropliams. Ne vienas ekskursantas atvirai prisipažįsta negirdėjęs, jog pelkės labai švarina orą ir vandenį, padeda saugoti dirvas nuo erozijos, net sugeria jonizuojančius spindulius, taigi yra tiesiog unikalus valymo įrenginys“, – dalijosi mintimis mūsų vedliai.
Ir mūsų būrys, ne taip jau dažnai į pelkes užklystantis, su įdomumu stebėjo, kaip, žingsniuojant pažintiniu taku, keičiasi vietos augmenija. Iš pradžių kurį laiką regėjome įprastus miško medžius ir krūmus, vėliau juos pakeitė vešlūs ir tankūs meldynai, po jų sekė mažos pušaitės ir skurdūs berželiai, viržiai, samanos. Svaiginantį aromatą skleidė gailiai, vešliai žaliavo spanguolynų ir retos uogos – tekšės – uogienojai. Net nepastebėjome, kaip takas nuvedė į centrinę aukštapelkės dalį, kurioje atsivėrė plynė. Tako pabaigoje priėjome apžvalgos aikštelę, į kurią užlipę, grožėjomės rūsčiu aplink plytinčios pelkės grožiu… Ką ir bekalbėti, tai – pačios tikriausios gamtos pažinimo pamokos. Ypač jei jas vesti apsiima visas pelkės paslaptis sugebantys atskleisti gamtosaugininkai.
Paminėjau tik dalį gamtinio, istorinio ir kultūrinio palikimo, kurį galima išvysti Pagramančio regioniniame parke. Jo darbuotojai jums būtinai dar parekomenduos pasivažinėti žiedine dviračių-automobilių trasa, atveriančia parko įžymybes aktyvaus poilsio mėgėjams. Taip pat jie neužmirš pasiūlyti užsukti į „Lakštingalų slėnio“ poilsiavietę, nuo kurios driekiasi pažintinis pėsčiųjų takas. Eiti juo ir grožėtis gamta – koks smagumėlis! Ypač – užlipus ant kabančio liepto ir žvelgiant į srovenančią Akmenos upę. Beje, kabantys lieptai atsispindi ir regioninio parko emblemoje. Pagaliau visko neįmanoma suminėti – žemę geriausia matuoti savomis kojomis.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
