Robert R. Reilly. Teismų kelias link homoseksualų „santuokų“ įteisinimo (I dalis)

JAV apie atsistatydinimą iš pareigų paskelbė Aukščiausiojo Teismo teisėjas Anthony Kennedis, kurio balsas buvo lemiamas 2015 metais JAV įteisinant vienalytes „santuokas“ sprendimu Obergefell v Hodges byloje (sprendimas priimtas penkiais balsais prieš keturis). Šis įvykis, atvėręs galimybę Donaldui Trumpui formuoti konservatyvesnę Aukščiausiojo Teismo sudėtį, kartu yra proga plačiau susipažinti su Aukščiausiojo Teismo doktrinos raida, neišvengiamai atvedusia prie vienalyčių „santuokų“ įteisinimo. Viena išsamiausių tokių studijų yra Roberto Reilly knyga „Kaip gėjai tampa norma“, 2016 metais išleista ir lietuvių kalba. Skelbiame pirmąją dalį šios knygos ištraukos, analizuojančios kaip būtent Anthony Kennedis lėmė vienus labiausiai JAV visuomenę suskaldžiusių sprendimų dėl šeimos sampratos, abortų ir apskritai teisės ir moralės santykio. 4 eurus kainuojančią knygą galite įsigyti užpildę formą mūsų portale (https://goo.gl/ZPrgrn).

BYLA LAWRENCE PRIEŠ TEKSASĄ

„Tūkstantmečių moralės pamokos buvo atmestos“, – štai kas buvo padaryta Lawrence prieš Teksasą byloje 2003 metais, praėjus 17-kai metų po Bowers prieš Hardwick bylos. Šis teismo sprendimas skelbė, kad Teksaso valstijos įstatymas, „draudžiantis tos pačios lyties asmenims užsiimti tam tikru intymiu seksualiniu elgsesiu“, yra antikonstitucinis, o tam, kad ši klaida būtų ištaisyta, buvo panaikintas Bowers prieš Hardwick bylos sprendimas. Bylos Lawrence prieš Teksasą aiškinimą verta atidžiai tyrinėti, nes jį akivaizdžiai paveikė prieš tai priimtų teismų sprendimų (išskyrus Bowers prieš Hardwick) logika bei metodologija, kuriomis teismai vadovavosi, spręsdami su reprodukcija ir seksualiniu elgesiu susijusius klausimus bei suteikė progą mesti iššūkį teisiniam santuokos, kaip ryšio tarp vyro ir moters, apibrėžimui. Minėta byla taip pat atskleidė pribloškiančiai menką intelektualinį aukščiausio lygmens profesionalių teisininkų lygį, nes tik nedaugelis jų geba suvokti ryšį tarp moralės ir teisės.

Teismo bylų analizės, kurią čia pateiksiu, tikslas yra ne tyrinėti, ar konstituciją atitinkantys teisiniai elementai – „tinkamas teisinis procesas“ ar „lygių galimybių gynyba“ – gali būti kokiu nors būdu pažeisti, bet atskleisti filosofines teisėjų mąstymo prielaidas; o jų mąstymas atspindi, kaip po truputį atsisakoma doros idėjos, kuri tradiciškai buvo neatsiejama nuo laisvos tautos, tuo tarpu jos pakaitalas, įvyniotas į apgaulingą laisvės formą, kurios ramstis – išgalvota „teisė į privatumą“, – niekaip nesisieja su jokia moralės samprata. Iš pradžių gali pasirodyti, kad teismui visai nerūpi dora, tačiau pamažu teismas tampa atvirai priešiškas jai, taip pat ir su ja neatsiejamai moralės sampratai – teisės pagrindui.

Dėstydamas teismo nuomonę Lawrence prieš Teksasą byloje, teisėjas Anthony Kennedy teigė, kad „laisvė reiškia asmens autonomiją, kurią sudaro minties, tikėjimo, saviraiškos ir tam tikro intymaus elgesio laisvė“, į kurią valstybė neturėtų kištis [1]. Pats laisvių sąrašas atrodo labai pažįstamas ir teiginys neatrodo kuo nors išskirtinis, tačiau pati formuluotė yra neįprasta. Kodėl teisėjas A. Kennedy negalėjo paprastai pasakyti, kad laisvė sudaryta iš tokių ir kitokių teisių arba, jei jam buvo būtina paaiškinti laisvės sąvoką, sakyti, jog pačios laisvės šaknys glūdi svarbiausiuose Dievo duotuose įstatymuose? Kodėl „asmens autonomijos“ prezumpcija pateikiama kaip numanomas laisvės pagrindas? Ką tai reiškia?

Autonomija, žinoma, reiškia savivaldą ir paprastai šis žodis vartojamas kalbant apie valstybes ar institucijas, turint mintyje tai, kad jos pačios sau leidžia įstatymus. Taigi galime manyti, kad teisėjo A. Kennedy nurodyta „asmens autonomija“ reiškia, kad žmogus pats sau nusistato savo įstatymus. O kuo tada paremti šie įstatymai? Ar teisėjas turi mintyje klasikinę laisvės sampratą, kuria apibūdinama, kaip žmogus, vedinas doros, tvarkosi su savo aistromis? Toks žmogus gyvena laikydamasis moralės įstatymų, kurių jis pats negali susikurti. Nes jie jau yra sukurti. Šio žmogaus laisvė glūdi ne savo paties sukurtoje moralinėje tvarkoje, o sugebėjime nevergauti savo aistroms.

Štai ką reiškia laisvė, anot Aristotelio. Tokią laisvę turėdamas, žmogus gali rinktis gėrį ir, įpratęs tai daryti, jis tampa doru žmogumi. Štai ką reiškia tikroji laisvė – ir tik geras žmogus yra laisvas.
Kaip matysime, teisėjas A.Kennedy ne tai turėjo galvoje. Jo mintyse – kur kas šiuolaikiškesnė, egzistencialistiška, visiškai priešinga Aristoteliui laisvės sąvoka, kur kas artimesnė J.-J. Rousseau laisvės supratimui, kai kiekvienas gali susikurti savo paties moralės visatą. Ji neturi nieko bendra su dora, taip pat ir su JAV Konstitucija.

Nuodugnus Lawrence prieš Teksasą bylos nagrinėjimas atskleidžia štai ką: byloje yra du vyrai, kurie buvo nubausti Teksaso valstijos vardu už analinę sueitį. Jie neginčijo šio sprendimo ir buvo nubausti 125 dolerių bauda. Tačiau jie apskundė nuosprendį, remdamiesi keturioliktoje Konstitucijos pataisoje įteisinta galimybe ir teigdami, kad šis Teksaso valstijos įstatymas yra antikonstitucinis. Teksaso valstijos teismas patvirtino nuosprendį, teigdamas, kad nuosprendis atitinka Konstituciją. Tada vyrukai kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, kuris panaikino Teksaso valstijos teismo sprendimą. Komentuodamas šią bylą, teisėjas A. Kennedy teigė, kad joje „kalbama tiek apie asmens erdvės, tiek ir apie sudėtingesnius laisvės aspektus“ [2]. Teisme buvo paklausta, ar valstijos sprendimas „dviejų tos pačios lyties asmenų tam tikrą intymų seksualinį elgesį paskelbti kriminaliniu nusikaltimu“ atitinka Konstituciją. Galima numanyti, kad atsakymas didžiąja dalimi turėtų priklausyti nuo moralinio šio klausimo pobūdžio – šiuo atveju kalbama apie analinę sueitį, tačiau teismas konstatavo, kad „faktas, jog didžioji dauguma žmonių valstijoje tradiciškai mano tokį elgesį esant amoraliu, nėra pakankama priežastis patvirtinti įstatymą, kuris draudžia taip elgtis“ [3].

Galbūt su tuo reikėtų sutikti, tačiau toks sprendimas reikalauja, kad turėtų būti atliktas tyrimas, ar šis elgesys iš tiesų yra nemoralus ir ar didžioji žmonių dauguma Teksase buvo teisi, taip jį vertindama. Ir jei ne, tai kodėl? Kas dar galėtų pateikti pakankamą priežastį paremti įstatymą, baudžiantį už sodomiją, jei ne to elgesio amoralumas? Pastebėtina, kad teismas niekada šio klausimo nebandė kelti tiesiogiai. Tačiau pripažinęs šį įstatymą negaliojančiu, teismas visiškai sugriovė moralinį vertinimą, kuriuo buvo paremtas šis įstatymas. Kitais žodžiais tariant, sodomija nėra jau taip blogai.

Guodžia nors tai, kad teismas pareiškė esąs šiek tiek susirūpinęs, jog JAV įstatymai dėl sodomijos istoriškai „siekė kur kas plačiau drausti gyvybės nekuriantį seksualinį elgesį“, tačiau atrodo, liko neaišku, kodėl kas nors turėjo noro ar buvo priverstas tai daryti. Tiksliau sakant, teismas apnuogino negailestingą logiką, kuria paremta visa viena po kitos einančių bylų grupė – jose žingsnis po žingsnio siekiama atskirti lytinius santykius nuo gyvybės davimo funkcijos ar, dar tiksliau, parodyti, ką reiškia lytinius santykius atskirti nuo gyvybės davimo funkcijos. Dabar mes apžvelgsime šias bylas ir aptarsime jų sprendimų logiką, kadangi ji veda mus prie vienalyčių „santuokos“ altoriaus.

Pirmoji buvo Griswold prieš Konektikutą byla (1965), kurioje teismas paskelbė negaliojančiu 1879 metais išleistą valstijos įstatymą, draudusį bet kam parduoti bet kokius „vaistus, medicininius reikmenis ar instrumentus, kurie padeda išvengti nėštumo“. Kodėl toks įstatymas buvo svarbus?

Profesorius Robertas George’as teigia, kad „Konektikuto valstija siekė skatinti santuokinę ištikimybę ir stabilias šeimas bei trukdė išvengti galimų nesantuokinių ryšių pasekmių naudojant kontraceptines priemones. Garbūs Konektikuto valstijos teisėjai pripažino tokio tikslo teisėtumą ir Aukščiausiasis valstijos teismas keliose bylose, išspręstose nuo 1940 metų iki 1964-ųjų, patvirtino šį sprendimą.“ [4]

1961 metais Estelle Griswold, vykdančioji Konektikuto valstijos Planuotos tėvystės lygos direktorė, įkūrė gimstamumo kontrolės kliniką, kurioje įstatymas buvo sąmoningai pažeidžiamas. Estelle Griswold buvo suimta už tai, kad sutuoktinių porai suteikė informaciją apie kontraceptikus, instrukciją, kaip juos naudoti ir medicininio pobūdžio patarimus. Už tai ji buvo nubausta 100 dolerių bauda. E. Griswold kreipėsi į teismą. Aukščiausiasis Konektikuto valstijos teismas patvirtino nuosprendį. Tada E. Griswold kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį teismą. Teisėjų daugumos vardu skelbdamas teismo sprendimą šioje byloje, teisėjas Williamas Douglasas sėkmingai rado iš Teisių bilyje užrašytų valstybės priešaušrio pasižadėjimų „atsklindančią“ „numanomą konstitucinę teisę į privatumą“ [5].

Todėl, anot teismo svarstymų, sutuoktinių poros gali teisėtai naudoti kontracepciją. Tai, koks svarbus buvo šis sprendimas, galime pamatyti dabartiniuose vienalyčių asmenų santuokos gynėjų gudravimuose. Štai E. J. Graff viešai teigia, kad naujas santuokos sąvokos apibrėžimas pakeis „žinią, kurią siunčia institucija“, taip, kad iki galo bus ginamas seksualinis pasirinkimas ir nukirstas ryšys tarp sekso ir sauskelnių . Griswold prieš Konektikutą byla nulaužė pirmąją grandį, jungiančią seksą ir sauskelnes. [6] Vėlesni sprendimai tik tobulino to ryšio nutraukimo būdus, kol jis buvo galutinai nutrauktas.

Antras žingsnis po Griswold prieš Konektikutą bylos buvo Eisenstadt prieš Baird byla (1972), kurioje teismas paskelbė antikonstituciniu įstatymą, draudžiantį parduoti kontraceptikus nesusituokusioms poroms. Teismas pareiškė, kad „jei teisė į privatumą reiškia bet kokį privatumą, tai yra asmens – vedusio ar vienišo – teisė būti laisvam nuo neteisėto valdžios kišimosi į jo reikalus, iš esmės keičiančius asmens sprendimus, tokius kaip sprendimas pradėti vaiką“ [7]. Todėl „teisė į privatumą“ kyla ne iš santuokinio įsipareigojimo – santuokos (kuri, pasirodo, tėra ne daugiau nei „dviejų asmenų draugija“), o yra bet kurio suaugusio žmogaus teisė. Įprasta manyti, kad sprendimas tuoktis ar ne, priimamas prieš „sprendimą pradėti vaiką“, ar bent jau kad tie, kurie nusprendė pradėti ar gimdyti vaiką, supranta, kad pirmiausia būtina susituokti.

Bet ką daryti su tais, kurie nusprendė „nepradėti vaiko“ ir nesituokti? Ar gali valdžia kištis į tai, į ką ji pati nusprendė nesikišti? Na, jei jie tikrai nusprendžia daryti kažką, tai tas kažkas yra poravimasis, turintis aiškų ketinimą nepradėti vaiko. Ar jie turi teisę tai daryti, kartu gaudami teisę turėti reikalingus šiam reikalui įgyvendinti įrankius? Eisenstadt prieš Baird bylos atsakymas yra „taip“. Galų gale, tam, kad galima būtų poruotis, reikia „dviejų asmenų draugijos“, labai panašios į santuoką, net jei toji truktų tik pusvalandį. O kol ji „trunka“, kiekvienam asmeniui suteikiama „teisė į privatumą“. Kitais žodžiais tariant, kontraceptikais aprūpintas sanguliavimas yra Konstitucijos garantuojama teisė, taip pat santuokoje teisėta yra ir kontracepcija.

Tačiau jei sutuoktinių poros ir vieniši suaugusieji, kurie kartais sueina į porą, turi teisę naudoti kontracepciją, kaip reikėtų elgtis su nepilnamečiais, jaunesniais nei 16 metų? Ką daryti su jų teise į privatumą? Nepriekaištingos logikos vedinas teismas žengė trečiąjį žingsnį Carey prieš Population Services International (1977) byloje. Jos sprendime teismas nurodė, kad draudimas parduoti nepilnamečiams kontraceptikus neatitinka Konstitucijos, kadangi nepilnamečius Konstitucija gina lygiai taip pat, kaip ir suaugusius visuomenės narius. Kiekvienas turi teisę į kontracepciją. JAV apygardų teismų teisėjas Edwardas R. Kormanas nusprendė, kad Maisto ir vaistų valdyba kito ryto tabletę, vadinamąjį „Planas B – pirmas žingsnis“, iki tol be receptų parduodamą vyresnėms nei 17 metų moterims, dabar, nepateikusios recepto, gali nusipirkti bet kurio amžiaus moterys [8]. B. Obamos administracija prašė atidėti įstatymo vykdymą bei leisti parduoti piliules moterims, vyresnėms nei 15 metų. Reprodukcijos teisių centro vadovė Nancy Northrup pareiškė esanti nepatenkinta, kad B. Obamos „administracija nusprendė ir vėl atimti iš moterų teisę gauti neatidėliotiną kontracepciją, nevaržomos neteisėtų ir varginančių apribojimų“ [9]. Galų gale ką daryti keturiolikmetei, kai jai skubiai reikia kontraceptikų po tik ką „dviejų asmenų draugijoje“ gautos patirties? Be jokios ironijos į tai atsiliepė teisėjas Edwardas R. Kormanas, pavadinęs amžiaus apribojimus „politiškai motyvuotais“ ir „moksliškai neįrodytais“. Birželio mėnesį B. Obamos administracija pasidavė ir atsidavė Griswold prieš Konektikutą bei Eisenstadt prieš Baird bylų logikai. Supratusi šį signalą, Amerikos Planuotos tėvystės federacijos prezidentė Cecile Richards krykštavo: „Tai milžiniškas proveržis gimimų kontrolės srityje ir istorinis momentas moterų sveikatos bei teisingumo požiūriu“ [10]. Ir iš tiesų – dabar mergaitės savo įprastoje vaistinėje galės nusipirkti abortą sukeliančių tablečių kartu su kramtomąja guma.

Žiūrint chronologiškai, ketvirtas žingsnis buvo žengtas aplenkiant trečiąjį, bet tai nesutrikdė negailestingos loginės grandinės. Ketvirtasis žingsnis, žinoma, buvo Roe prieš Wade byla (1973), kurios metu teismas aptiko, jog negimęs kūdikis „nėra asmuo“ ir todėl negali būti ginamas įstatymo, užtikrinančio tinkamą gynybą ir lygias teises į ją. Teismas paskelbė, kad „teisė į privatumą“ […] yra pakankamai plati ir be kita ko į šią sąvoką patenka ir moters sprendimas nutraukti ar nenutraukti nėštumo“. Sprendimas, priimtas šioje byloje įteisino jau anksčiau pradėtą įgyvendinti lytinių santykių atskyrimą nuo dauginimosi funkcijos, t. y. leido „nukirsti ryšį tarp sekso ir sauskelnių“, fiziškai sunaikinant tuos, kuriems tos sauskelnės ir būtų skirtos.

Lawrence prieš Teksasą byloje teismas nurodė, kad sprendimai Griswold prieš Konektikutą bei Eisenstadt prieš Baird bylose tapo teismo sprendimo pagrindu Roe prieš Wade byloje.“ [11] Iš tiesų taip ir atsitiko. Jei poroms suteikta teisė naudoti kontracepciją potencialiai gyvybę kuriančių lytinių santykių metu, kodėl jos turėtų atsakyti už nesėkmingos kontracepcijos pasekmę – užsimezgusį kūdikį? Ar vaikas pažeidė jų teises į privatumą? Kokią teisę vaikas turėjo kištis? Prisiminkime, kad Eisenstadt prieš Baird byloje pasakyta, jog neturėtų būti jokio „neteisėto valdžios kišimosi į reikalus, iš esmės lemiančius asmens sprendimą pradėti vaiką“ (paryškinta autoriaus). Akivaizdu, kad lytinė sueitis naudojant kontracepciją rodo sprendimą vaiko nepradėti. Tačiau, nepaisant šio aiškaus sprendimo, vaikas vis tiek pradedamas. Ką tada daryti? Jei jau vaikas pradėtas, ar gali asmens „teisė į privatumą“ būti svarbesnė už pradėtą vaiką? „Taip“, – atsakė teismas Roe prieš Wade byloje. Asmuo gali nuspręsti negimdyti pradėto vaiko. Asmuo gali nužudyti jį valstybei pritariant.

Šiuo sprendimu įteisintas abortas buvo barbariškumo aktas; barbariškumu vadiname negalėjimą ar nenorą pripažinti kitą asmenį žmogumi. Abortas užbaigė lytinių santykių, kuriančių gyvybę, atsisakymo procesą, paversdamas niekais šių santykių suteikiamą galią, kuri čia laikoma atsitiktiniu dalyku. Jei jums nutiko bėda – jūs netyčia pradėjote kūdikį, padėtį galite ištaisyti jį nužudydami.

Neigti ryšį tarp lytinių santykių ir dauginimosi funkcijos, – žudyti vaiką, nors vaikas yra ar turėtų būti meilės tarp vyro ir moters įsikūnijimas. Atsižadėti vaiko – tai atsisakyti šios meilės. Tai iškelia ir nepatogų klausimą: jei šios obels vaisių reikia sunaikinti, tai kokia ta obelis? [12]

Mūsų protėviai suprato, kad su morale nederantys lytiniai santykiai veda į mirtį. Aborto rezultatai iškalbingai tai parodo. Panašiai mano ir Jamesas Schallis, nors jo mintis nesusijusi tiesiogiai su aborto problema: „Valstybė gali imtis ir, atrodo, kad demokratinės valstybės vis dažniau imasi žudyti bet ką, kas trukdo joms įvesti savo tvarką žmonių sielose; žmonių, kurie per dažnai noriai leidžia žudynėms vykti.“ Ar tik nebus išsipildžiusi J.-J. Rousseau svajonė? Vaikas trukdo įvesti šią tvarką, nes savo buvimu neigia dirbtinai sukurtą „teisę į privatumą“. Rezultatas – vaiko mirtis.

[1] – Lawrence v. Texas 539 U.S. 558 (2003),
http://supreme.justia.com/cases/federal/us/539/558/case.html.
[2] – ten pat.
[3] – ten pat.
[4] – Robert P. George and David T. Tubbs, „The Bad Decision That Started It All“, Catholic Education Resource Center, http://catholiceducation.org/articles/abortion/aboo99.html.
[5] – Griswolt v. Connecticut, 381 U.S. 479(1965),
http://supreme.justia.com/cases/federal/us/381/479/case.html.
[6] – Cituojama iš Ryan T. Anderson, „Marriage: What It Is, Why It Matters, and the Consequences of Redefining It“, Heritage Foundation, Backgrounder no. 2775, March 11, 2013, http://www.insideronline.org/summary.cfm?id=19525.
[7] – Eisenstadt v. Baird, 405 U.S. 438 (1972),
http://supreme.justia.com‘cases/federal/us/405/438/case.html.
[8] – Pam Belluck, „Drug Agency Lowers Age for Next-Day Birth Control“, New York Times, April 30, 2013, http://www.nytimes.com/2013/05/01/health/fda-lowers-age-for-morning-after-pill.html?partner=rss&_r=o.
[9] – Terry Baynes, „FDA Appeals Make „Morning-After“ Pill Available to All Ages“, Reuters, May 1, 2013,
http://www.reuters.com/article/2013/05/02/us-usa-pland-appeal-idUSBRE94100H20130502?feedType=RSS&feedName=domesticNews&rpc=76.
[10] – Brady Dennis and Sarah Kliff, „Obama Administration Drops Fight to Keep Age Restrictions on Plan B Sales“, Washington Post, June 10, 2013,
http://www.washongtonpost.com/national/health-science/obama-administration-drops-fight-to-keep-age-restrictions-on-olan-b-sales/2013/06/10/a296406e-d22a11e2-a73e-826d299ff459_story.html.
[11] – Lawrence, 539 U.S. 558.
[12] – Jean Vanier, Man and Woman he Made Them (Mahwah, NJ: Paulist Press, 1989).

Vertė Elena Raudaitienė